Komandos trenerio Joachimo Lowo pernai suburta komanda nutildė jo kritikus. Rinktinė, kurioje nebuvo tokių žvaigždžių kaip Jerome`as Boatengas, Matsas Hummelsas, Tooni Kroosas, Mario Gomezas, Mesutas Ozilas, Mario Gotze, Thomasas Mulleris įveikė geriausius savo žaidėjus atsivežusias Meksikos ir Čilės ekipas.
Įdomu, kad komandos treneris net neturėjo visiškos pasirinkimo laisvės, nes tuo pačiu metu Lenkijoje vyko U-21 čempionatas. Tad nusprendęs duoti šansą ne stipriausiai rinktinės sudėčiai, J. Lowas turėjo rinktis iš riboto žaidėjų raciono, mat dalis talentingiausių jaunų vokiečių tuo metu negalėjo prisijungti prie komandos.
Tai, kad Konfederacijų taurę iškovojo net ne stipriausia antroji Vokietijos komanda, rodo, kokį fenomenalų lygį pasiekė Vokietijos futbolo mokykla.
Turtinga istorija
Itin svarbus tokioms pozityvioms permainoms leidęs įvykti faktorius – vokiečių meilė futbolui ir titulais nuklota jo istorija. Nuo tada, kai 1908 metais Vokietiją pirmąkart sudalyvavo tarptautiniame turnyre, pasaulio čempionų taurė buvo iškovota net keturis kartus (1954 m., 1974 m., 1990 m., 2014 m.) ir triskart triumfuota Europos čempionate (1972 m., 1980 m., 1996 m.).
Verta paminėti, kad vokiečiai triskart nesėkmingai dalyvavo Europos pirmenybių finaluose bei pralaimėjo keturiuose pasaulio čempionatų finaluose. Beje, pasaulio čempionatuose vokiečiai net keturis kartus liko treti – į stipriausiųjų trejetą vokiečiai pateko net 12 kartų per 18 čempionatų, kuriuose dalyvavo.
Vokietija yra viena iš keturių komandų kartu su Brazilija, Argentina ir Prancūzija, kurios tapo trijų didžiausių FIFA organizuojamų vyrų futbolo turnyrų – pasaulio čempionato, Konfederacijų taurės ir olimpinių žaidynių – nugalėtoja.
Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo iki tol, kol Vokietija buvo suvienyta, vokiečiai pasaulio čempionatuose varžėsi su Vokietijos Federacinės Respublikos arba tiesiog Vakarų Vokietijos vardu bei vėliava. Nors pasaulyje dominavo Vakarų Vokietija, tačiau Rytų Vokietijos rinktinė irgi nugvelbė vieną rimtą titulą – triumfavo 1976 metais Monrealyje (Kanada) vykusiose olimpinėse žaidynėse.
Iššūkiai susivienijus
Paskutinis didžiulis trofėjus prieš tai, kai Vokietija buvo suvienyta – 1990 metais iškovota pasaulio čempionato nugalėtojų taurė. Jau kitame – 1994 metais JAV vykusiame pasaulio čempionate – Vokietija 1:2 ketvirtfinalyje pralaimėjo bulgarams, o dar po ketverių metų tame pačiame šio turnyro etape vokiečius net 3:0 sutriuškino kroatai.
Tiesa, jau 2002 metais buvo pasiektas finalas, tačiau pirmąkart istorijoje į šį čempionatą patekta per papildomą atrankos etapą. Beje, ir finalas buvo pasiektas nebe sunkumų – po trijų pergalių minimaliais rezultatais 1:0.
Visai kitaip šiai komandai po Vokietijos suvienijimo sekėsi Europos čempionate. 1992 metais pasiektas finalas, o dar po ketverių metų Anglijoje tapta Senojo žemyno čempionais. Tačiau visiškas krachas Vokietijos laukė 2000 ir 2004 metais, kai rinktinė nesugebėjo išsikapstyti iš turnyrų grupių. Po tokių fiasko tapo aišku, kad būtinos permainos.
Komandos treneriu tapus vokiečiui Jurgenui Klinsmanui, komandoje prasidėjo permainos. Jam 2006 metais gimtinėje vykusiose pirmenybėse pavyko rinktinę nuvesti iki trečios vietos. Tačiau aukso amžius laukė treneriu tapus J. Lowui. Pirmasis blynas jam neprisvilo, kai 2008 metų Europos futbolo čempionate tik finale buvo pralaimėta ispanams.
Tiems patiems ispanams buvo pralaimėta po dviejų metų vykusio pasaulio čempionato pusfinalyje. Paguoda tapo trečioji vieta, kai mažajame finale buvo įveiktas Urugvajus.
Pusfinalių prakeiksmo J. Lowui nepavyko nutraukti ir 2012 metų Europos futbolo čempionate, kai buvo pralaimėta italams, tačiau dėl tobulėjančios, solidų žaidimą demonstruojančios komandos niekas nereikalavo trenerio galvos. Galiausiai ši kantrybė pasiteisino dar po dviejų metų, kai vokiečiai vėl galėjo iškelti čempionų taurę. Ši komanda buvo ne tik Europos pirmoji tai padariusi Pietų Amerikoje, bet ir pusfinalyje rezultatu 7:1 pažemino šeimininkę Braziliją.
