„Išsiplėtėme. Atidarėme filialą Klaipėdoje, pačios akademijos darbas stabilizavosi, išryškėjo talentai, iš kurių tikimės, jog jie ateityje džiugins rimtais rezultatais. Niekas nesikeičia – tokį tikslą mes kėlėme nuo pat akademijos, kuri visų pirma, buvo mano sūnaus Arūno idėja, atidarymo. Iki dabar Arūnas rūpinasi plėtros klausimais, aš – kokybišku darbu korte“, – sakė R. Balžekas.
Iš buvusio rinktinės kapitono šypsena greitai dingsta, kai kalba paliečia bendrą situaciją Lietuvos tenise.
– Užsiminėte apie talentus, tačiau norėtųsi išskirti jau ir Europoje pasižymėjusį šešiolikmetį Matą Vasiliauską. Ką galite pasakyti apie jį?
– Taip, talentingas vaikis. Neseniai prisijungė prie mūsų ir galiu pasakyti, kad jis duomenis turi nuostabius. Kadangi bendradarbiaujame su Rafaelio Nadalio akademija, tai ruošiame sutartį, kad iki pilnametystės su mano priežiūra jis treniruotųsi ten.
– Kai atsiranda nors kiek talentingesnis tenisininkas, mūsų šalyje įprasta jį lyginti su R. Berankiu. Turi jie panašumų? Apskritai, galima juos lyginti?
– Visų pirma, noriu pažymėti, kad Matą aš kol kas mačiau tik treniruotėse, todėl negaliu pasakyti, kaip jo galva dirba varžybų metu. Galiu kalbėti tik apie fizinius parametrus: greitį, staigumą, reakcijos staigumą, tai daugeliu atvejų Matas neatsilieka, o kalbant apie ištvermę – Ričardą netgi lenkia.
Aš nenoriu jauno žmogaus pergirti, bet kad jis turi galimybių patriukšmauti aukštu lygiu – faktas. Visi nuopelnai už šio jauno žmogaus paruošimą atitenka Šarūnui Kulniui, kuris Šiaulių teniso mokykloje padarė visą reikalingą pradžią. Dabar atėjo laikas, kai tokio lygio žaidėją marinuoti Lietuvoje būtų neteisinga. Norint nelikti amžinai perspektyviu, privaloma treniruotis su aukšto lygio tenisininkais ir aukšto lygio treneriais.
– Ar tai pirmas jūsų akademijos auklėtinis, kuris teniso aukštumų sieks R. Nadalio akademijoje?
– Taip. Buvo keli jaunesni sportininkai išvykę savaitei, tačiau ilgesniam laikui nėra prasmės. Kol vaikams vienuolika ar dvylika metų, sąlygų jiems čia visiškai užtenka. Tačiau kai sportininkas sulaukia šešiolikos metų, kaip Mato atveju, tada prasideda dalykai, su kuriais Lietuvoje toli nenueisi.
– Ar aukštumų siekiantys sportininkai sulaukia kokios nors pagalbos? Apskritai, akademija ir, tarkime, Lietuvos teniso sąjunga turi ką nors bendro?
– Niekas nesikeičia. Kaip prieš metus nesulaukdavome pagalbos, taip ir dabar nesulaukiame. Kažkas bando imituoti, kad atlieka darbą, tačiau tai visada ir lieka tik imitacija. Pavyzdžiui, yra rengiamos nacionalinės treniruočių stovyklos. Pavadinimas lyg ir gražus, bet kad tos stovyklos bevertės. Įsivaizduokite, į jas nuolat atvyksta tie patys 4 – 5 žaidėjai, o pati stovykla trunka dvi dienas. Jau nekalbant apie tai, kad absoliučiai viską susimoka žaidėjai, kokių rezultatų įmanoma pasiekti per dvi dienas? Aš galiu atsakyti – jokių.
Grįžtant prie jūsų klausimo apie pagalbą, tai paminėsiu dar vieną protu nesuvokiamą dalyką. Vyksta žiemos Europos čempionatas, kuriame už tai, kad esi iškviestas į Lietuvos rinktinę, turi pats susimokėti. Esate dar kur nors girdėjęs apie tokius dalykus? Aš tai ne. Tokių dalykų nėra niekur pasaulyje. Gauni rinktinės marškinėlius, prašom už juos susimokėti.
– Kitaip tariant, jei neturi rėmėjo, į Lietuvos rinktinę šansų patekti nėra...
– Tą ir bandau pasakyti. Įsivaizduokime, kad Europos čempionatas vyksta Rumunijoje – kelionę apsimoki pats, dalyvavimo išlaidas apsimoki pats, viešbutį apsimoki pats, maistą apsimoki pats.. Neturi pinigų? Nevažiuok, važiuos kitas.
Toks yra požiūris. Mano požiūris yra kitoks – nesvarbu, kad sportininkui dvylika metų, jei jis atstovauja savo šaliai, tu privalai jį gerbti. O jei negerbsime, tai apie naujus berankius ar grigelius net nebesvajokim.
– Atmetus šį klausimą, Lietuvos tenisas kažkiek juda į priekį?
