Prarado statusą
Lietuvos teniso sąjunga (LTS) šiemet tarptautinį rinktinių sezoną baigė neįprastai anksti – dar balandį.
Šalies moterų nacionalinei komandai Tunise nepavyko pabėgti iš žemiausios Federacijų taurės grupės, o stipriausias pajėgas subūrusių vyrų žygis trečioje pagal pajėgumą Daviso taurės grupėje nutrūko pasiekus antrą etapą Suomijoje.
Vos du susitikimus Daviso taurės varžybose lietuviai paskutinį kartą žaidė 2013 metais, kai nesurinko optimalios sudėties.
Oficialiai tenisas Lietuvoje tuomet dar turėjo prioritetinės sporto šakos statusą. Dabar jis – viename katile su laipiojimu, fechtavimu, šaudymu iš lanko ir kitomis olimpinėmis sporto šakomis, kurių valstybė nelaiko strateginėmis.
Pasak LTS prezidento Ramūno Grušo, tai – ne vien simbolinė permaina. Esą teniso plėtrą Lietuvoje varžo būtent atmestinas valstybės požiūris.
„R. Berankis kelia tuos pačius klausimus jau daug metų, todėl ir mums aktualu apie tai kalbėti. Lyg ir kažką bandoma spręsti, bet vis ne iki galo. Susiduriame su daug iššūkių“, – interviu DELFI teigė R. Grušas.
Pasaulinis reitingas Lietuvoje nepripažįstamas
Naują nusivylimą LTS vadovui atnešė federacijų finansavimo reforma, iš pradžių kėlusi aiškesnio ir skaidresnio lėšų paskirstymo viltį.
Nuo šių metų Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) paramą sporto šakų plėtrai dalina pagal naujus bendrus kriterijus.
LTS pageidavo, kad jos finansavimo dydis būtų skaičiuojamas atsižvelgiant į tenisininkų pozicijas pasauliniuose reitinguose, bet nepešė, ko norėjo.
Federacijų piniginės storis dabar priklauso nuo rezultatų įvairių amžiaus grupių planetos ir Europos čempionatuose, pasaulio taurės varžybose. Tenisas tokių pirmenybių paprasčiausiai neturi.
Kriterijus ruošusi darbo grupė, kurioje teniso atstovų nebuvo, sutiko skaičiuoti balus už užimtas vietas atitinkamos amžiaus grupės aukščiausios kategorijos turnyruose.
Tačiau LTS toks kompromisas netenkina.
„Kitaip nei kitose sporto šakose, tenise reitingas yra visų svarbiausias. Ir vaikai, ir profesionalai žaidžia dėl reitingo, nes tai – vienintelis rodiklis, kuris geriausiai įvertina tenisininkų pajėgumą. Gali akcentuoti vieną ar kitą turnyrą, bet iš principo jie visi vienodai svarbūs. Tik kitus labai sunku įtikinti, kad turime savo specifiką, ir pagal ją norime dirbti. Galiausiai vis tiek priėmė tokius kriterijus, kokius patys susigalvojo“, – nepatenkintas R. Grušas.
Savo argumentus jis paremia Mato Vasiliausko pavyzdžiu. Panevėžietis Europos jaunių (iki 16 metų) klasifikacijoje šiuo metu užima 10-ą vietą, bet LTS tai jokių balų neatneša.
Ginčas dėl Berankio pozicijos
Nepaisant reformos, finansinė paramos teniso plėtrai išraiška beveik nepasikeitė – jei pernai LTS atseikėta 37 tūkst., šiemet – 41 tūkst. eurų.
Tenisininkai vylėsi sulaukti didesnės paramos, bet KKSD ją apkarpė perskaičiavęs R. Berankio 2016 metų olimpinėse žaidynėse uždirbtus balus.
Vienintelis Lietuvos tenisininkas Rio de Žaneire pralaimėjo pirmą mačą ir pasidalino 33-64 vietas. LTS į savo pirmosios raketės rezultatą pažvelgė iš optimistinės perspektyvos ir, teikdama ataskaitą, priskyrė jam 33-ią vietą. KKSD nusprendė „nuleisti“ R. Berankį iki vidurio – 48 pozicijos. Tokios operacijos pasekmė – tenisui atiteko 11 tūkst. eurų mažiau nei tikėtasi.
Dar vieną sprigtą tenisui skėlė Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas (KKSRF), atsisakęs finansuoti liepą Vilniuje jau 29-ą kartą vyksiantį „Futures“ kategorijos Prezidento taurės turnyrą.
Nors tai – vienintelės Lietuvoje rengiamos teniso profesionalų varžybos, kurių ištakos siekia tarpukarį.
„Švelniai tariant, nesuprantama. Ne iš dangaus gi šis turnyras nusileido, turi gilias tradicijas. Anksčiau jam standartiškai būdavo skiriama apie 3 tūkst. eurų, o dabar vėl viskas užkariama verslui. Neverkiame, netingime ieškoti rėmėjų, kol kas nesakome, kad turnyras neįvyks. Bet čia jau principinis klausimas, ar reikia valstybei teniso“, – piktinosi R. Grušas.
Domina verslą, bet ne valdžią
15 tūkst. JAV dolerių priziniu fondu dalyvius viliojančio turnyro bendra sąmata yra apie 38 tūkst. eurų vertės – panašiai kaip visa valstybės parama LTS.
Antra tiek tenisui skiria Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). Tačiau ir pridėjus šią sumą, viešojo sektoriaus finansavimas sudaro vos trečdalį LTS metinio biudžeto, kuris siekia ketvirtį milijono.
