Karjerą buvo surakinęs štilis
Ypatingo dėmesio vertas vaikis, amžinai perspektyvus krepšininkas, naujai atrasta jau subrendusi asmenybė – specialistų lūpose Š. Vasiliausko statusas bėgant laikui mainėsi it metų laikai.
Šios vasaros pabaigoje jis staiga tapo tuo, apie ką nedrįso nė pagalvoti – pagrindiniu rinktinės įžaidėju.
Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos abiturientas nuo mažens žavėjo trenerius puikiu aikštės matymu, kūrybiškumu ir taiklia ranka. Bet ilgai laukta metamorfozė neįvyko: tarp dublerių ir pagrindinės „Žalgirio“ komandos dreifavęs kaunietis galiausiai buvo išsiųstas į kitą klubą.
Nuo tada Š. Vasiliauskas ketverius metus sukosi it voverė rate, blaškydamasis po Lietuvos krepšinio lygos (LKL) komandas, bet stovėdamas ant to paties karjeros laiptelio.
Išmėgino gynėjas ir legionieriaus duoną – tik ji pasirodė rupi. 2012 metais treneris Algirdas Brazys pasikvietė Š. Vasiliauską ir puolėją Marių Valukonį į antroje pagal pajėgumą Rusijos lygoje rungtyniavusį Saransko „Ruskon-Mordovia“ klubą.
Laukinių stepių ir miškų supamoje Mordovijos respublikos sostinėje tarp rusų bei senųjų Pavolgės gyventojų mokšų ir erzjų kaunietis išbuvo tik kelis mėnesius. Bet patyrė daug: ne tik pasivažinėjimus geležinkeliu po milžinišką šalį, bet ir... tarnybą armijoje.
Taip Š. Vasiliauskas vadina režimą, kurį įvedė rezultatais nepatenkinti ir apie aukščiausias pozicijas svajoję klubo vadovai. O netrukus visi lietuviai atsisveikino su Saransku.
„Niekada neužsibūdavau vietoje, kurioje būčiau galėjęs tobulėti. Kai keliauji iš vienos komandos į kitą, vos spėji pažindintis su naujais žmonėmis, naujais deriniais. Tai man labiausiai ir trukdė“, – štilį savo karjeroje DELFI aiškino Š. Vasiliauskas.
Ištrūkti iš užburto rato jam pavyko praėjusiais metais. Su Lietuvos studentų rinktine į universiadą Kazanėje nuvykęs Š. Vasiliauskas vėliau sukirto rankomis su Sopoto „Trefl“ klubu, kurį treniruoja vienas nacionalinės komandos stratego Jono Kazlausko asistentų Darius Maskoliūnas.
Lenkijos čempionate lietuvis palengva įsižaidė ir per rungtynes vidutiniškai rinko po 7,7 taško ir 3,5 rezultatyvaus perdavimo. O liepą išvydo savo pavardę krepšininkų, kviečiamų į pirmą rinktinės stovyklą, sąraše.
Kovoti su stresu padeda M. Kalniečio palaikymas
„Patys matote: kai kas iš naujokų jau atrodo vertas rinktinės. Šarūnas žaidžia visai neblogai“, – liepos pabaigoje santūraus, užtat svaraus komplimento iš Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento Arvydo Sabonio sulaukė Š. Vasiliauskas.
Gyrė ir J. Kazlauskas, o pats įžaidėjas kontrolinėse rungtynėse su tokiais varžovais kaip latviai ar gruzinai aikštėje jautėsi it žuvis vandenyje.
Kuomet atėjo laikas rimtesniems testams, o Mantas Kalnietis baigė savo „atostogas“ ant atsarginių suolo, Š. Vasiliausko blykčiojimai prislopo, bet žaidimas išliko pakankamai stabilus.
Tada nutiko tai, ko negalėjo numatyti niekas: M. Kalnietis parišta ranka grįžo namo, ir aukščiausio lygio krepšinio patirties beveik neturintis naujokas staiga tapo nacionalinės ekipos starto penketo žaidėju pasaulio čempionate. O kartu ant savo pečių pajuto visą didžiulių tėvynainių lūkesčių naštą.
„Draugiškos rungtynės lieka draugiškomis. Varžovai daugiau eksperimentuoja ir neparodo visko, ką ruošia pasaulio čempionatui. Be to, pasirengimo metu daug mačų žaidėme namie. Rungtyniauti išvykoje – jau kitas dalykas, o pasaulio čempionate – dar kitaip“, – neslėpė Š. Vasiliauskas.
Per pirmus du mačus aikštėje jis užsibuvo tik 16 minučių, įmetė vienintelį dvitaškį, kartą rezultatyviu perdavimu sukūrė progą komandos draugui ir padarė tris klaidas. Ne ką geriau klostėsi ir antradienio rungtynės su australais: Š. Vasiliauskas pelnė 4 taškus, bet dažnai balansavo ties klaidos riba bandydamas perkelti žaidimą į varžovų aikštės pusę.
J. Kazlauskas kauniečiui galbūt būtų suteikęs daugiau progų, bet nuogąstavo dėl to, kaip 188 cm ūgio, smulkaus sudėjimo gynėjui seksis stabdyti savo tiesioginius oponentus, pavyzdžiui, puse galvos aukštesnį, staigų ir veržlų Meksikos įžaidėją Jorge Gutierrezą.
