Teisėjo karjerą lemia ir pasas
Išvardinti visus „Grand Slam“ finalus, kuriuos stebėjo iš teisėjo bokštelio, jiems būtų sudėtinga, kadangi per savo karjeras jie padėjo išaiškinti net keliolika prestižinės teniso serijos turnyrų čempionų.
Bet elitui priklausantys teisėjai atmintimi nesiskundžia: ne veltui pranešti rezultatą jie gali net šešiolika skirtingų kalbų.
„Pamenu, kaip dirbau Deviso taurės varžybose Šiauliuose. Regis, tai buvo 1999 metai, ir jūs žaidėte su Dramblio Kaulo Krantu“, – akimirką pamąstęs, į klausimą, ar jau yra lankęsis Lietuvoje, atsako švedas Andersas Wennbergas.
Milžinišką patirtį sukaupęs turnyrų vyriausiasis teisėjas apsiriko tik metais: su oponentais iš Afrikos Rolando Muraškos vedama Lietuvos rinktinė galynėjosi 2000-aisiais.
Kitaip nei A. Wennbergas, bokštelio teisėjai Alison Hughes iš Didžiosios Britanijos ir Carlosas Ramosas iš Portugalijos Lietuvoje iki šiol nebuvo viešėję.
Svarbiausiose teniso varžybose dirbančių teisėjų maršrutai paprastai driekiasi per didesnes ir gilesnes šios sporto šakos tradicijas turinčias valstybes. Bet praėjusią savaitę jie Vilniuje vedė Tarptautinės teniso federacijos (ITF) organizuojamus teisėjų kursus jaunesniems kolegoms, siekiantiems tarptautinės karjeros.
Tarp beveik trijų dešimčių mokinių iš visos Europos buvo ir du lietuviai: Marijus Puškorius bei Beata Zykienė. Tiesa, tik pastarajai pavyko išlaikyti egzaminą ir gauti ITF baltąjį teisėjo ženklelį.
„Tai – tarpinis lygmuo tarp nacionalinės ir tarptautinės teisėjų kategorijos. Jį pasiekę teisėjai dirba 10 tūkst. JAV dolerių prizinį fondą turinčiuose turnyruose, pavyzdžiui, jūsiškėse Prezidento taurės varžybose“, – DELFI paaiškino A. Wennbergas.
Vėliau seka bronzinis, sidabrinis ir, galiausiai, auksinis ženklelis, bet pačią viršūnę pasiekia tik vienetai gabiausių ir atkakliausių. Auksinį ženklelį visame pasaulyje šiuo metu turi vos du tuzinai teniso teisėjų.
Be to, norint kilti karjeros laiptais reikalingas ir stiprus užnugaris, kuriuo mažesnių šalių atstovai pasigirti negali. Palyginimui, daugiausiai iš Lietuvos teisėjų pasiekęs yra Jonas Dagys, turintis ITF sidabrinį ženklelį.
„Šiam darbui būtinas patyrimas – iki auksinio ženklelio reikia eiti mažiausiai dešimt metų. Vien puikiai išmanyti žaidimo taisykles nepakanka, reikia turėti labai daug patirties ir žinoti, kaip susidoroti su spaudimu, kaip priimti staigius ir įtikinamus sprendimus. Kol to išmoksti, praeina nemažai laiko, ir ne visiems tai pavyksta“, – pasakojo C. Ramosas.
Tenisininkai – sąžiningesni nei futbolininkai
„Didžiojo kirčio“ turnyruose kartu su A. Hughes ar C. Ramosu darbuojasi tik profesionalūs bokštelio teisėjai, iš teniso valgantys duoną: paskutiniai mėgėjai iš tokio rango varžybų išnyko dar praėjusiame amžiuje.
„Beje, praeityje esu dirbusi ir banke... šešis mėnesius, – nusikvatojo A. Hughes. – Jei rimtai, laiko kitiems užsiėmimams nelabai ir lieka, nes varžybų kalendorius būna įtemptas.“
„Mes atstovaujame tai teisėjų kartai, kuri nuo jaunystės gyveno tik tenisu. Dauguma iš mūsų patys jį žaidžia, aistringai myli šį sportą, todėl toks darbas – tikra privilegija ir svajonės išsipildymas. Teisėjauti centriniuose kortuose „Grand Slam“ turnyruose ar olimpinėse žaidynėse – kažkas nepakartojamo“, – pridūrė C. Ramosas.