Po šio čempionato komandą palikus keliems svarbiems veteranams, J. Lowo komanda krito į žaidybinę duobę, tačiau iš jos laiku išsikapstė ir atrankoje pavyko pagriebti bilietą į Europos čempionatą. Nors čia rinktinė rodė solidų žaidimą, tačiau pralaimėjimas pusfinalyje šeimininkams prancūzams nubraukė visas jų viltis. Dėl tokio stabilumo ir aukštų rezultatų vokiečiai ne veltui ir šiemet yra laikomi vienais turnyro favoritų, o bendrovė „Betsafe“ jų šansus vertina 20 proc.
Svarbiausia – jaunimas
Laimėjimai yra paradinė viso to pusė, tačiau už to slepiasi ilgametis darbas su jaunimu. Mat po 2000-ųjų fiasko buvo pradėta ieškoti būdų, kaip užauginti naują, konkurencingą žaidėjų kartą. Galiausiai buvo atsigręžta į „Bundesliga“ klubus. Norėdami žaisti aukščiausioje Vokietijos futbolo lygoje, jie privalėjo turėti jaunimo futbolo akademijas – šalyje atsirado vis daugiau futbolo kamuolį puikiai mokančių valdyti jaunuolių.
To vaisius Vokietija galėjo raškyti ir prieš ketverius metus, kai šios komandos pagrindą sudarė net šeši U-17 Vokietijos rinktinės, kuri 2009 metais triumfavo Europoje, nariai: Manuelis Neueris, Jerome`as Boatengas, B. Howedesas, Matsas Hummelsas, Sami Khedira, M. Ozilas ir Mario Gotze.
Daug ką sako ir tai, kad Vokietijos klubai itin vertina savo žaidėjus – pernai aukščiausioje Vokietijos futbolo lygoje žaidė net 47 proc. vietinių, kai, pavyzdžiui, Anglijoje jie sudarė vos trečdalį visų žaidėjų. Įdomu, kad visų amžiaus grupių rinktinės žaidžia formatu 4-2-3-1, o prie rinktinei „tinkamo“ formato auklėjimo prisideda daugybė trenerių visoje Vokietijoje – ten registruota beveik 35 tūkst. trenerių, kai, pavyzdžiui, Anglijoje jų skaičius nesiekia nei 3 tūkst.
Toks pasirinkimas itin naudingas ir atnaujinant komandą. Jaunimo bei naujokų rinktinėje bus pilna ir šiemet – net 13 futbolininkų pirmąkart žais pasaulio čempionate, o 2014 metų triumfą regėjo vos 9 žaidėjai. Tokia lygiaverčiais ir talentingais žaidėjais perpildyta rinktinė netgi yra galvos skausmas komandos treneriui.
J. Lowas itin daug kritikos susilaukė į Rusiją nepaėmęs prie „Manchester City“ klubo iškovoto Anglijos čempionų titulo svariai prisidėjusio Leroy`aus Sane. Tai, kad 22-ejų atakuojančio saugo pozicijoje žaidžiančio ir itin aktyvaus aikštėje vokiečio komandai visgi gali pritrūkti, mano ir dukart Lietuvos futbolo rinktinę treniravęs Algimantas Liubinskas.
„Jie neturi ryškaus puolėjo ir nėra iki galo aišku, ar Manuelis Neueris stovės vartuose. Be to, nemanau, kad su gynybos linija ten viskas gerai“, – tvirtino A. Liubinskas.
Klausimas dėl 32-ejų M. Neuerio strategui kyla neatsitiktinai – Miuncheno „Bayern“ klube žaidžiantis vokietis tik spėjo sugrįžti į aikštę po 8 mėnesių pertraukos, kai gydėsi patirtą traumą. Žaidybinės patirties trūkumas gali kainuoti nemažai. Tačiau pakeisti šį žaidėją visgi yra kuo – savo progos laukia 26-erių „Barcelona“ vartininkas Marcas-Andre ter Stegenas ir „Paris Saint-Germain“ atstovaujantis 27-erių Kevinas Trappas.
Nepaisant itin pasikeitusios sudėties, lyginant su praėjusiu pasaulio čempionatu, ir diskutuotinų J. Lowo sprendimų, A. Liubinskas mano, kad pirmą vietą FIFA reitinge užimantys vokiečiai finale žais. Tikimybė, kad vokiečiai užims pirmą vietą F grupėje ir turės geresnes pozicijas pakeliui link finalo, siekia net 72 proc. O jų galimybės nugalėti turnyre vertinamos net 20 proc.
Anot A. Liubinsko, pakeliui į finalą vokiečiai įveiks tokias rinktines kaip Serbija, Belgija, Ispanija, tačiau čempione visgi netaps. Laurus strategas kabina brazilams, kurių galimybės vertinamos taip pat – 20 proc. Tačiau kaip pats sako, viskas gali apsiversti, o žiūrovai išvysti ne vieną staigmeną.