Dopingo tema – ne poilsiautojams
Atrodytų ironiška, kad italų Renesanso menininko ir išradėjo suprojektuoti mechanizmai eksponuojami būtent ten, kur pasireiškė rusiška išmonė.
Iki šiol neišaiškinta, kaip Federalinės saugumo tarnybos (FSB) agentai sugebėdavo atsukti specialios konstrukcijos šveicariškų buteliukų dangtelius nepalikdami beveik jokių žymių. O tuomet pakeisdavo jų turinį iš anksto patikrintais „švariais“ dopingo mėginiais.
Bet golfo vežimėlį vairuojanti Ana ironija galvos sau nekvaršina ir ryžtingai veža savo keleivius tolyn link spindinčių arenų.
Beisbolo kepuraite nuo kaitrios Juodosios jūros saulės prisidengusi mergina veda ekskursijas po Sočio olimpinį parką.
Didžiosios Britanijos dienraštis „Daily Mail“ prieš keletą metų pastarąjį pakrikštijo getu – dėl iš visų pusių didžiulę teritoriją juosiančios spygliuotos vielos tvoros. Dar pavadino „vaiduoklių miestu“ ir „korupcijos muziejumi“ – dėl to, jog čia vykusios žiemos olimpinės žaidynės kainavo 50 mlrd. JAV dolerių ir buvo brangiausios istorijoje.
Britai perdėjo. Bent jau Sočio situacija neprimena merdinčių 2004 metų Atėnų žaidynių arenų ar Rio de Žaneiro olimpinio paveldo, kuris buvo apleistas kone iškart po 2016-ųjų olimpiados.
Kol saulė kybo aukštai danguje, olimpiniame parke išties švilpauja vėjai. Tačiau kuomet nuo 50 m aukščio deglo nutįsta ilgas šešėlis, pagrindinė parko aikštė atgyja – į ją suplūsta šimtai poilsiautojų. Geidžiančių pamatyti ne tik olimpines įžymybes, bet ir valandos trukmės mini atidarymo ceremoniją.
Po olimpiniu deglu iškastas vandens rezervuaras, iš kurio kiekvieną vakarą aukštai pakyla šokantys fontanai.
Reikia pripažinti, kad net ir už 2 tūkst. kilometrų į pietus nuo Sankt Peterburgo Marijos teatro Piotras Čaikovskis skamba jaudinančiai. Net jei publika pasipuošusi ne frakais ir vakarinėmis suknelėmis, o šlepsi guminėmis paplūdimio šlepetėmis.
Praėjus ketveriems metams po olimpinių žaidynių Sočis atkakliai bando įkinkyti savo „baltuosius dramblius“ – taip įprasta vadinti po tarptautinių sporto renginių nebereikalingas milžiniškas arenas.
„Čia toli gražu ne muziejus. Viskas čia veikia, viskas panaudojama“, – kategoriškai užginčija Ana.
Bet ir jos entuziazmas, su kuriuo kaip žirniai turistams beriama informacija apie „mūsų puikią olimpinę bazę“, atrodo pernelyg uolus.
Grandiozinės arenos – vaikams ir mėgėjams
Sočio žaidynėms pačioje Juodosios jūros pakrantėje buvo pastatytos šešios naujos arenos.
Nė viena jų po olimpiados nebuvo demontuota ar nugriauta.
Sočio arenose vienu metu tilptų 86 tūkst. žiūrovų. Akivaizdu, kad vos per 300 tūkst. gyventojų turinčiam kurortui tiek yra gerokai per daug.
Vakuumą olimpinio parko valdytojai bando pripildyti garsiomis pavardėmis. Pavyzdžiui, „Aisberg“ arenoje savo šou programą ruošia ir premjeras pristato buvusi dailiojo čiuožimo žvaigždė Ilja Averbuchas.
Adlerio čiuožimo centras virto buvusios pirmosios pasaulio raketės Jevgenijaus Kafelnikovo vardo teniso akademija. „Šaiba“ arenoje treniruojasi jaunieji ledo ritulininkai, o „Ice Cube“ kerlingo centre stumdyti akmenis gali šio žaidimo mėgėjai.
„Tai vieninteliai ledo rūmai pasaulyje, skirti vien tik kerlingui“, – didžiuojasi Ana.
Tačiau kažin, ar toks išskirtinumas labai ūkiškas. Kaip ir sprendimas milžiniškas arenas, kurių eksploatacija kainuoja milijonus rublių, paversti jaunimo treniruočių bazėmis.