– Viską pasako rezultatai. O jie tokie, kad suskaičiuoti juos visus nereikia net vienos rankos pirštų. Šiaulietė Š. Kulnio auklėtinė Klaudija Bubelytė Europos „Masters“ turnyre užėmė trečią vietą, M. Vasiliauskas – ketvirtą. Štai ir visi rezultatai.
Pas mus deklaruojama, kad rezultatai yra labai geri, tačiau kokiuose turnyruose jie pasiekiami? Ketvirtoje ar penktoje kategorijoje? Tegul pasako, kokio lygio sportininkai tokio lygio turnyruose dalyvauja. Kalbėkim atvirai – nėra rezultatų. Perfrazuojant Nerijų Kesminą, kuris kalbėjo apie futbolą, pasakyčiau, kad Lietuvos tenisas tokioje duobėje niekada nebuvo.
Estijoje vyko devynmečių, vienuolikamečių ir trylikamečių „Futures“ turnyras, kuriame varžėsi Baltijos šalių atstovai. Tiek nuo estų, tiek nuo latvių gavome į vienus vartus ir likome paskutiniai. 3:15, 4:15.. Tokių rezultatų per savo karjerą aš nepamenu – už juos mes visada buvome aukščiau.
Dabar visose amžiaus kategorijose mes atsiliekame. Vieninteliai R. Berankis ir L. Grigelis dar gerina situaciją ir garbė jiems, kad jie stengiasi tai daryti. Tačiau jų laikas praeis, o pakaitalo jiems nėra. Deja, bet teniso paveikslas ne toks spalvotas, kaip jį kai kas bando nupiešti.
– O nebijote, kad tie patys žmonės atsisuks ir sakys, kad R. Balžekas daug kalba, bet be R. Berankio pats nieko nebeužsiaugina?
– Protingi neatsisuks, nes jie supranta, kad mūsų akademija yra per jauna taip greitai užauginti dar vieną pasaulinio lygio žaidėją. Mes nuo pat pradžių sakėme, kad vaikus norime užsiauginti patys, todėl dažnu atveju į mūsų akademiją vaikai atvyksta anksčiau nei į mokyklą. Mūsų anksčiau apkalbėtas Matas yra išimtis iš taisyklės. Aš beveik neabejoju, kad kai ta mūsų mažųjų karta užaugs, kažkas iš jos valgys duoną iš teniso.
– Tai atmetate teiginį, kad, galbūt, auga tiesiog netalentingų vaikų karta?
– Aš pats dirbu su vaikais ir matau, kad talentingų vaikų yra begalė. Todėl tai yra tik klubų, akademijų ir trenerių problema, kad neužauga tokio lygio žaidėjai kaip R. Berankis.
– Ką daryti, kad būtų geriau?
– Visų pirma, ne iki galo išnaudotas R. Berankio fenomenas. Tuomet, kai jis 2007 metais tapo pasaulio jaunių čempionais, sakiau, kad būtina įkurti Lietuvos nacionalinę teniso akademiją. Be jos nei žingsnio į priekį.
Dabar, prabėgus vienuolikai metų, teko skaityti, kad užsienio specialistai LTS prezidentui R. Grušui pasiūlė įkurti nacionalinę akademiją. Ją mes galėjome turėti jau vienuolika metų. Galbūt tik dabar jiems akys atsivėrė?
Įsivaizduokite, kas dabar atsitiktų, jei iš rinktinės pasitrauktų R. Berankis arba L. Grigelis. Nesvarbu, kuris. Ties tuo mūsų rinktinė ir užsibaigtų, o Daviso taurės turnyre nukristumėm į pačią žemiausią grupę.
Kartojuosi, bet mes neturime prieaugio, kuris tuos du žmones galėtų pakeisti. Ir ilgai neturėsime, jei nebus logiško finansavimo, mano minėtos nacionalinės akademijos, jos struktūros, normalaus teniso sąjungos darbo, kuri turi dėmesį sutelkti į pačius geriausius šalies sportininkus.
Dabar visas dėmesys sutelktas į mėgėjišką tenisą. Jis tikrai geras – daug turnyrų, geri prizai ir pan. Tačiau per mėgėjiškumą mes pamiršome profesionalų tenisą. Minėjau trečią vietą Europoje užėmusią K. Bubelytę. Gal tegul teniso sąjunga atsako, kaip šią sportininkę motyvavo už šį nuostabų laimėjimą.
Vaikų turnyrai yra apgailėtini. Akademijos bijo konkuruoti, tačiau aš niekaip nesuprantu, kodėl? Kažkada su R. Berankiu mes buvome kartelę pakėlę tikrai aukštai, tai ir reikėjo į ją lygiuotis. Kodėl mes ją nuleidome iki žemės ir vėl pradedame ropoti nuo nulio? Turbūt todėl, kad nėra normaliai sudėlioti prioritetai.
– Galime pokalbį užbaigti pozityviai? Šių dienų kontekste tai įmanoma?
– Aš esu optimistas, bet mes šitiek metų stačia galva ritamės į bedugnę, bet deklaruojame, kad tenisas yra aukšto lygio, tai mes apgaudinėjame patys save. Mes apgaudinėjame tėvus, apgaudinėjame visuomenę, nes Lietuvos tenisas šiuo metu tikrai nėra aukšto lygio. Reikia nebekalbėti, o dirbti.