Kas užims Ž. Ovsiuko vietą – nėra aišku, bet pretendentai į ją turės dalyvauti rengiamame konkurse. Ar gali būti, kad 2020-ųjų Tokijo olimpinėms lietuvius ruoš specialistas iš užsienio?
„Viskas priklauso nuo finansų“, – atsakyti negalėjo pats Ž. Ovsiukas.
Bet jis palikti nusprendė ne tik Lietuvos rinktinės trenerio postą, tačiau ir apskritai plaukimą. Savo sprendimą jis aiškina „persisotinimu“, o vieninteliam savo auklėtiniui Giedriui Titeniui jau pradėjo naujos komandos paieškas. Jos tikriausiai nuves į užsienį.
Tiek 27-erių anykštėnas, tiek Danas Rapšys ar Rūta Meilutytė Rio baseine neįvykdė jiems keltų tikslų. Pagal išankstinį planą pasirodė tik Andrius Šidlauskas, o Simonas Bilis „iššovė“ tik vienoje rungtyje. Bet „iššovė“ taip, kad 22-ejų plaukiko pavardę įsidėmėjo ne vienas Lietuvos ir pasaulio sirgalius.
JAV sportuojantis ir gyvenantis panevėžietis 50 metrų plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje dukart pagerino Lietuvos rekordą ir pasiekė finalą, kuriame liko aštuntas.
Plaukikas | Rungtis | Keltas tikslas | Vieta |
---|---|---|---|
Rūta Meilutytė | 100 m krūtine | 1-3 | 7 |
Giedrius Titenis | 100 m krūtine | 3-8 | 10 |
Giedrius Titenis | 200 m krūtine | 12-16 | 22 |
Danas Rapšys | 100 m nugara | 6-11 | 24 |
Danas Rapšys | 200 m nugara | 12-16 | 21 |
Simonas Bilis | 50 m l. stiliumi | 9-16 | 8 |
Simonas Bilis | 100 m l. stiliumi | 12-16 | 30 |
Andrius Šidlauskas | 100 m krūtine | 16-24 | 23 |
Vyrų komanda | 4x100 m kombinuota | - | 14 |
– Dauguma Lietuvos rinktinės plaukikų savo startais Rio de Žaneire buvo nusivylę. Kokios dabar jų nuotaikos?, – DELFI paklausė Ž. Ovsiuko.
– Pradžia buvo labai sunki – reikėjo suvaldyti šią situaciją. Jie tikrai atidavė visas jėgas, o komandinėje rungtyje visi vieningai išėjo nusiteikę kovoti, išliko tvirta komanda. Dabar jau nusiteikę ruoštis kitam sezonui.
– Tai galbūt jau pats pasiruošimas bus kiek kitoks?
– Prisiimu visą atsakomybę už komandos pasirodymą, nes sportininkas atsakingas už save būna tik atsistojęs ant bokštelio. Iki tol dirba visa komanda, todėl teks man daug analizuoti su asmeniniais treneriais, su visais aplink dirbusiais žmonėmis. Daug išvadų reikės padaryti, nes mums tai nebuvo paprasta olimpiada – tikras iššūkis visai Europai, nes ir Brazilijoje pirmą kartą, ir klimatas kitas, juk dabar žiema čia, ir laiko skirtumas prisidėjo.
Viskas buvo pirmą kartą, todėl labai sunku iš karto nuspręsti, kas buvo blogai, o kas gerai. Pats procesas buvo rimtas, įdėta labai daug darbo: gavome pamoką – ruošdamiesi kitoms olimpinėms žaidynėms turėsime daugiau žinių.
Asmeniškai galiu prisiimti atsakomybę ir dėl savo auklėtinio Giedriaus Titenio pasirodymo. Su juo man buvo paskutinės varžybos. Bendravau su įvairių šalių rinktinių treneriais, aptarėme situaciją, nes tikrai ne visos šalys blizgėjo. Daug analizių reikia atlikti – negaliu per 15 minučių padaryti išvadų.
– Danas Rapšys minėjo galimas klaidas „atleidime“. Sutapimas, ar ne, bet vienintelis Lietuvos plaukikas, kuris pateisino lūkesčius ir juos net viršijo, buvo Simonas Bilis, o būtent jis ir nesitreniravo Ispanijoje. Galbūt čia ir yra šuo pakastas?
– Mes ruošėmės skirtingais planais, individualiai, todėl treneriai turės man daugiau ką pasakyti. Dėl Bilio buvo priimtas teisingas sprendimas, nors buvau pakvietęs jį į Ispaniją. Išsikalbėję su treneriu Toddu DeSorbu nusprendėme, kad jam žymiai paprasčiau bus likti JAV – ten tik valandos skirtumas nuo Rio.
Jau pasimokėme Kazanėje. Tada norėjau, kad jis liktų su savo treneriu ir visus metus atidirbtų, tačiau treneris negalėjo iki pat pabaigos su juo sportuoti. Todėl Simonas turėjo grįžti į Lietuvą ir rezultatas parodė, kad toks sprendimas nepasiteisino.
Šiemet jau nusprendžiau, kad jis turi su savo treneriu likti iki pat varžybų. Ir, kaip matome, pavyko. Aišku, labai džiaugiuosi šiuo rezultatu, nes jis – superinis. Plaukti finale olimpinėse žaidynėse šioje superdistancijoje – Lietuvai čia didžiulis nuopelnas.
– Ar galima sakyti, kad S. Bilis išgelbėjo Lietuvos plaukimo rinktinės garbę?
