Nors burtai jau pačioje pradžioje lėmė vieną sunkiausių įmanomų testų, E. Venckaitis į varžovo titulus numojo ranka tiek grumdamasis ant kilimo, tiek po lygios dvikovos nulipęs nuo jo.
„Nesureikšminu burtų – stimulas nugalėti tokį varžovą tik didesnis. Autsaiderių ir taip esu nemažai nugalėjęs, o „nuėmus“ čempioną vidinis pasitenkinimas būtų visiškai kitoks. Ir trūko nedaug: šoninis paėmimas beveik pavyko, būčiau pasitaisęs, rankas pakėlęs, būtų jis „kilęs“, – pasakojo sportininkas.
Prieš ketverius metus debiutinėse Londono žaidynėse užėmęs septintą vietą, šįkart 30-metis lietuvis turėjo ambicijų kilti aukščiau. Bet kluptelėjo jau aštuntfinalyje.
„Ėjau pakovoti už Lietuvą, už savo gausią šeimą, kurie visi per televizorių žiūrėjo. Gaila, kad taip išėjo, bet nieko daugiau nepadarysi. Londone pradėjau dviem pergalėmis, dabar – iškart pralaimėjimas. Viduje jaučiu nusivylimą. Kai liksiu vienas, mintys grauš „juodai“, – atviravo E. Venckaitis.
Po kovos jis dar turėjo paguodos viltį, kad pagrindiniu žaidynių favoritu laikytas F. Staebleris nužygiuos iki finalo.
„Dabar, žinoma, sirgsiu už jį. Tikiuosi, kad išeis į finalą ir mane į tą uostą atplukdys kartu. O jei ne, vadinasi, abu esame medžiai“, – žodžių į vatą nevyniojo imtynininkas.
Bet vokietis pralaimėjo jau ketvirtfinalyje, nusileidęs serbui Davorui Stefanekui 2:6, ir užvėrė E. Venckaičiui vartus į paguodos turnyrą bei galimą kovą dėl bronzos.
Medalio iš olimpinių žaidynių Lietuvos imtynininkai neparsiveš pirmą kartą nuo 2004 metų Atėnų olimpiados. 2008-aisiais Pekine bronzą pelnė Mindaugas Mizgaitis, po ketverių metų Londone tokį patį apdovanojimą užsikabino Aleksandras Kazakevičius.