Bet teniso teisėjų darbas – ne vien rožėmis klotas. Interviu DELFI A. Hughes, C. Ramosas ir A. Wennbergas papasakojo ir apie juodžiausias savo karjerų akimirkas bei kuriozus, kurių pasitaiko net patiems geriausiems.
– Teniso teisėjo karjerai turi įtakos jo tautybė? – DELFI paklausė ITF teisėjų
C. Ramosas: deja, taip. Jeigu esate iš šalies, rengiančios „Grand Slam“ turnyrą, turite tam tikrų privalumų prieš kitus, turite daugiau galimybių. Šie turnyrai atneša nemažas pajamas, o surinkti pinigai panaudojami ir teisėjavimo lygiui kelti. Be to, JAV, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Australijoje vyksta daug kitų svarbių turnyrų, jiems nuolat reikalingi teisėjai. Taip susiformuoja visa sistema. Šiuo metu teisėjavimas toliausiai pažengęs Prancūzijoje: ten teniso federacijoje dirba keturi žmonės, atsakingi vien už teisėjavimo klausimus.
– Ar kada nors esate teisėjavę mačams, kuriuose žaidė lietuviai?
A. Hughes: prieš keletą metų teisėjavau Ričardui Berankiui „Australian Open“ turnyre.
C. Ramosas: jei neklystu, pernai „US Open“ kvalifikacijoje aš taip pat teisėjavau R. Berankio mače. Nieko blogo apie jį negaliu pasakyti: jei niekas neįstrigo į atmintį, vadinasi, jis elgėsi tinkamai (šypsosi – DELFI).
– Turbūt žmonės nuolat klausinėja jūsų, kuriam žaidėjui ar žaidėjai sunkiausia teisėjauti?
C. Ramosas: mums neleidžiama kalbėti apie konkrečius tenisininkus, bet tokių, kuriems teisėjauti dažnai būna sunkiau nei kitiems, esama. Paprastai tai yra teisėjo ir žaidėjo santykio klausimas. Pavyzdžiui, yra problematiškais laikomų tenisininkų, kurie dėl kažkokių priežasčių mėgsta Alison ir niekada nekelia jai rūpesčių.
A. Hughes: tai nebūtinai yra simpatijos ar antipatijos klausimas. Kartais žaidėjams užtenka tiesiog gerai pažinoti teisėją, pasitikėti juo, gerbti.
C. Ramosas: daug lemia ir paprasčiausia sėkmė. Su konkrečiu žaidėju teisėjui gali sektis arba gali nesisekti. Štai ir viskas. Lemiamu metu gali pasitaikyti sudėtinga situacija, su kuria teisėjas susitvarko ne visai tinkamai arba bent jau žaidėjui taip atrodo, ir jis ilgai laikys tą nuoskaudą širdyje. Dažnai mes peržiūrime mačą ir tam tikrose situacijose mintyse lengviau atsidūstame, nes matome, kad mums nusišypsojo sėkmė, išvengėme klaidos. O kartais nepasiseka.
Tenisininkai bėgant metams nepasikeitė: ir šiais laikais yra kontroversiškų žaidėjų, kokiais praeityje buvo Johnas McEnroe, Jimmy Connorsas. Skirtumas tas, kad anksčiau teisėjavimas nebuvo profesionalus. Nesakome, kad esame tobuli, tikrai ne. Bet iš esmės dabar teisėjavimas yra žymiai geresnis. Tokie žaidėjai kaip Rogeris Federeris ar Rafaelis Nadalis retkarčiais nusiskundžia teisėjais, bet jie niekada nesusidūrė su mėgėjišku teisėjavimu. O praeityje teisėjai dirbdavo viename ar dviejuose turnyruose per metus, neegzistavo tokie kursai, kokius rengiame čia, teisėjauti galėjo bet kuris norintis.
