Tai – išskirtinis įvykis Lietuvos teniso bendruomenėje: perspektyvi sportininkė – vos trečioji Lietuvoje, iškovojusi prizinę vietą šiame turnyre, kuris yra vadinamas neoficialiu Europos jaunių čempionatu.
Tokio pobūdžio turnyrą 2004-aisiais laimėjo Ričardas Berankis, kuris tuomet triumfavo 14-mečių „Masters“ turnyre, 2008-aisiais trečia vieta džiaugėsi Dovydas Šakinis.
Iš Radviliškio kilusi Klaudija – vos antroji mūsų šalies mergina, patekusi į finalinį stipriausių Europoje šešiolikmečių sezono turnyrą, čia septintą vietą 2007-ais buvo užėmusi Iveta Dapkutė.
Vietą geriausių 16-mečių turnyre K. Bubelytei garantavo jos aukštas šios amžiaus grupės „Tennis Europe“ reitingas, o šuolį jame lėmė sėkmingas jos žaidimas tarptautiniuose turnyruose.
2018 metais K. Bubelytė laimėjo 7 „Tennis Europe“ šešiolikmečių turnyrus, dar du kartus ji kovojo varžybų finaluose.
Pergalė Vokietijoje tenisininkei iš esmės garantavo vietą baigiamajame „Masters“ turnyre, kuriame ji iškovojo trečią vietą.
Šiaulių teniso mokyklos treneris Š. Kulnys pasidalino mintimis ne tik apie savo auklėtinės progresą, kelią iki „Masters“ turnyro, bet ir grėsmę teniso pamainai keliančią situaciją, kai teniso specialistai mieliau renkasi ugdyti mėgėjus, nereikalaujančius didelės atsakomybės ir rezultatų, nei eilės metų pastangų ir kantrybės reikalaunčio darbo su vaikais.
– Treneri, kas lėmė K. Bubelytės progresą?
– Sezoną pradėjome Lietuvoje, keliais tarptautiniais turnyrais. Sekėsi neblogai, tačiau kertiniu lūžiu tapo pergalė Islandijoje, kur Klaudija laimėjo tiek vienetų, tiek dvejetų turnyrus.
Progresas ne tik iš teniso žaidimo, bet ir iš psichologinės pusės. Atsirado pasitikėjimas savo jėgomis, ji visiškai kitaip pradėjo žaisti turnyruose.
Pradėjome galvoti apie Europos teniso asociacijos „Masters“ turnyrą Italijoje, nors dar iki jo reikėjo sužaisti eilę turnyrų ir surinkti trūkstamus reitingo taškus.
Mano, kaip trenerio tikslas ir buvo toks, kad Klaudija kuo sėkmingiau sužaistų 16-mečių turnyruose, nors ji tik pirmus metus žaidžia šioje amžiaus grupėje.
Šiemet šie metai – pereinamieji, reikėjo įvertinti savo pozicijas, kurioje vietoje esame Europos jaunių kontekste. Šiemet vienintelis dalykas, kuris nepavyko – tai Europos čempionatas.
Jau antrame rate pralaimėjome italei ir teko anksti baigti turnyrą.
Džiugu, kad Klaudija nenuleido rankų ir po savaitės I kategorijos turnyre Vokietijoje puikiai susitvarkė su savo emocijomis ir jį laimėjo.
Čia buvo didelis žingsnis, kad pakliūtume į reitingo geriausiųjų aštuntuką, kuris dalyvauja baigiamajame Europos teniso asociacijos („Tennis Europe“) „Masters“ turnyre.
Po pergalės Vokietijoje pasakėme „stop“ šešiolikmečių kovoms ir pradėjome žaisti 18-mečių turnyruose.
– Ar ne per anksti 15-metei varžytis su beveik pilnametystės sulaukusiomis varžovėmis?
– Negalima užsisėdėti vietoje ir reikia judėti į priekį. Kitu atveju tiesiog Klaudija būtų gera varžovė savo priešininkėms, kurios tobulėtų po kovų su lietuve, tačiau pati Klaudija nebeprogresuotų.
Matote, tenise mergaitės labai greitai tobulėja. Būtų nuodėmė likti dar toje pačioje amžiaus grupėje, kai jau ji įrodė, kad yra viena pajėgiausių U-16 turnyrų žaidėja.
Nėra tikslo dar likti metus 16-mečių amžiaus grupėje ir per metus bandyt įrodyti, kad esi dar šiek tiek geresnis.
Tai kainuoja ir laiko, ir pinigų.
Jei pažiūrėtume į kitų tenisininkių karjeras, tai Marija Šarapova jau 17-os žaidė Vimbldone. Tad nėra prasmės sėdėti vietoje ir „marinuotis“ dar metus.
– Ką byloja šis Klaudijos pasiekimas – trečia vieta „Tennis Europe“ sezono baigiamajame turnyre? Ar jis turės kokios nors įtakos kitam sezonui? Gal lengviau bus patekti į prestižines jaunių varžybas?
