Tel Avivo „Maccabi“ futbolo klubas su 21-a pergale nacionaliniame čempionate bei 23-is kartus iškovota šalies taure yra labiausiai tituluotas Izraelyje, tačiau Europos lygmenyje nėra itin didelis ar visus varžovus iš kelio šluojanti jėga. Nepaisant to, R. Elias keliaudamas po Rusiją pateko į itin garbingą klubą.
Bendrą tribūną jis nuolat dalinosi ir iš vienų rungtynių į kitas keliavo dar su penkiais skautais, kurie atstovauja kur kas didesnėms Europos futbolo jėgoms – tarp jų ir „Manchester United“, Londono „Arsenal“, Paryžiaus „PSG“ atstovai.
Kai su juo kalbėjomės dar prieš prasidedant pirmajam pusfinaliui tarp Belgijos ir Prancūzijos, kuris baigėsi „Les Bleus“ pergale, pašnekovas jau buvo pamatęs net 15 čempionato rungtynių, o klausantis jo, patekimas ten, kur trokšta būti kiekvienas futbolo sirgalius, atrodo itin paprastas.
„Prieš pusmetį kalbėjau su FIFA atstovais, kurie man pasakė užsiregistruoti skautų programai. Tad nusiunčiau gyvenimo aprašą, asmeninius duomenis, klubo laišką, kad tikrai esu skautas. Trys mėnesiai prieš prasidedant pasaulio futbolo čempionatui gavau teigiamą atsakymą su klausimu, kurias rungtynes noriu stebėti. Tada gavau bilietus. Ir viskas“, – pasakoja R. Elias.
Per 90 minučių – 7 mln. pabrangimas
Tačiau visgi iki išganingojo laiško Ranui teko nueiti ilgą kelią, o ir čempionato metu teko paplušėti iš peties – jo sąraše atsidaro net 30 ant pasaulio čempionato vejos pasirodžiusių sportininkų. Tiesa, lyginant su kitais kolegomis, pašnekovo darbo specifika kiek skyrėsi.
„Pirma užpildau duomenų bazėje žaidėjų pozicijas, sugebėjimus, atsižvelgiu į biudžetą, kontrakto trukmę ir pan. Jei ir nesusiekiame su tais žaidėjais, mano darbas – juos stebėti, įtraukti į duomenų bazę. Visuose mačuose prie manęs buvo skautas iš Londono „Arsenal“, kuris žaidėjus stebėjo tiesiog duomenų bazės užpildymui. Jis atvyko pamatyti žaidėjus, kurių nematė ilgesnį laiko tarpą. Pavyzdžiui, Kosta Rikos žaidėją, kuris žaidžia JAV.
Tai lyg valgykla, kai tu gali valgyti tai, ką nori, paimti tai, ką nori, pamatyti tai, ką nori. Taip daug lengviau“, – pripažįsta „Maccabi“ atstovas.
Jis atvirauja, kad visgi ta turnyro atmosfera bei savo tautos pasitikėjimas lyg užaugina žaidėjams sparnus, kurie gali nukristi tik prasidėjus klubinio futbolo sezonui. Tad renkantis ir stebint žaidėjus, visada yra tam tikra rizika.
„Nemanau, kad daug klubų po šio pasaulio čempionato įsigys žaidėjus, nes nedaug jų padarė pažangą turnyro metu. (...) Tai lyg pokeris – kas parodys kortas pirmas. Gali būti, kad futbolininkas sužais vos vienerias geras rungtynes ir tai tik pasaulio čempionate. Pavyzdžiui, 20-metis senegalietis Ismailas Sarras, kurio kaina po vienų rungtynių išaugo 7 mln. eurų, nes jis jaunas žaidėjas, parodė potencialą ir panašiai. Tačiau neaišku, kaip jam sektųsi dideliame klube. (...)
Bet jei sužaidžia kelias geras rungtynes po turnyro, gali rizikuoti. (...) Kainos taip pat kyla. 22-ejų Aleksandras Golovinas dabar kainuoja 25 mln., tačiau prieš tai buvo 15 mln. ir Maskvos „CSKA“ būtų pasakę „gerai“. Tai lyg pokeris – kas parodys kortas pirmas“, – pasakoja pašnekovas.