A. Wennbergas: be to, anksčiau nebuvo vaizdo pakartojimų galimybių, užtikrinančių, kad diskutuotinas epizodas gali būti patikrintas ir atitinkamai įvertintas.
– Kaip teisėjai vertina vaizdo technologijų „Hawk-Eye“ sistemą?
A. Hughes: tai fantastiškas išradimas, nepaprastai padedantis teisėjams. Man jis labai patinka.
C. Ramosas: galima sakyti, kad teisėjavimas su „Hawk-Eye“ sistema yra geresnis. Klaidų pasitaiko mažiau, ir dauguma jų gali būti ištaisytos. Tai nėra tobulas instrumentas, nes erdvės klaidai jis palieka, užtat jis – neutralus, neturi jausmų, nesinervina. Ir su juo negalima ginčytis.
Žiūrint iš teisėjų varpinės, priimti sprendimus su „Hawk-Eye“ sistema yra sudėtingiau, užtat nekyla sunkumų dėl reakcijų po sprendimo. Daugeliui žaidėjų vaizdo peržiūros suteikia ramybės: jie gali sutikti arba nesutikti su verdiktu, bet sprendimas yra galutinis ir nebeginčijamas. O jei tą sprendimą priimtų žmogus, galbūt jie pultų diskutuoti, prarastų koncentraciją, susinervuotų, sulaužytų raketę. Ir nuo to žaidėjui tik pačiam būtų blogiau.
– Futbolo arbitrams tenka atlaikyti kur kas didesnį psichologinį spaudimą nei teniso teisėjams. Ar sutiktumėte kada nors susikeisti vietomis su kolegomis iš futbolo?
A. Wennbergas: aš – ne.
C. Ramosas: o aš tikrai norėčiau. Vaikystėje pats žaidžiau futbolą, buvau vartininkas. Bet vėliau perėjau į tenisą ir futbolą visai užmiršau. Dabar dažnai pagalvoju, jog mielai pateisėjaučiau kokioms nors rungtynėms, tačiau puikiai suprantu, koks tai sunkus darbas.
A. Wennbergas: ir visiškai skirtingas nei mūsų. Futbolo teisėjas kone kiekvieną sekundę turi remtis savo nuomone, čia kur kas mažiau erdvės precizikai nei tenise. Ir futbole, kitaip nei tenise, galimas fizinis kontaktas tarp žaidėjų, dėl ko keičiasi pati teisėjavimo specifika.
A. Hughes: o be to, reikia bėgioti (juokiasi – DELFI).
C. Ramosas: iš tiesų, futbolo teisėjų fizinė forma turi būti nepriekaištinga. Pažįstame Howardą Webbą – prieš keletą metų jis buvo atvykęs į „Roland Garros“ turnyrą apsikeisti patirtimi su mumis. Jis pasakojo, jog futbolo teisėjai keturis kartus per metus turi dalyvauti fiziniuose testuose. Ir pats Howardas yra nepaprastai atletiškas, tikras sportininkas.
Vis dėlto tenisas – visai kitoks žaidimas nei futbolas. Skiriasi ir patys žaidėjai. Tenisininkams kur kas svarbesnis tam tikras etiketas, elgesio kodeksas. Juk jie labai daug laiko praleidžia kartu, kartu keliauja, kartu žaidžia dvejetuose. Aišku, galbūt jų tarpusavio santykiams turi reikšmės ir tai, kad tenise nėra fizinio kontakto. Šiaip ar taip, nė vienas tenisininkas tikrai nenori, kad kolegos palaikytų jį sukčiumi. Jeigu jau taip nutinka, kartais kiti žaidėjai nueina į rūbinę pasikalbėti apie tokį elgesį. Bet tenise neegzistuoja tokia problema kaip „nardymas“ futbole. Ir teisėjams nuo to tik lengviau.
– Futbolo arbitras per rungtynes nubėga 10 ar daugiau kilometrų, bet jums taip pat neturėtų būti lengva išlaikyti maksimalią koncentraciją penkias valandas. Kaip jaučiatės po užsitęsusio penkių setų mačo?