– Turėčiau ordiną, tai tikrai įteikčiau (šyptelėjo).
– Sportininkams prieš didžiausias varžybas bendrus planus sudarote jūs ar kiekvienas dirba individualiai?
– Treneriu buvau išrinktas keturiems metams ir mano kadencija natūraliai jau baigėsi, bet daugiau jau nebepretenduosiu. Kalbant apie situaciją, tai man buvo iššūkis bendrauti per atstumą – daugiau rūpinausi ir bendravau su Jonu Ruddu, T. DeSorbu ir Tado Duškino treneriu Bobu Bowmanu. Bet pastarasis yra JAV rinktinės treneris, todėl ir kontaktas buvo mažesnis. Tačiau ryšį palaikėme.
Lietuvoje kaip treneris dirbau tik su Giedriumi. Džiaugiuosi, kad teko treniruoti ir pažinti tokį žmogų. Mes su juo jau aptarėme, ką reikėtų toliau daryti. Tai aptarsiu ir su jo būsimu treneriu, jeigu pavyks. Matau, kad šiam sportininkui reikia tokio paties lygio komandos – 2-3 sportininkų, kurie vienas kitą motyvuotų. Mes virdavome savose sultyse, todėl nuolat reikėdavo vienam kitą motyvuoti.
O kai sportininkai būna aukšto lygio, nebelieka tokio dalyko kaip „noriu-nenoriu“ – visi vienas kitą stumia, spaudžia ir tada rezultatas kyla. Todėl linkiu Giedriui patekti į tą komandą, į tą projektą. Ir jeigu pavyks surinkti biudžetą, dar tikrai matysime jo rezultatą. Pasaulio treneriai jį žino – imtų bet kuris klubas. O tas, su kurio atstovais kalbėjausi, tiki Giedriaus galimybėmis. Jis pats dar yra užsibrėžęs sau tikslų, todėl žiūrėsime, kaip jie bus įgyvendinti.
– Kalbame apie JAV, Didžiąją Britaniją ar kitą valstybę?..
– Apie Europą, bet kol nėra pasirašytas kontraktas, negaliu daugiau atskleisti. Toks trenerio prašymas, nes apie tai turėtų pranešti pasaulinė žiniasklaida.
– O kieno iniciatyva buvo nuspręsta išsiskirti?
– Daugiau mano. Aš jau tris olimpinius ciklus atidirbau, be to, radau puikią galimybę save išreikšti kitoje srityje.
– Kas tai per sritis?
– Treneriu nebebūsiu. Viskas. Vadovausiu Anykščių sporto mokyklai.
– Bet apie tai jau žinote prieš olimpiadą?
– Taip, jau prieš olimpiadą buvau apsisprendęs. Pirmiausia visą situaciją aptarėme su Giedriumi, o tai jam netgi davė stimulo daugiau dirbti, nes galėjo užklupti mintys, kad tai paskutinis startas žaidynėse. Aišku, tai didelis skirtumas nuo pirmos olimpiados, kai neturi jokių įsipareigojimų. O čia jau trečia – tikrai jau mąstai, kad turi parodyti, ką gali.
– Jonas Ruddas sakė, kad ryšį su plaukimo federacija palaiko tik per jus ir jumis vieninteliu pasitiki. O kaip bus toliau?
– Mūsų planai kartais sutapdavo – tarptautinės varžybos, stovyklas kartu derindavome, nes ta trijulė Rūta, Mindaugas (Sadauskas) ir Giedrius yra pasakiškas derinys. Mindaugo čia netgi trūko, nes jie visi kaip vienas kumštis, vienas kitą palaiko, nuteikia startams, nuima įtampą.
O bendravimas su Ruddu leidžia pasinaudoti jo ryšiais visame pasaulyje – turiu galimybių pabendrauti su kitų šalių treneriais, išgirsti visokias paslaptis. Todėl džiaugiuosi, kad sutikau tokį žmogų ir džiaugiuosi, kad jo dėka susipažinau su pasaulio treneriais bei sužinojau daug daugiau nei iki tol žinojau.
– Tai kodėl daugiau sužinojęs ir daugiau patyręs vis tiek nusprendėte iš šios srities pasitraukti?
– Aš jau sotus nuo viso šito darbo. Jaučiuosi save realizavęs ir radęs naują iššūkį noriu save išbandyti kitoje srityje.
– Užsiminėte apie M. Sadauską. Jeigu jis būtų įvykdęs normatyvą ir atvykęs į Rio, ar būtumėte vietoje S. Bilio į komandinę estafetę pastatę Mindaugą?
– Jeigu atvirai kalbant, aš tikėjausi, kad jie abu bus komandoje. Mindaugas būtų pravertęs, nes Simonas būtų galėjęs kauptis finalui, atiduoti visas jėgas – juk 50 metrų plaukime gali visko įvykti. Mindaugas yra labai stabili, gera asmenybė, kuri komandai visada įnešdavo teigiamas emocijas ir būdavo didelis palaikymas iš jo pusės.
– Ką manote apie kitų Lietuvos trenerių pasisakymus dėl Jono Ruddo darbo su Rūta Meilutyte?
– Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę ir ją gali laisvai reikšti. Bet aš tikrą nuomonę galiu išreikšti tik tada, kai visus išanalizuoju. Aš suprantu emocijas, didžiulį norą, bet jūs supraskite, kad sportininkai turi toliau treniruotis, nes jie iš to turės duonai uždirbti – jie motyvuoti, į juos įdėta daug darbo ir kol kas jie yra mūsų geriausi plaukikai ir dar tikrai gali parodyti savo rezultatus.