Tik „Bolšoi“ ledo rūmai daugmaž atitinka savo paskirtį. Bet dėl to subtropikų kurorte teko specialiai įkurti Kontinentinės ledo ritulio lygos (KHL) komandą, kurios išlaikymas dar labiau išpučia poolimpines sąskaitas.
Balčiausias iš Sočio „dramblių“ – „Fišt“ stadionas. Ne vien dėl akinančiai baltų savo tribūnų.
Per olimpines žaidynes jame vyko tik atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Po to stadionas iš karto buvo rekonstruotas, pašalinant stogą ir paklojant veją. Pernai Sočis priėmė FIFA Konfederacijų taurės turnyrą, o po jo – dar viena rekonstrukcija, šįkart skirta pasaulio futbolo čempionatui. „Fišt“ stadione iš viso vyks šešerios pirmenybių rungtynės.
Neskaičiuojant vėlesnių pertvarkymų, per 40 tūkst. vietų turinčios arenos statybos atsiėjo 779 mln. dolerių. O ji net neturi nuolatinių šeimininkų – tiesiog Sočyje nėra futbolo klubo.
Bet federalinė vyriausybė nė už ką nesutinka atsitraukti nuo savo smėlio dėžės – priešingai, į Juodąją jūrą toliau barstomos fantastiškos sumos.
Iš karto po žaidynių statybos olimpiniame parke tęsėsi statybos – tais pačiais 2014-aisiais „Formulės 1“ kalendoriuje debiutavo tarp olimpinių objektų vinguriuojanti Sočio trasa, kainavusi apie 300 mln. dolerių. Ir kainuojanti dar apie 40 milijonų per metus – neoficialiomis žiniomis, tiek tenka atskaičiuoti „Formulės 1“ komercinių teisių valdytojams už malonumą pasiklausyti variklių staugimo.
Ir tai dar ne pabaiga: netoli olimpinio parko jau kyla būsimo gimnastikos komplekso karkasas.
Kaimelio apartamentus išpardavė pusvelčiui
Jei Sočio olimpinis parkas per ketverius metus beveik nepasikeitė, to paties nepasakysi apie pakrantės olimpinį kaimelį – vieną iš trijų, priėmusių žiemos sporto žvaigždes.
Dalis jo virto asfalto dykyne, o prie pat jūros esantys apartamentai išparduoti arba nuomojami kurorto svečiams.
Prestižiniu kvartalu, atskirtu nuo pašalinių tvora ir apsaugos darbuotojais, virtusio kaimelio pirminę paskirtį primena tik garbės lenta registratūroje. Joje – ir čiuožėjos trumpuoju taku Agnės Sereikaitės ranka suraityti linkėjimai Lietuvai iš Sočio.
Name, kuriame kartu su A. Sereikaite gyveno Lietuvos šokių ant ledo pora Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias, DELFI sutiko naujakurę Olią.
Sočyje su šeima vasaras leidžianti moteris butą olimpiniame kaimelyje įsigijo iš karto po žaidynių.
„Čia buvo geriausia vieta įsikurti – ir komforto, ir kainos prasme. Butą pirko tėvas, todėl negaliu pasakyti, kiek jis kainavo. Bet tėvas sakė, kad tokiu atstumu nuo jūros kito tokio pigaus buto nerasi visame Sočyje“, – pasakojo Olia.
Ji ne itin patenkinta tuo, kaip olimpinės žaidynės pakeitė Sočį. Tiksliau, nepatenkinta dėl to, kas nepasikeitė.
„Taip, pastatė olimpinį parką, daugybę arenų, įrengė slidinėjimo trasas. Bet paprastiems gyventojams miestas koks buvo, toks ir liko – labai nekoks pagal gyvenimo sąlygas.
Prieš dvejus metus mano dukra po maudynių jūroje susirgo rotavirusu, patekome į ligoninę. Visame mieste ji yra tik viena. Ir joje vietų trūksta ne tik palatose, bet net koridoriuose. Sėdėjome ant palangės su dviem vaikais.
Niekam tai nėra paslaptis, tik apie tai daug nekalbama. Visi sako: Sočis – ateities miestas. Bet jo viduje niekas nesikeičia, tik fasadas. Sočyje niekam ir niekada negalima sirgti. Manau, tai labai gerai atsako į klausimą, kaip pasikeitė gyvenimas Sočyje po olimpiados – niekaip“, – nusivylusi Olia.
Baiminasi futbolo sirgalių ir Krymo
Kitaip atrodo turizmo sektoriuje besisukančiai Irinai.
Nedidelį viešbutį turinti moteris po olimpiados ryžosi plėsti verslą – pastatė ir įrengė dar du aukštus kurorto svečiams.