A. Hughes: man skubiai reikia į tualetą (juokiasi – DELFI). Būna, kad jautiesi išsekęs, ypač psichologiškai. Bet adrenalinas padeda išlikti atidžiai.
C. Ramosas: tenise reikia ne tik nuolat būti budriam, bet ir daug ką numatyti į priekį. Sėdėdami bokštelyje mes nuolat sukame smegenis. Pavyzdžiui, pertraukėlės metu mes tik šiek tiek atsipalaiduojame, bet nesiliaujame dirbę. Tarkime, artėja saulėlydis, reikia įvertinti situaciją ir pagalvoti, kada gali tekti stabdyti žaidimą. Arba matome, kad žaidėjas yra pervargęs, kojas gali pradėti traukti mėšlungis, todėl reikia iškviesti trenerį. O ypač greitai pertraukėlės prabėga Australijoje. Ten kiekviena pauzė yra tarsi tikras zoologijos sodas: visiems reikia vandens, kamuoliukus padavinėjantys vaikai kone alpsta nuo karščio, reikia pasirūpinti skėčiais, ledu, o visa tai sužiūrėti turi bokštelio teisėjas.
A. Hughes: mums karštis netrukdo, labiau rūpinamės dėl žaidėjų, kamuoliukų padavinėtojų ir linijų teisėjų. Mums reikia tik nuolat gerti vandenį, kitaip smegenys nustoja dirbti. Vienintelė problema, kad negali jo išgerti per daug, nes kitaip mačas gali labai prailgti (juokiasi – DELFI).
– 2010 metais Vimbldone švedas Mohamedas Lahyani teisėjavo ilgiausiam mačui teniso istorijoje tarp Johno Isnerio ir Nicolas Mahut, kuris truko 11 val. 5 min. ir tęsėsi net tris dienas. Turbūt nenorėjote atsidurti kolegos vietoje?
A. Wennbergas: na, jis pats buvo labai laimingas, kad dirbo šiame istoriniame mače. Dabar jo pavardė yra istorijos knygose, be to, tai – ypatingas prisiminimas visam gyvenimui.
C. Ramosas: aš buvau nuėjęs pasižiūrėti to mačo. Kelis kartus (juokiasi – DELFI). N. Mahut jau kvalifikacinėse varžybose buvo sužaidęs du labai ilgus susitikimus, nes Vimbldono kvalifikacijoje lemiamo seto pabaigoje nėra žaidžiamas tiebreak'as. Pagalvojau, kad reikėtų pasižiūrėti, kaip jam sekasi. Baigęs teisėjauti savo mačui taip ir padariau, bet jie dėl tamsos net nespėjo pradėti penkto seto. Antrą dieną vėl teisėjavau keliems susitikimams, paskui nuėjau į kortą, kur tebežaidė N. Mahut ir J. Isneris. Ir pabaigos vėl neišvydau. Taigi, per tas kelias dienas spėjau teisėjauti gal keturiems mačams, maždaug penkias valandas žiūrėjau N. Mahut ir J. Isnerio žaidimą, bet atomazgos taip ir likau nepamatęs.
– Koks buvo pats įsimintiniausias mačas, kuriam teisėjavote jūs?
A. Hughes: man įsimintiniausias buvo 2004 metų Vimbldono finalas tarp Marijos Šarapovos ir Serenos Williams, nes tai buvo pirmas „Grand Slam“ turnyrų finalas, kuriame teisėjavau.
C. Ramosas: mano pirmasis „Grand Slam“ finalas įvyko 2005-aisiais Australijoje, kuomet Maratas Safinas nugalėjo Lleytoną Hewittą. Kai pirmą kartą sulauki tokios garbės bei atsakomybės ir įrodai sau, kad gali su ja susidoroti, prasideda visai kitas gyvenimas.
A. Wennbergas: man, kaip turnyrų vyriausiajam teisėjui, pats įsimintiniausias įvykis turbūt buvo Pekino ir Londono olimpinės žaidynės. Vis dėlto toks renginys vyksta tik kas ketverius metus ir yra išskirtintis.
