Tokia buvo 1950-ųjų liepos 16-osios popietė. Metų, kai planetos pirmenybės pirmą kartą vyko Brazilijoje, o finale žaidė ryškia favorite laikyta šeimininkų brazilų rinktinė ir Urugvajus.
Kuo viskas baigėsi – visiems puikiai žinoma istorija: urugvajiečiai triumfavo 2:1 ir pravirkdė visus 171 tūkstantį 772 žiūrovus, buvusius tribūnose. Keturių kūnai ten taip ir liko gulėti – dvi savižudybės ir du širdies priepuoliai...
Nors sekmadienį vyksiančiame 2014-ųjų finale neišvysime nei brazilų, nei urugvajiečių, „Maracana“ ir vėl gali skęsti ašarose. Taip veikiausiai bus, jei Pasaulio taurę į viršų kels Argentinos komanda, o ji tą padaryti tikrai gali. Nors daugelis nugalėtoja finale mato Vokietiją, istorija ir statistika byloja ką kita – kone visi ženklai yra argentiniečių pusėje.
1. Amerikoje – 0 europiečių titulų. Per 80 metų, kai vyksta pasaulio čempionatai (neskaičiuojant šio), nė vienai Europos rinktinei dar nėra pavykę išsivežti trofėjaus iš čia.
Per tą laiką Šiaurės ir Pietų Amerikoje iš viso vyko jau šešerios pirmenybės – po kartą Brazilijoje, Argentinoje, Čilėje ir JAV bei du sykius Meksikoje. Visas jas laimėjo pietų amerikiečiai. Šis čempionatas – septintas, taigi galima nė neabejoti, kad Argentina darys viską, kad ši tradicija nebūtų sulaužyta ir ji netaptų pirmąja šalimi, nesugebėjusia apginti Amerikos garbės, o europiečių balansas taptų 0:7.
2. Argentinos žaidimas – čempioniškas, vartai – sausi jau 6 val. 13 min.! Jei pridėsime teisėjų kompensuotą laiką, išeis ir visos 6 val. 30 min. Būtent tiek žaidimo minučių Sergio Romero jau netraukė kamuolio iš savo vartų tinklo – ir dar laimėjo 11 metrų baudinių seriją prieš Olandiją, atrėmęs du varžovų smūgius iš keturių.
S. Romero įvarčio nepraleidžia nuo paskutinio grupių varžybų mačo su Nigerija 47 minutės. Vėliau jis atrėmė visas varžovų atakas tiek aštuntfinalyje su Šveicarija (120 min., 1:0), tiek ketvirtfinalyje su Belgija (90 min., 1:0), tiek pusfinalyje su Olandija (120 min., 0:0, po 11 m baudinių serijos – 4:2).
Stebuklų puolime nedemonstruojančių argentiniečių treneris Alejandro Sabella vadovaujasi paprasta logika, kad čempionatus laimi gynyba. Ir ji veikia: jo auklėtiniai kartoja 2010 m. planetos čempionų grafiką – tada ispanai visas atkrintamųjų varžybų dvikovas ir finalą laimėjo nei daug, nei mažai, o būtent rezultatu 1:0. Pusfinalyje, beje, jie tokiu būdu eliminavo tuos pačius vokiečius, o finale – ir olandus.
3. Popiežius Pranciškus – Argentinos rinktinės fanas ir pergalių talismanas. Negana to, kad Buenos Airėse gimęs Pranciškus yra pirmasis po 1200 metų pertraukos popiežius ne iš Europos, jis šiose pareigose pakeitė ne ką kitą, o Benediktą XVI-ąjį iš Vokietijos, kuris pasitraukė dėl senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos.
Nepraėjus nė pusmečiui po išrinkimo, pas popiežių Pranciškų Vatikane apsilankė visa Argentinos futbolo rinktinė su Lioneliu Messiu. Kitą dieną ji Romoje žaidė draugiškas rungtynes su Italija ir laimėjo 2:1. Nuo to laiko Argentinos rinktinės fanai mėgsta ne tik popiežių vaizduoti savo plakatuose, bet ir patys juo persirengti arba bent pasipuošti kuria nors jo aprangos detale. Tai itin populiariu ir šiomis dienomis Brazilijoje.