Pats Š. Vasiliauskas savo debiutą vertina kritiškai.
„Esu patenkintas tik dėl pasiektų pergalių. Bet kalbant apie mane, norėjosi debiutuoti geriau. Yra kaip yra, reikia žiūrėti į priekį“, – teigė krepšininkas.
– Ką pajutote širdies gilumoje, netikėtai tapęs tokiu svarbiu rinktinei žaidėju? – DELFI paklausė Š. Vasiliausko
– Atstovauju tokiai valstybei, kur krepšinis yra religija, todėl spaudimas – nemažas. Po Manto traumos visi daug kalbėjo apie mane ir daug tikėjosi. Kilo šioks toks stresas, ir tai labiausiai kišo koją. Nepasakyčiau, kad kol kas su juo pavyko susitvarkyti, bet turiu tai padaryti, o tada viskas bus gerai. Komandos draugai tikrai neleidžia man nuleisti galvos, padeda, pataria, stumia į priekį.
– Prisiminkime rungtynes Zagrebe. Kuomet M. Kalnietis susižeidė, stojote į jo vietą ir puikiai susidorojote su šiomis pareigomis. Tada dar nesusigaudėte, kas įvyko?
– Aš iškart iš Manto veido supratau, kad kažkas negerai. Tik įėjus į aikštę buvo šioks toks šokas, nes Mantas buvo pagrindinė komandos dalis. Pavyko sužaisti, bet tai dar buvo draugiškos rungtynės.
– Dabar M. Kalniečio palaikymą komanda tebejaučia?
– Mantas visada yra su komanda. Visada paskambina, parašo žinutę, atsiunčia kažką juokingo, palaiko.
– Rugpjūčio pradžioje pratęsėte sutartį su „Trefl“ klubu dar metams, nors tuo metu jau buvo gana akivaizdu, jog į galutinę rinktinės sudėtį pateksite. Kodėl nenorėjote palaukti pasaulio čempionato ir pasiūlymų po jo?
– Gal po čempionato karas prasidės, ir nebebus išvis jokių kontraktų (šypsosi – DELFI). Aš norėjau būti ramus, žinoti savo ateitį, todėl ir nusprendžiau pratęsti sutartį. Tikrai negalvojau, važiuosiu aš į čempionatą ar ne.
– Klube jus supa žemesnio meistriškumo krepšininkai nei rinktinėje. Kur žaisti maloniau?
– Žaidžiant rinktinėje malonumas didesnis. Žinai, kad komandos draugas pagaus kamuolį po perdavimo, įmes, o jei reikia, atkovos ir padės. Lygių skirtumas jaučiasi, ir žaisti čia žymiai maloniau. Tik atsakomybė – didesnė nei klube. Ten gali sau leisti daugiau, mažiau nerviniesi ir mažiau imi į galvą, jei kas nepasiseka.
Bet Sopote man viskas tikrai patinka – ir treneris, ir komanda. Pernai Lenkijos čempionate užėmėme trečią vietą, bent po kartą įveikėme visus klubus, vadinasi, šiemet galime palypėti aukščiau.
– Perėjęs krepšinio mokyklą „Žalgirio“ dublerių ekipoje ilgokai keliavote po LKL klubus, Rusijos antrąją lygą. Kodėl nepavyko kilti karjeros laiptais taip sparčiai, kaip tikėjosi specialistai?
– Būtent tai ir sutrukdė: per ketverius metus žaidžiau aštuoniose komandose. Niekada neužsibūdavau vietoje, kurioje būčiau galėjęs tobulėti. Jei ilgiau žaidi vienoje ekipoje, tampi sėslesnis ir gali labiau atsipalaiduoti. O kai keliauji iš vienos komandos į kitą, vos spėji pažindintis su naujais žmonėmis, naujais deriniais. Tai tikrai nepadeda.
– Kas labiausiai be tolimų kelionių įstrigo į atmintį iš pusės sezono, praleisto Saranske?
– Tos kelionės traukiniais – tikrai ne pačios maloniausios. Bet visada sakydavau, kad geriau jau keliauti traukiniais nei rusiškais lėktuvais (šypsosi – DELFI). O šiaip laikas buvo tikrai įsimintinas.
Dauguma mano amžiaus žmonių nėra tarnavę armijoje. O Saranske reikėjo – sąlygos ten buvo kaip kariuomenėje. Treniruodavomės šeštą valandą ryto ir panašiai. Klubo vadovai buvo nepatenkinti, kad laimime per mažai, ir nustatydavo tokią tvarką.
– Kokiame klube svajojate atsidurti ateityje?
– Nežinau. Didžiausia svajonė nuo vaikystės buvo Lietuvos rinktinė. Bet ją įgyvendinęs negaliu užsisėdėti. Norėtųsi pabandyti laimę kurioje nors Eurolygos komandoje, tačiau iki to dar reikia šiek tiek padirbėti.
– Save laikote „Žalgirio“ fanu?
– Nuo pat mažų dienų augau Kaune, pradėjau karjerą su „Žalgirio“ dubleriais. Kai tik galiu pasižiūrėti kokias nors rungtynes, visada sergu už „Žalgirį“.
– O vaikystėje dažnai lankydavotės Kauno sporto halėje?
– Taip, eidavau, valydavau grindis (juokiasi – DELFI).