Kai lieka tik šventė
Kai darbas nustumiamas šalin, lieka tik emocijos, kurių šiame čempionate buvo itin daug. Vietos jame neliko ne tik politikai, bet ir valstybių priešpriešai. To pavyzdžiu tapo ir dar birželio 15-ą dieną pašnekovo stebėtos rungtynės tarp Irano ir Maroko. Šiose rungtynėse vienintelis rungtynių įvartis į vartus krito penktą papildomo laiko minutę ir ne nuo rungtynes laimėjusių iraniečių, o marokiečio Azizo Bouhaddouzo. O prie aikštės buvęs Ranas pateko į patį džiaugsmo sūkurį.
„Iraniečių ir izraeliečių santykiai ne patys geriausi, tačiau pelnius įvartį Irano sirgaliai tiesiog užšoko ant manęs, draugiškai pabučiavo. Tai tiesiog nuostabu. Jie žinojo, kad esu žydas, tačiau tai jiems nerūpėjo, jiems rūpėjo tik futbolas, aistra“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Tokia futbolo kvaitulio atmosfera jį lydėjo visomis dienomis, o labiausiai visgi nustebino Maskva.
„Ji – labiausiai spalvinga, nes dalyvavo 32 šalys, kurių sirgaliams dažniausiai teko vykti per šį mietą. Visi važiuoja į Maskvą, visi kartu švenčia, persimaišo. Nemačiau nei vienos kovos, konflikto, policija taip pat elgėsi pavyzdingai, viskas buvo puikiai suorganizuota. Nieko panašaus gyvenime nemačiau“, – teigia skautas.
Tačiau paskutinėmis savaitėmis viskas lyg pasikeitė, mat mėnuo keliaujant pareikalavo daugybės jėgų tiek iš darbuotojų, tiek iš sirgalių, o ir atstumai nuo vieno turnyrą priėmusio miesto iki kito – didžiuliai. Dažnai organizatorių parūpintuose nemokamuose traukiniuose reikėdavo praleisti 10 ar daugiau valandų.
„Reikia suprasti, kad po 30 dienų jau jie nori viską pabaigti, nes visi ne tik džiaugsmingi, bet ir pavargę. O ir Maskvos bei Sankt Peterburgo gatvėse kur kas mažiau žmonių gatvėse – šie miestai lyg ištuštėję, lyg kitokie. (...) Tai nuostabiai organizuotas turnyras, tačiau, žinoma, yra ką gerinti.
Pavyzdžiui, nemokamų traukinių bilietus prieš tris mėnesius užsisakė pietų amerikiečiai, kurių čia nebėra. Bet bilietų jie neatšaukė, tad likusiems čia sunku nukakti į rungtynes. Jei turi bilietą į rungtynes Sankt Peterburge ir kitą dieną – Maskvoje, tu gali tiesiog nespėti į jas. (...) Be to, mažiau miestų būtų geriau“, – konstatuoja pašnekovas.
Kas taps čempionais
Tas didžiulis kvaitulys gatvėse buvo lemtas ir įspūdingo turnyro autsaidere laikytos Rusijos pasirodymo. Ši komanda nukeliavo iki ketvirtfinalio ir tik ten po baudinių serijos pralaimėjo į finalą galiausiai iškopusiai Kroatijai. Tačiau pastarajai ekipai čempionų laurų, kai kalbėjomės dar prieš pusfinalio kovas, Ranas nekabino.
„Aš norėčiau, kad čempionatą laimėtų Anglijos komanda, bet labiausiai to nusipelnė Belgija, nes kontroliavo nuostabiai visas rungtynes. Prancūzija nenusipelnė laimėti, tačiau žiūrint, kokius žaidėjus ji turi, kokie talentai ten rungtyniauja, ji turi didžiausius šansus. Rungtynės tarp Belgijos ir Prancūzijos – lyg finalas“, – prognozavo pašnekovas prieš rungtynes Sankt Peterburge, kurios baigėsi „Les Bleus“ triumfu.
Tačiau, kad ir kas laimėtų, jo nuomone, šis čempionatas įsimins visiems sirgaliams: „Man tai buvo geriausias pasaulio čempionatas per pastaruosius 20 metų. Daugybė pratęsimų, įvarčių, tik vienos rungtynės baigėsi nulinėmis lygiosiomis. Geras futbolas, daug žaidėjų pavargo, nebėra tokios gynybos, kuri tiesiog sakytų apie save „jūs tikrai neįmušite įvarčio“. Tai tikrai gerai žiūrovams. Šiandien norėčiau, kad būtų 5:5. Nesvarbu, kas laimės, svarbu, kad būtų 5:5.“