Pontifikas veikiausiai stebės ir finalą, o 87-erių metų Benediktas XVI pasitenkins tik rezultato sužinojimu. Taigi persvara ir čia – Argentinos pusėje.
4. Pietų amerikiečiai dominuoja finaluose su europiečiais. Lemiama dvikova tarp Vokietijos ir Argentinos bus jubiliejinė, dešimta, kai pasaulio čempionato finale susitinka Europos ir Pietų Amerikos atstovai. Kol kas – 7:2 pastarųjų naudai.
1990 m. Vakarų Vokietijai pavyko 1:0 palaužti devyniese likusią Argentiną po kontroversiškų teisėjo sprendimų ir 85 minutę skirto 11 metrų baudinio, kuris vokiečiams ir tapo pergalingu, o 1998 m. prancūzai 3:0 pranoko brazilus. Tiesa, abu šie finalai vyko Senajame žemyne – Romoje ir Paryžiuje. Visus kitus septynis laimėjo pietų amerikiečiai, įskaitant ir 1986 m. Argentinos pergalę 3:2 prieš Vakarų Vokietiją finale Meksike.
Visgi jei kam ir liko senų nuoskaudų ir revanšo nuotaikų, tai tik argentiniečiams – dėl to kontroversiškai pasibaigusio 1990-ųjų finalo, kuris vokiečiams kaip tik yra vienintelis saldus prisiminimas iš jų paskutinių keturių bandymų kovoje dėl čempionų vardo (jie pralaimėjo visus kitus tris – 1982, 1986 ir 2002 m.), ir dėl pažeminimo 2010 m. planetos pirmenybių ketvirtfinalyje 0:4...
5. Brazilija ir „Maracana“ – „Celeste“ triumfo vieta. Sakysite, „Celeste“ (liet. dangaus žydrumo) ir „Albiceleste“ (liet. dangaus žydrumo ir balta) spalvos yra ne visai tas pats. Tačiau Urugvajaus rinktinei, vadinamai „Celeste“, balta – taip pat nesvetima: balti marškinėliai ir šortai yra jų atsarginė apranga.
Taigi 1950-aisiais, kai Brazilija pirmą kartą priėmė pasaulio futbolo elitą pas save, nugalėtojų taurę virš savo galvų kėlė būtent žydra apranga vilkėjusi komanda – Urugvajus.
Šį faktą užfiksavę futbolo mėgėjai dar prieš 2014-ųjų pirmenybių startą juokaudami prognozavo, kad finale turėtų žaisti Italija ir Argentina arba tas pats Urugvajus. Ir prisijuokavo. Dabar iki to, kad čempionatą Brazilijoje laimėtų kita šios šalies kaimynė, liko tik vienas žingsnis.
Urugvajiečiai prieš šių metų finalą netgi solidarizavosi su Argentina – jie juokingai perdainavo Jaime Rooso kūrinį „Cuando Juega Uruguay“ (liet. „Kai žaidžia Urugvajus“) į „Vamo arriba Albiceleste“ (liet. „Pirmyn žydrai balti“) ir palinkėjo jiems sėkmės, nes „Diego Maradona vis tiek yra geresnis už Franzą Beckenbauerį“.
1950-ųjų pasaulio čempionato Brazilijoje analogijos su 2014 m. ir įdomybės:
1. Pusfinalyje – tas pats rezultatas 7:1! Neįtikėtina, bet yra būtent taip. Pasirodo, sensacingas 2014 m. pusfinalio tarp Vokietijos ir Brazilijos rezultatas buvo ne taip jau sunkiai ir nuspėjamas – tereikėjo atsiversti archyvus: 1950 m. Brazilija – Švedija 7:1.
Tiesa, pusfinalis tai buvo tik sąlyginai: iš tikrųjų vyko keturių stipriausių komandų finalinės grupės varžybos, kurias vainikavo lyderių – Brazilijos ir Urugvajaus akistata.