„Dalį sportinių objektų kalnuose statė privačios arba pusiau privačios kompanijos, jos dabar tas bazes ir valdo, pačios turi rūpintis, kaip susigrąžinti investicijas. O mums, gyventojams, geriausia, kad sutvarkė kelius. Tai būtinai reikėjo padaryti, nes jie buvo varganos būklės“, – pasakojo viešbučio savininkė.
Jai tik gaila buvusios pelkės, kurioje pamena jaunystėje paleidusi dvi nuo virtuvės peilio išgelbėtas namines antis. 65 paukščių rūšims teko pasislinkti, mat jų buveinė buvo nusausinta ir išbetonuota – ornitologinis parkas virto olimpiniu.
Užtat vietoje ančių, pempių ar pelikanų kasmet grįžta turistai.
Anot Irinos, poolimpinė depresija Sočį kamavo pirmus dvejus metus po žaidynių – tuomet susidomėjimas prie pat Abchazijos esančiais Juodosios jūros paplūdimiais, išsiskiriančiais aukštu kainų lygiu, buvo nuslūgęs. Pastaruoju metu vasarotojų srautas vėl auga.
Tik užsieniečių tarp jų nedaug – nepaisant milžiniškos reklamos per olimpines žaidynes, Sočis kaip buvo, taip ir liko rusišku kurortu.
Išimtis – šis birželis, kuomet pasaulio futbolo pirmenybės Sočį darsyk pavertė daugiakalbiu.
Paradoksalu, bet miestelėnai, uždirbantys iš turistų, tuo nesidžiaugia. Visi DELFI pašnekovai tvirtino, jog šiemet žmonių Sočyje yra mažiau nei įprastai tokiu metų laiku. Tik nesutarė, kas nubaidė poilsiautojus – pabrangę lėktuvo bilietai ar futbolo sirgaliai.
„Laisvų vietų mieste pilna. Todėl, kad niekas nenori žiūrėti į girtus užsieniečius“, – įsitikinusi olimpinio parko „taksi“ vairuotoja Ana.
Ir kiek nuogąstauja dėl to, kas laukia ateityje. Gegužę atidarytas tiltas į okupuotą Krymą – būtent ten dabar nukrypo naujas investicijas žadantis Kremliaus vyzdys. Dėl to Sočiui pavydu, ir laukianti konkurencija tarp dviejų Juodosios jūros kurortų kelia nerimą.
„Sako, kad mums tai nenaudinga, kad Krymui skiria labai daug pinigų. Na, bet jiems ten irgi reikia gyventi. Juk Ukrainoje žmonėms buvo ne gyvenimas“, – oficialios Maskvos poziciją savais žodžiais atkartoja Ana.
Simbolių kalba
Kai Ana baigia savo ekskursiją golfo vežimėliu po olimpinius objektus, keleiviai gali pasižvalgyti patys.
Centrinėje parko aikštėje veši magnolijų giraitė – po krūmą buvo pasodinta kiekvieno Sočio žaidynių prizininko iš Rusijos garbei.
Auga ir tos magnolijos, kuriomis pagerbti sukčiais pripažinti Rusijos olimpiečiai: aukso netekę bobslėjininkai Aleksandras Zubkovas ir Aleksejus Vojevoda, be sidabro likusios biatlonininkės Olga Viluchina, Jana Romanova ir Olga Zaiceva.
Po to, kai ruošiant infrastruktūrą žaidynėms buvo iškirsta daugiau nei 3 tūkst. hektarų miško, retinti magnolijų eilę būtų absurdiška.
Bet olimpiniame parke stovi monumentas, ant kurio plokščių užrašyti visų medalius laimėjusių žaidynių šeimininkų vardai. Dėl dopingo vartojimo apdovanojimų netekusių sportininkų pavardės taip pat nėra nutrintos.
Simbolių kalba byloja: savo nuodėmių rusai iki galo taip ir nepripažino.
Painiau susigaudyti, ką užkodavę pagrindinę parko aikštę juosiantys stulpai su 101 valstybės vėliava: plevėsuoja ne tik Sočio žaidynėse pasirodžiusių šalių, bet ir žiemos sporto atstovų neturinčių pasaulio futbolo čempionato dalyvių vėliavos.
Tik jos išrikiuotos ne įprasta abėcėlės seka. Pavyzdžiui, Lietuvos trispalvė įsiterpusi tarp Albanijos ir Zimbabvės vėliavų.
Tokia tvarka mįslinga net olimpinio parko visažiniams.
„Kartais nuo jūros čia papučia stiprus vėjas. Galbūt dalis vėliavų nutrūko, o paskui jas sukabino bet kaip?“ – pusiau juokais spėjo vienas iš gidų.