Susipažinęs su Dubline tuomet jau gyvenusia buvusia Lietuvos tenisininke Galina Misiuriova, A. Šlajus įkūrė teniso akademiją.
„Nusprendžiau pabandyti ir tas pabandymas trunka penkiolika metų. Sutikau bendramintę kolegę iš Pietų Afrikos Respublikos, su kuria pradėjome lipdyti vaikų akademiją, kuri tapo mūsų darbo prioritetu. Šiandien turime akademiją, kurioje vaikai pradeda sportuoti nuo aštuonerių ir baigia aštuoniolikos metų, o jos tikslas yra paruošti vaikus tenisui“, – sakė A. Šlajus, praėjusį savaitgalį praleidęs su Balžeko teniso akademijos treneriais bei jiems surengęs seminarą.
– Ar labai skiriasi jūsų akademija nuo veikiančių Lietuvoje?
– Manau, kad kiekviena akademija turi savo specifiką, kuri priklauso ir nuo šalies, ir nuo kultūros, ir nuo pačių vadovų. Mano manymu, tikslai nesiskiria, skiriasi tik struktūra, kiek vaikų dalyvauja tik socialiai, kiek vaikų nori tapti profesionaliais tenisininkais, ir panašiai.
– Ar Airijos valstybės ir federacijų požiūris į tenisą ir teniso treniruotes labai skiriasi nuo Lietuvoje esančio?
– Pagrindinis skirtumas yra toks, kad Airijoje labai didelis dėmesys skiriamas dalyvavimui, o ne rezultatams. Sportininkai ten nėra labai remiami, jiems nėra skiriamas didelis dėmesys, išskyrus kelias sporto šakas, kurios yra valdomos beveik kaip privatus verslas. Tarkime, regbis arba futbolas.
Toms sporto šakoms didelis dėmesys yra skiriamas per mokyklų sistemą didelis, bet jos yra valdomos kitaip. Tas sportas, kuris yra valdomas valstybės, jame yra koncentruojamasi į socialinę pusę, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų, bet ne tam, kad padėtų sportininkams siekti profesionalų karjeros.
Net jei tu esi geriausias jaunis, tu iš valstybės paramos negausi, nes nėra tokios sistemos. Dalyvavimo prasme, viskas puiku, per klubus, per skatinimą, dalyvauti klubuose, bendruomenės veiklose, sportas yra labai skatinamas, bet sportininkai nėra skatinami, taip kaip Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje.
– Koks liko ryšys su Lietuva išvykus į Airiją?
– Bendravimas minimalus. Pirmus kelerius metus aš dar buvau susijęs su moterų rinktine, tai dar buvo ryšys ir su buvusiais žaidėjais, ir su federacija, bet kai to ryšio nebeliko aš likau sau, visi sau.
Tada mane pakalbino Arūnas Balžekas, kuris pasakė, kad čia reikia tokių žmonių kaip aš, tai ir bandome kalbėtis ta tema. Galbūt atsitiks taip, jog nuspręsiu grįžti ir parodyti tai, ką išmokau per visus tuos metus, kuriant savo akademiją. Pasidalinčiau savo patirtimi ir padėčiau tai pritaikyti čia.
– Padėčiau ar padėsiu? Kokie prioritetai lems jūsų apsisprendimą?
– Čia bus instinktyvus šeimos sprendimas. Reikia apsispręsti, ar mūsų šeimai čia bus geriau. Ne finansus turiu omeny, o ar mes pasiruošę keisti gyvenimą iš esmės. Tai, ką aš mačiau Balžeko akademijoje, jau yra gerai. Šauniai vyrai dirba ir tai, ką jie čia kuria, tikrai yra šaunu bei pavydėtina. Galiu tik pagirti.
– Užsiminėte apie savąją patirtį. Kokia ji?
– Stiprioji pusė, manyčiau, tai sportinės struktūros kūrimas, kaip tai vystoma, kaip padaryti taip, kad vaikai išliktų sporte ir akademijose. Turiu daug patirties ir galėčiau ja pasidalinti su treneriais, jiems padėti tobulėti, sukurti gerą komandą, sukuriant gerą struktūrą ne tik treneriams, bet ir vaikams. Taip pat aš dirbu su 15-16 metų sportininkais, kur praverčia ir mano asmeninė patirtis, kuria taip pat tikiuosi ateityje pasidalinti.
– Sugrįžkime į 2010 metus, kai Lietuva Dubline Daviso taurės turnyre nugalėjo Airiją. Spėju, neeilinė savaitė jūsų gyvenime?
– Tai buvo fantastika. Aš turbūt geresnio Daviso taurės mačo neprisiminčiau, nes Airija buvo nušluota, nors ji tuo metu turėjo tikrai gerų žaidėjų. Tuomet fanai iš Lietuvos sukūrė tokį pozityvų postūmį, dėl ko tenisas ir buvo žaidžiamas į vienus vartus. Reikia pripažinti, kad tenise taip būna retai.
– Kaip tą mačą vertino kolegos iš Airijos?
– Jie buvo sužavėti. Jiems tai buvo nesuprantama, kad teniso komanda gali būti taip stipriai palaikoma. Airiai visai kitaip į tą reikalą žiūri.
– Šiemet jūsų auklėtinis Conoras Gannonas žaidė dvejetų varžybose su Matu Vasiliausku. Kokie įspūdžiai?
– Asmeninis kiekvieno žaidėjo potencialas yra didžiulis. Dabar svarbu atsakyti į klausimą, kiek šie vaikinai yra pasiruošę save tobulinti, kad žengtų į vyrų tenisą. Ar jie pasiryžę dirbti su savimi ne tik ties smūgiais, bet ir su psichologija, sportiniu režimu, mityba ir kitais dalykais. Patikėkite, kad mokančių mušti kamuoliuką yra labai daug, tačiau aukštumas pasiekia tik maža dalis. Linkiu jiems abiem, kad kas rytą jie atsikeltų su tikslu – būti geresniam nei vakar.
– Papasakokite apie seminarą, kurį surengėte Balžeko akademijos treneriams.
– Pasidalinau patirtimi, ką mes kurėme, ko išmokome. Sukūrėme sistemą, kuri paruošia žaidėjus aukštam nacionaliniam lygiui. Kai jaunuoliams sukanka dešimt, dvylika, keturiolika metų, jeigu yra potencialas, paimi juos iš struktūros ir vedi privačiai, kaip tai Remigijus Balžekas darė su Ričardu Berankiu.
Turėjau tisklą parodyti, kad grupėse, kuriose trys-keturi vaikai, įmanoma paruošti sportininkus Amerikos universitetams ir netgi pradiniam profesionalų lygiui, neperspaudžiant vaikų nuo pat mažens. Mes pradėjome tai prieš dvylika metų ir ta karta, su kuria dirbome, dabar yra universitetuose. Norėjau parodyti, ką ta struktūra ir ta sistema gali duoti vaikams, o koncentracija buvo skirta aštuonerių-dešimties metų vaikams, kurie nori tapti tenisininkais.