– O kokia akimirka buvo sudėtingiausia jūsų karjeroje?
C. Ramosas: mums visiems yra pasitaikę momentų, kai situaciją įvertinome visiškai neteisingai. Prisimenu, kaip kartą prieš daugelį metų Deviso taurės varžybose, vykusiose ant grunto, nusileidau nuo bokštelio pasižiūrėti kamuoliuko paliktos žymės. Kartu su manimi priėjo vienos iš komandų kapitonas, nors jis to daryti negalėjo. Pakėliau akis į jį ir paprašiau grįžti į savo vietą. Dėl to, jog buvau atitraukęs dėmesį, galiausiai patikrinau ne tą žymę. Visi žmonės aplinkui tai pastebėjo, išskyrus mane. Tai buvo svarbus taškas, pakeitęs mačo eigą, ir mano sprendimas buvo nepalankus šeimininkams. Taigi, padariau didelę klaidą. Kai tai nutinka, būna labai sunku nusiraminti. Dabar lengva tai prisiminti, bet tuo metu jaučiausi labai blogai.
A. Hughes: tokiomis akimirkomis sėdėdamas savo bokštelyje pasijauti labai vienišas. Bet mes irgi esame žmonės. Nė vienas negali išvengti tokios karčios piliulės. Svarbiausia iš to pasimokyti.
– Kalbėjote apie žaidėjų elgesio kodeksą. Ar žiūrovai taip pat visur išmano teniso etiketą?
A. Hughes: ne, ypač Deviso taurės varžybose.
C. Ramosas: daug kas priklauso nuo to, kur vyksta mačas. Sunkiausia teisėjauti ten, kur žmonės nėra gerai susipažinę su tenisu, kur tenisas dar yra nauja sporto šaka. Publika kartais jaučiasi tarsi sektų futbolo, krepšinio ar regbio rungtynes, nes gerbėjai paprasčiausiai gali būti pirmą kartą atėję žiūrėti teniso. Kita vertus, net ir gilias teniso tradicijas turinčiose valstybėse publika skiriasi. Pavyzdžiui, švedai tribūnose elgiasi visiškai kitaip nei argentiniečiai, čiliečiai, ispanai ar serbai.
– Smalsu, keliomis kalbomis mokate pranešti mačo rezultatą?
C. Ramosas: pamėginkime suskaičiuoti. Anglų, amerikiečių (juokiasi – DELFI), prancūzų, ispanų, portugalų, kroatų, serbų, lenkų, vokiečių, rusų, italų, hebrajų, katalonų, graikų, slovakų, čekų – iš viso šešiolika. Kitas jūsų klausimas turbūt bus apie tai, kuri iš jų pati sunkiausia?
A. Hughes: man – vienareikšmiai lenkų (juokiasi – DELFI). Visi tie šnypščiantys priebalsiai... Tikrai nėra lengva ištarti žodžius taisyklingai. Gerai, kad žaidėjai vis tiek mūsų nesiklauso, jie patys skaičiuoja rezultatą. Kalbant rimtai, klaidos įsivelia tuo rečiau, kuo dažniau lankaisi konkrečioje valstybėje, nes reikalinga nuolatinė praktika.
C. Ramosas: kartais būna išties nelengva. Sėdi prieš mikrofoną didžiulėje arenoje, pilnoje žmonių, ir supranti, kad nė velnio nenutuoki apie jų kalbą. Kartą prieš daugelį metų teisėjavau Sankt Peterburge. Ganėtinai didžiavausi savo rusų kalbos žiniomis, maniau, kad kalbu visai neblogai. Pamačiau po tribūnas vaikščiojantį žiūrovą ir rusiškai paprašiau jo atsisėsti. Jis nekreipė į mane dėmesio, paprašiau dar kelis kartus. Tada arenos pranešėja – gana stambi moteriškė – paėmė mikrofoną ir tarė: o dabar rusiškai – prašom sėstis. Ir tas žmogus akimirksniu atsisėdo. Nesupratau, kas įvyko, tik mačiau, kaip aikštėje M. Safinas leipsta juokais.