– Kitam sezonui didelių nuolaidų tikėtis negalime. Vienintelis privalumas tas, kad tie, kurie pakliūna į „Masters“ turnyro aštuntuką, gali gauti 3-4 vardinius kvietimus į stipriausius 18-mečių turnyrus, nebereiktų žaisti atrankoje. Tai nebloga motyvacija.
Lietuvos mastu – tai retas pasiekimas, vien pakliūti greta tokių teniso šalių, kaip Anglija, Italija, Ispanija, Serbija, Kroatija, yra didelis pasiekimas. Šiose šalyse tenisas kaip sporto šaka užima stiprias pozicijas.
Lietuvoje tenisas dar tik vystosi, šiuo metu gal yra populiaresnis, labiau domisi, žaidžia jį.
Aš asmeniškai esu turėjęs 5-is jaunus tenisininkus, kurie yra pakliuvę į „Masters“ stipriausių Europos jaunųjų tenisininkų turnyrą: be Klaudijos tai Dovydas Šakinis, Matas Vasiliauskas, Iveta Dapkutė ir Mantas Bugailiškis.
Tad Lietuvos teniso istorijoje – tik dvi merginos, patekusios į šį „Masters“ turnyrą. Iveta buvo patekusi 2007 metais, tad po 11 metų Klaudija yra antroji lietuvė, žaidusi šiame turnyre. O norint į jį pakliūti, reikia laimėti 5-6 tarptautinius turnyrus ir laukti kvietimo į „Masters“ kovas.
Tai daug ką pasako: Lietuvoje negimsta ir neatsiranda tiek talentų, kad galėtume sakyti, jog tai bereikšmis pasiekimas.
Paskutinis prizininkas šiame turnyre – 2008-aisiais Dovydo Šakinio 3-ioji vieta. Praėjusiais metais Matas Vasiliauskas liko 4-as šiame turnyre, tai taip pat solidus pasiekimas.
– Ko reikia, kad ateityje Klaudija galėtų tapti mūsų Ostapenko arba žaidėja, galinti pretenduoti į pirmą moterų reitingo šimtuką?
– Na, jai tik 15-a, kol kas į moterų reitingą jai per anksti, bet ji gerame kelyje. Ji pozityviai žvelgia į tenisą, turiu omeny paauglystę, kai požiūris į gyvenimą gali kardinaliai pasikeisti.
Kol kas tokių aukštų ir labai tolimų tikslų nekeliame. Aišku, 2019-aisiais bandysime sužaisti keletą moterų turnyrų, pasitikrinti, kur mes esame ir ko trūksta.
Akcentas – įsitvirtinti jaunių gretose, aukščiausiuose turnyruose, galbūt sudalyvauti ir 18-mečių „Grand Slam“ kovose, pavyzdžiui Vimbldone ar „Roland Garros“ turnyre. Galbūt 2019-ais sunku bus į juos patekti, tačiau prioritetas būtų per artimiausius dvejus metus ten pakliūti. Tai būtų pasiekimas, nes ne tiek daug lietuvių yra žaidusių „Grand Slam“ turnyre.
Faktas, kad reikia daug darbo ir sveikatos.
– Kokio stiliaus tenisininkė yra Klaudija?
– Ji yra labiau grunto žaidėja, Klaudija nėra aukšta, tad žaidžiant ant „hardo“ pakankamai sunku suspėti, kartais nesusitvarko su greičiais. Ji galbūt daugiau gynybinio stiliaus tenisininkė.
Pagal fiziologiją ir dėliojamės: jei ji šiandien negali bėgti ir mušti, tai to iš jos ir nereikalauju. Bet negalima sakyti, kad ji tik ginasi. Tai pakankamai universali žaidėja.
Laikui bėgant keičiame jos stilių, ji turi daugiau atakuoti, atskleisti kūrybinį savo kūrybinį potencialą.
– Jaunųjų Baltijos šalių tenisininkų (U-9, U-11, U-13) turnyras „SEB Future Cup“ nebuvo sėkmingas jauniems Lietuvos tenisininkams. Pralaimėję tarpusavio dvikovas Latvijos ir Estijos tenisininkams lietuviai šį kartą liko paskutinėje trečioje vietoje. Ar tai signalas, kad jau tokiame lygyje Lietuvos tenisininkai atsilieka nuo bendraamžių Baltijos šalių regione?
– Pagal tai drastiškų išvadų daryti negalima, bet tai yra tam tikras ženklas. Šiai dienai yra problema tokia, kad mažėja trenerių, kurie norėtų dirbti su vaikais.
Tai labai rimtas signalas. Mėgėjų rinka smarkiai auganti, didžiulis trenerių poreikis, jiems tiesiog nebeapsimoka dirbti su vaikais. Nemažai specialistų metasi ugdyti mėgėjus, tie pinigai greičiau uždirbami, atsakomybės kaip ir nereikia, atsakomybės – taip pat nereikia, o kiekvieną dieną ateina žmogus ir tau moka.