2. Anglų fiasko jau grupėje – prieš „nemokšas“. Savo grupės favorite laikyta Anglijos rinktinė į kitą etapą neprasibrovė – Čilės, JAV ir Ispanijos kompanija jai pasirodė per stipri.
Nors tuomet anglų spauda rašė, kad „Tik dviejų tautų žmonės nemoka žaisti futbolo – eskimai ir amerikiečiai“, įvyko neįtikėtinas dalykas: „nemokšos“ amerikiečiai 1:0 įveikė „profesorius“ anglus. Įdomiausia, kad išvakarėse jie net nerengė treniruotės, o iki išnaktų linksminosi restorane, nes ir patys netikėjo, kad gali ką nors pasiekti kovodami prieš galingąją Angliją (Rimo Mickevičiaus knygos „Futbolas – milijonų aistra“ ištrauka – DELFI).
Vėliau anglai 0:1 pralaimėjo ir Ispanijai bei kartu su sensacingai grupių barjero neįveikusia Italijos komanda tuo pačiu reisu, pramintu „liūdniausiu“, išskrido namo.
Reikia pastebėti, kad ne ką dosnesnė Brazilija anglams buvo ir šiemet – paskutinė vieta D grupėje ir ankstyvas bilietas atgalios.
3. Naudingiausias žaidėjas – žemaūgis ir vos 65 kg svorio. „Šis mažo ūgio ir svorio (65 kg) futbolininkas visuomet atrodė išblyškęs ir liguistas, tačiau aikštėje greičiu ir tiksliais smūgiais jam niekas negalėjo prilygti“, – taip apibūdinamas geriausiu 1950 m. pirmenybių žaidėju išrinktas urugvajietis Juanas Alberto Schiaffino (ištrauka iš „Futbolas – milijonų aistra“ – DELFI).
Jis prie saviškių triumfo prisidėjo ir vienu įvarčiu finale, laimėtame 2:1, nors brazilai ir pasižymėjo pirmieji.
Palyginimui: L. Messio ūgis yra 169 cm, o svoris – 67 kg. Be abejo, jis dar – ne „Auksinio kamuolio“ laureatas, bet jau vienas iš dešimties paskelbtų pretendentų į jį. Ir, reikia manyti, ne pats nerealiausias.
4. Finalo teisėjas – anglas. Finalui tarp Brazilijos ir Urugvajaus teisėjavo anglas George Readeris. Nedaug trūko, kad lemiam 2014 m. mačui taip pat būtų paskirtas vadovauti anglas – Howardas Webbas. Visgi FIFA pasirinko kitą europietį, italą Nicolą Rizzolį, kuris ir švilps finalui tarp Vokietijos ir Argentinos.
H. Webbui koją galėjo pakišti tai, kad jis jau dirbo 2010 m. finaliniame susitikime tarp Ispanijos ir Olandijos – parodė jame net 14 geltonų ir vieną raudoną kortelę ir taip daugiau nei dvigubai pagerino ankstesnį finalų rekordą (1986 m. tarp Argentinos ir Vakarų Vokietijos buvo ištrauktos 6 geltonos kortelės).
5. Dvi valstybes šokiravo „keista“ FIFA taisyklė. 1950 m. čempionate ketinusios dalyvauti Indija ir Birma apstulbo sužinojusios, kad FIFA neleidžia futbolininkams žaisti basiems ir iškart atsiėmė savo paraiškas. Taip liko tik 13 dalyvių.
Tarp jų nebuvo nei streikavusios Argentinos, nei po karo sąjungininkų kontroliuojamos Vokietijos...
O jei kuris nors užkietėjęs Vokietijos rinktinės fanas priėmė šiuos faktus pernelyg rimtai ir dar prieš finalą prarado bet kokią viltį, kad vokiečiams gali pasisekti, primename, kad kamuolys – apvalus, o teisėjo švilpukas dar nenuaidėjo, todėl niekas netrukdo tikėtis, jog varžovų gynyba sekmadienį bus štai tokia:
