Deviso taurės savaitgalio metu lietuvių ir ukrainiečių kovą stebės ir jai teisėjaus 25-ių teisėjų brigada, kurios didesnę pusę sudarys specialistai iš užsienio – Prancūzijos, Kroatijos, Suomijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Rumunijos, Graikijos.
Beveik 15-a savo gyvenimo metų teniso teisėjos profesijai skyrusi Lina Berankytė-Astrauskienė sako, kad teisėjauti tokio lygio varžybose – didelis, atsakingas ir sunkus darbas.
Anot geriausio Lietuvos tenisininko Ričardo Berankio sesers, pagrindinis teniso teisėjų uždavinys – užtikrinti kokybišką vaizdą tribūnose esantiems šios sporto šakos entuziastams bei raminti tenisininkų aistras korte. Tam būtinas tvirtas charakteris, psichologinis pasiruošimas ir be galo daug praktikos.
– Teniso teisėjas – gana egzotiškas amatas. Kaip ir kodėl jį pasirinkote?
– Viskas prasidėjo, kai man buvo 16 metų. Tuomet dar dar pati aktyviai žaidžiau tenisą. Kažkaip išėjo, jog mane pakvietė teisėjauti bokštelyje „Prezidento taurės“ turnyre. Manau, kad tas pirmas kartas man pavyko visai neblogai. Galbūt todėl, kad pakliuvo nesudėtingas susitikimas.
Taip viskas ir įsisuko. Tiesą sakant, dauguma šią profesiją pasirinkusių žmonių vienaip ar kitaip yra susiję su tenisu ir būtent aistra šiam sportui atveda juos čia, kur esu ir aš.
– Žaisdavote tenisą, kartu apsiimdama teisėjos darbus?
– Tuo metu degiau noru žaisti, tapti profesionale žaidėja, o teisėjavimas buvo kaip papildoma maloni veikla. Kai būdavau laisvesnė, su mielu noru apsiimdavau teisėjauti „Prezidento taurėje“ ar kituose turnyruose. Po to, kai nebegalėjau žaisti teniso, ši veikla tapo ir malonumu, ir vienu iš pragyvenimo šaltinių. Pradėjau teisėjauti užsienyje, išsilaikiau visas reikalingas kategorijas.
– Kas nutiko, kodėl nebegalėjote gainioti kamuoliuko kortuose?
– Patyriau čiurnos traumą, kuri gijo, gijo, bet taip iki galo ir nesusitvarkė. Šią problemą bandžiau spręsti įvairiais būdais, tačiau skausmas nesitraukė, todėl teko pamiršti profesionalų tenisą.
– Be teisėjavimo, užsiimate ir mažųjų tenisininkų ugdymu. Ar nesunku suderinti šias dvi veiklas?
– Žinoma, tai nėra lengva. Kai turi išvykti teisėjauti savaitei ar dešimčiai dienų į užsienį, kartais nukenčia treniruotės, bet dėka gerų kolegų viską spėju susiderinti. Teisėjavimas yra be galo įdomus ir atsakingas darbas, o treniruotės man teikia didžiulį džiaugsmą, nes žinau, jog savo patirtį ir žinias galiu suteikti tiems, kuriems jų reikia.
Kai du darbai yra arti širdies ir nė vieno nenori atsisakyti, stengiesi juos atlikti maksimaliai gerai ir viską suspėti. Džiaugiuosi, kad tai man pavyksta.
Manau,kad šioje profesijoje beveik visas supratimas, patirtis ir žinių tobulinimas ateina būtent iš praktikos. Žinoma, teorinės žinios visada praverčia, bet kuo daugiau pamatai teisėjavimo darbo virtuvės, tuo tau lengviau bus dirbti ateityje. Juo labiau, kai teisėjauti prireikia ne tik iš bokštelio, bet ir prie linijos ar vyriausiojo teisėjo pareigose.
– Kuo Jus žavi teisėjos darbas?
– Visi teniso teisėjai sudaro nematomą sistemą, kuri bet kokiam mačui ar turnyrui suteikia aiškią struktūrą. Jeigu nebūtų teisėjų, nebūtų solidaus, gražaus, sklandaus teniso spektaklio.
Būtent tuo mane teisėjavimas ir žavi – esi beveik nematomas, tačiau visi žino, kad tu atlieki savo pareigas ir užtikrini, kad viskas vyktų sklandžiai. Čia kalbu tiek apie bokštelio ir linijos teisėjus, tiek vyriausiąjį turnyro teisėją, kuris daugiau užsiima administraciniais ir organizaciniais reikalais.
– Kokių žmogiškųjų savybių reikalauja Jūsų profesija?
– Teniso pasaulyje sportininkai varžybų metu bet kokiu atveju visada išliks herojais. O teisėjas dažnai bus traktuojamas kaip blogietis. Todėl tai yra psichologiškai sunkus darbas, kurį dirbti gali anaiptol ne visi.
Kai su tavo sprendimu nesutinkantis tenisininkas rodo nepasitenkinimą ir tau už nugaros atsiranda šimtai jam pritariančių, būna be galo sunku. Ką jau bekalbėti apie konfliktų sprendimą.
