Tiesa, pati M. Valčiukaitė dar pasiliko Rio. Į Lietuvą ji grįš šeštadienio vakarą.
Kartu su D. Vištartaite namo grįžo ir jauniausias Lietuvos delegacijos narys Armandas Kelmelis. Taip pat parvyko ir dziudo atstovė Santa Pakenytė.
D. Vištartaitę oro uoste pasitiko gausus būrys gerbėjų, draugų, irklavimo federacijos atstovų, o dovanojamas gėles irkluotoja sunkiai talpino į glėbį.
– Koks jausmas grįžus į Lietuvą su irkluotojų olimpiniu medaliu po 16 metų pertraukos?, – žurnalistai paklausė D. Vištartaitės.
– Su medaliu grįžti labai smagu, emocijos jau nuslūgo, bet dar sunkiai suvokiame su Milda, ką padarėme. Reikia laiko susigyventi ir suvokti. Šiaip labai smagu, labai džiaugiamės.
– Patenkintos bronzos medaliais?
– Žinoma, net nesapnavome to. Paties starto nelabai net pamenu. Viskas vyko automatiškai, nebuvo kada galvoti.
– Kodėl Milda negrįžo su jumis?
– Aš labai pasiilgau namų (juokiasi). Ten išbuvome pakankamai ilgai, pamačiau pakankamai, kita komandos dalis nusprendė dar pabūti.
– Kokių staigmenų buvo Rio?
– Nerimo kėlė oro sąlygos, neaišku buvo dėl plaukimų – vyks jie ar ne. Dėl to sunkoka psichologiškai buvo nusiteikti, pakankamai streso turėjom. O šiaip, daugiau mažiau, viskas gerai.
– Ar bronza atpirko juodą darbą treniruotėse?
– Žinoma, kiekvienas sportininkas svajoja apie aukščiausios vertės medalius, bet bronza tikrai mus tenkina. Tik svajoti galėjome apie tai.
– Kas laukia dabar – treniruotės ar atostogos?
– Į treniruotes nebent dėl savęs keliausiu – lengvai pasportuoti, kad palaikytume formą. Atostogų planuoti nebuvo kada, per daug kitokios veiklos turėjau, bet kažką sugalvosiu.
– Kokios mintys buvo prieš startą?
– Jaudulio buvo, bet su juo susitvarkyti ir tinkamai nusiteikti mums pavyko. Galbūt šiek tiek patirtis padėjo.
– Ši bronza – svarbesnė už pasaulio čempionato auksą?
– Galima taip sakyti. Iš tikrųjų vien žaidynės turi savotišką aurą ir vien apie tai pagalvojus kyla jaudulys.
– Kaip švęsite?
– Su šeima, labai pasiilgau mylimų žmonių, draugų. Geriausias šventimas – su jais. Sezono metu retai turime progų su jais būti.
– Taisytinų dalykų pamatėte?
– Taisytino visada rasime – sportas toks dalykas. Tiek paties olimpinio starto, tiek klaidų daug neaptarinėjome, bet jų gal nebuvo daug. Su oro sąlygomis susitvarkėme labai gerai ir net nuo pirmo distancijos ketvirčio buvome trejetuke.
– Sezonas jau baigas?
– Tikrai taip.
– Kaip manote – olimpinis auksas pasiekiamas?
– Nenoriu nei žadėti, nei pranašauti. Žinoma, abi liksime irklavime ir svajojame apie Tokijo žaidynes ir sieksime ten pasirodyti ne ką prasčiau.
– Prieš trejus metus iš vienvietės sėdote į dvivietę su Milda. Nebuvo abejonių?
– Iš tikrųjų ne, nuo pirmojo yrio netrukdėme viena kitai, kas būtų normalu vos tik susėdus į valtį. Treneris jau pirmosiose treniruotėse sakė matantis mumyse gerą komandą. Jei ir buvo kokių abejonių, tai jų neliko po pirmo starto.
– Pačiais pirmais metais irkluojant kartu tapote pasaulio čempionėmis. Pasitaiko praktikoje tokių atvejų?
– Aš tokių pavyzdžių neatsimenu (juokiasi). Manau, kad nedažnai taip nutinka.
– Kartu su medaliu parsivežėte ir nuotykių?
– Iš tikrųjų iš Rio de Žaneiro tikėjausi daugiau, lyginant su Londonu, ten viskas buvo gerokai aukštesniame lygyje. Teko girdėti apie nemažai incidentų mieste, buvo kiek baugoka eiti iš olimpinio kaimelio ribų. Nuvylė pati organizacija smulkiose sferose – eilės prie kuprinių pridavimo, neišleidimas į treniruotes, dingę skalbiniai. Pagrindiniai dalykai – viskas gerai.
– O vanduo ten tikrai toks baisus?
– Iš mūsų komandos niekas nesusirgo, bet tikrai saugojomės.
– O uodai?
– Matyti – nemačiau, bet paskutinę dieną keli sugėlė (juokiasi).