Su vaikais yra ilgas, kryptingas procesas, reikia bendradarbiauti su teniso mokykla, su tėvais, rasti ryšį su auklėtiniais, važinėti į turnyrus, o finansiškai dvigubai menkesnis uždarbis nei treniruojant mėgėjus.
Tad jaunas teniso treneris nori gyventi šiandien, o ne kažkada ateityje po 8-ių metų užauginus auklėtinį turėti vardą. Niekam to nereikia.
Tad galbūt tas rezultatas Estijoje parodo tą didžiulę problemą. Trenerių, profesionaliai dirbančių su vaikais ir siekiančių rezultatų, tik mažėja.
Kaip tai atsilieps, sunku atsakyti. Neužmirškime ir demografinės Lietuvos situacijos, vaikų taip pat mažėja.
Iš tikrųjų situacija yra sudėtinga. Aš, kaip vaikų treneris, matau pavojaus ženklus.
Po dešimt metų turėsime labai mažai vaikų trenerių, arba teniso mokyklų, akademijų, kurios norėtų ugdyti vaikus, nes mažėjant ir vaikų, žaidžiančių tenisą, ir trenerių, tos teniso akademijos bus priverstos užsidaryti arba keisti veiklos pobūdį, orientuotis į mėgėjus, organizuoti jiems renginius.
Niūrias tendencijas atskleidžia ir Lietuvos teniso sąjungos reitingai, kasmet juose 10-ies, 12-os metų vaikų tik mažėja, nors čia mums yra pagrindinė grupė, kuri turėtų būti masiškiausia.
Lietuvos čempionatuose nebesurenkame 32-iejų žaidėjų lentelės. Anksčiau žaisdavo vaikai kvalifikaciją, kad pakliūtų į šalies pirmenybes. Dabar 24-26 vaikai, kurie dalyvauja Lietuvos čempionate.
Iš esmės, kas nori, tas ir važiuoja į šalies pirmenybes.
– Kokios tenisininkų galimybės siekti profesionalų karjeros sulaukus pilnametystės? Didžioji dalis perspektyvių šalies tenisininkų traukia už Atlanto, ar tai gera ir vienintelė išeitis?
– Lietuva yra maža šalis, baigus vidurinę mokyklą, suėjus 18-ai metų kyla klausimas, ką tu veiksi tame mieste vienas? Geriausiu atveju lieka koks vienas bvendramažis, su kuriuo galima žaisti, tačiau vienas kito jaunuoliai neištemps, virs savo sultyse.
Kitas klausimas, sulaukus pilnametystės, iš ko tu gyvensi? Tėvai išlaikys? Be mokslų irgi prastai, tenisu visą gyvenimą nebūsi sotus.
Amerika šiuo atveju mums, mažos šalies atstovams yra gera išeitis. Turtingų ir didelių šalių, tokių kaip Anglija, Ispanija, Vokietija, jauni tenisininkai nevažiuoja studijuoti į JAV.
Jie turi pakankamai didelį kiekį jaunų žaidėjų savo šalyje, netrūksta konkurencijos, nes yra daug pajėgių klubų, vyksta stiprūs turnyrai. Jie gali kuo puikiausiai tobulėti savo šakyse.
Tuo metu Lietuvoje, mažoje šalyje, jie neturi galimybės tobulėti, nėra konkurencijos, nėra stiprių rėmėjų, tėvams dar sėdėti ant sprando taip pat ne išeitis. Tad nemaža dalis pasirenka studijas, ketverius metus už Atlanto tu žaidi gerame lygyje, netrūksta gerų treniruočių partnerių, vyksta stiprūs turnyrai, gauni gerą stipendiją ir nemokamas studijas gerame universitete.
Belieka tik žaisti už universitetą ir jį garsinti. Tad lietuviams yra nebloga išeitis. Jie vasarą grįžta į Lietuvą, pažaidžia keliuose tarptautiniuose turnyruose, renkasi tuos reitingo taškiukus.
Jei jie laimi pinigų, universitetui pasižada iš savo lėšų apmokėti kelionės ir viešbučio išlaidas, nes jei jie pradėtų žaisti ir laimėti rimtesniuose turnyruose, universitetas nutrauktų sutartis su jais.
– Ar galima teigti, kad visos teniso ateities viltys laikosi ant Patricijos Paukštytės, K. Bubelytės, M. Vasiliausko, Ainiaus Sabaliausko pečių?
– Šie išvardinti visi tenisininkai dar žaidžia jaunių turnyruose. Kaip jiems seksis aštuoniolikmečių gretose, niekas nežino. Nuo to priklauso, ar tu gali žengti toliau, ar gali pradėti galvoti, ką veikti toliau.
Jei nori toliau siekti aukštumų tenise, turi turėti ir gerą treniruočių bazę, ir finansinį pagrindą, ir gerą komandą.
Šie išvardinti tenisininkai yra neblogi Lietuvos mastu, jie geriausi mūsų šalyje, geresnių kaip ir neturime, bet kaip jie tobulės, belieka tik spėlioti.