Manau, kad svarbiausias faktorius dirbant šį darbą yra stiprus charakteris, psichologinis pasiruošimas, užtikrintumas – tai galioja bet kurioje pozicijoje dirbančiam teisėjui.
– O kurioje pozicijoje esančiam teisėjui yra sunkiausia?
– Manau, kad esančiam bokštelyje. Turi susitvarkyti ne tik su savimi, žaidėjais, bet ir publika. Bokštelyje sėdintis teisėjas turi saugotis ir pačių žaidėjų, nes jie gali padaryti didžiulę įtaką mačo eigai, teisėjo elgesiui, jo priimamiems sprendimams.
Patyrę, aukšto lygio žaidėjai geba puikiai perprasti kiekvieną teisėją, juos mato tiesiog kiaurai. Todėl, bet kokioje situacijoje turi parinkti tinkamiausią toną, veido išraišką, atrasti dialogą su žaidėju, būti įtikinantis, nepasiduoti manipuliacijoms.
Žmogui iš tribūnų tai atrodo paprasta, tačiau tai yra tikrų tikriausias menas ir sunkus darbas! Būtent todėl man bokštelyje teisėjauti labiausiai ir patinka.
– O kai teisėjaujama vyrams? Ar tokiu atveju moteriai nėra sunku suvaldyti tam tikras stresines situacijas varžybų metu?
– Kai kuriems žaidėjams sunku priimti tai, kad tą minutę turi paklusti moters sprendimui! Vis dėlto dauguma labai pagarbiai žiūri į mano teisėjavimo stilių ir formą, priimtus sprendimus.
Netgi kai suklystu, jie parodo tam tikrą kantrybės ženklą ir paprašo kitą kartą atidžiau sekti mačą. Metams bėgant mano patirtis parodė, kad kuo aukštesnio lygio žaidėjas, tuo didesne kultūra, pakantumu jis pasižymi.
– Kokias akis reikia turėti, jog sugebėtum įžvelgti kamuoliuką, kartais skriejantį daugiau nei 200 km/h greičiu? Ar teisėjo klaidos kaina didžiulė?
– Tai yra išlavinama ir ateina su patirtimi. Juo labiau, teisėjas turi reguliariai tikrintis akis, o gydytojas duoda tam tikrų užduočių ar specialių pratimų. Tam, kad mūsų sprendimai kuo dažniau būtų teisingi. Būtent per patirtį ateina ir pasitikėjimas savo priimtais sprendimais, o jeigu juo sportininkas netiki, turi kaip nori jį savo teisumu įtikinti.
– Grįžkime prie teisėjavimo. Kur šio amato išmokstama ir kaip tampama teisėju?
– Išmokti ir gauti tam tikrą kategoriją yra vienas dalykas. Kitas ir daug svarbesnis yra praktika. Turi pamatyti daugybę šalių, kultūrų, dalyvauti įvairiausio tipo turnyruose, stebėti, kaip dirba patyrę kolegos, kaip jie su-valdo tam tikras stresines situacijas.
Kalbant apie teisėjų klaidas, jų nėra įmanoma išvengti. Čia galioja žmogiškasis faktorius, kaip kad ir daugelyje sporto šakų. Aukštesnio lygio žaidėjai yra supratingi ir žino, jog suklysti teisėjas gali bet kada. Manau, jog žmogiškasis faktorius iš teisėjavimo pusės taip pat prideda žavesio šiai sporto šakai.
– Artėjantį Deviso taurės mačą stebėsite iš tribūnų, ar turėsite kokių nors pareigybių?
– Turėsiu. Aš esu atsakinga už linijų teisėjų kuravimą. Tai daugiau užkulisinis, bet vis tiek labai atsakingas ir įdomus darbas. Šį kartą, teisėjų brigadą sudarys daugiau nei 20 žmonių, kurių bent pusė atvyks iš užsienio.
– Kam toks didelis skaičius teisėjų?
– Deviso taurės, juo labiau pirmos grupės mačas, yra didžiulis ir aukšto lygio sporto renginys, kuriam turi būti pasiruošta visu 100 procentų. Kalbant apie teisėjus, toks jų kiekis reikalingas tam, kad būtų užtikrinta sklandi varžybų eiga, greitas konfliktinių situacijų sprendimas ir maksimalus tikslumas varžybų metu.
– Minėjote, kad pusę brigados sudarys užsieniečiai. Kodėl?
– Todėl, jog Lietuvoje mes kol kas neturime pakankamai kvalifikuotų linijos teisėjų. Pusė linijinių teisėjų bus lietuviai, kita pusė iš užsienio. Bokšteliuose valdžią į rankas paims didelę patirtį turintys suomis Harri Louhos bei kroatė Tamara Vrhovec.
Tarptautinė teniso federacija jau dabar yra paskyrusi vyriausią varžybų teisėją iš Prancūzijos Stephane Apostolou.
– Beje, kodėl gi darbuositės užkulisiuose, nejaugi nenorėtumėte užlipti ant bokštelio?
– Tik todėl, kad mano brolis atstovaus savo šaliai! Kol Ričardas žaidžia už Lietuvą, jo sesei teisėjauti niekas neleis.