Palyginimui, panašią proporciją KKSD, KKSRF ir LTOK parama užima Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) piniginėje. Tik pastaroji – storesnė daugiau nei 10 kartų.
Praėjusį mėnesį LKF generalinis sekretorius Mindaugas Špokas tvirtino bandysiantis per dvejus metus padidinti viešųjų finansų įtaką federacijos pajamoms nuo 34 iki 80 procentų.
R. Grušas tokių užmojų kaip kolegos iš krepšinio nepuoselėja.
„Mūsų atveju tai nerealu, bent šiandien nematau tam jokios galimybės. Todėl, kad gali būti nors ir pirmas Europos ar pasaulio reitinguose, niekas nuo to vis tiek nesikeis“, – skundėsi LTS prezidentas.
Jo nuomone, tenisas turėtų būti pripažintas strategine sporto šaka, nes yra vienas iš nedaugelio sugebančių sudominti verslą ir pritraukti privataus kapitalo.
„Nuo 2015 metų Vilniuje atsirado 10 uždarų aikščių, Kaune – 4, Telšiuose – 2. Nekalbu jau apie lauko aikštynus. Verslas investuoja į tenisą, vadinasi, yra rinka, yra žmonių, sportas gyvas ir aktyvus. O kiek verslas investavęs į kitų šakų bazes, pavyzdžiui, kiek pastatė baseinų?
Manau, infrastruktūros problemos tenise nebėra, bazių turime pakankamai. Dabar iškyla klausimas, kaip jas panaudosime. Negali verslas be saiko investuoti į vaikus, nes jis turi galvoti apie grąžą. Džiugu, kad kai kuriuos pavyksta įtikinti ateities perspektyvomis, bet kitiems daug patikimiau atrodo galimybė paremti Kauno „Žalgirį“ ir būti ramiam, kad 15 tūkst. žmonių arenoje matys tavo logotipą“, – samprotavo R. Grušas.
Latvių sensacijai galėjo prilygti ir lietuvė?
LTS vadovo nuomone, be valstybės palaikymo neįmanoma imtis nacionalinio treniruočių centro projekto. O be pastarojo Lietuvos tenisas esą rimčiau nepajudės iš vietos ir liks priklausomas nuo atsitiktinių sėkmės istorijų.
Viena tokių R. Grušas laiko J. Ostapenko. 5-ą vietą WTA reitinge šiuo metu užimančią 20-metę rygietę LTS prezidentas lygina su Akvile Paražinskaite.
Metais vyresnė vilnietė buvo vadinama perspektyviausia šalyje, bet WTA rikiuotėje spėjo užkopti tik iki 621-o laiptelio ir prieš dvejus metus išvyko studijuoti į JAV.
Nors 2014-aisiais lietuvė ir latvė dar žaidė vienoje poroje ir pelnė bronzą Nandzingo jaunimo olimpinėse žaidynėse.
„Akvilė ir Ostapenko nuo mažens žengė koja kojon, jų lygis buvo panašus, dalyvaudavo tuose pačiuose turnyruose. Bet viena pasirinko studijas, kita – profesionalės karjerą. Ne kartą su Akvile apie tai kalbėjomės, bet neturėjome jokios įtakos.
Niekas nežinojo, kad Ostapenko bus žvaigždė, bet ji paėmė ir iššoko. Kaip ir 15-metė ukrainietė Marta Kostiuk, kuri atvirajame Australijos čempionate nuėjo iki trečio rato, nors dar neseniai pas mus Šiauliuose žaisdavo vaikų turnyruose.
Dabar yra Patricija Paukštytė, yra M. Vasiliauskas, yra Ainius Sabaliauskas. Gabūs vaikai, bet būtų labai neatsakinga pasakyti, kad kažkuris iš jų vieną dieną bus geriausių 50-uke. Konkurencija – nežmoniška, nuspėti neįmanoma. Apie Akvilę irgi daug buvo prirašyta, bet ji pati nusprendė kitaip. Deja, „prigaminti“ tiek žaidėjų kaip didžiosios šalys mes negalime, laikomės ant pavienių talentų. Ir jei bent vieną prarandame, galima sakyti, nebelieka visos kartos“, – apgailestavo R. Grušas.
Jo įsitikinimu, talentingi jaunuoliai tobulėtų greičiau, jei galėtų treniruotis vienoje vietoje, kur būtų nuolat prižiūrimi ne tik teniso, bet ir medicinos specialistų.
LTS nuo 2011 metų vykdo nacionalinę treniruočių programą – kas mėnesį 16 atrinktų vaikų iki 12 metų amžiaus savaitgaliui suvažiuoja į vieną miestą ir sportuoja drauge.
Bet R. Grušas puoselėja svajonę apie nacionalinį centrą, kuriame gabiausi kartu treniruotųsi kiekvieną dieną. Jo žodžiais, pradžiai tiktų ir sostinėje esantis, valstybei priklausantis Vingio parko aikštynas, kurį dabar valdo Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC).
„Kodėl LTS negalėtų administruoti tų keturių aikščių? Mąstome apie tai, bet kalbos dar nėra. Aišku, paskui reikėtų ir uždaro aikštyno, bet nuo kažko reikia pradėti, nes tai duotų didelį progresą. Vienas talentas gali atsirasti Klaipėdoje, kitas – Vilniuje, trečias – Alytuje ar Panevėžyje. Tik nacionaliniame centre treniruodamiesi kartu jie visi gautų geriausias sąlygas ir konkurenciją, temptų vienas kitą. Judėti tokia kryptimi mums pataria visi tarptautiniai ekspertai.
Nesakyčiau, kad ta pati Ostapenko yra latvių teniso sistemos dalis. Veikiau – laimingas atsitiktinumas. Taip, sistema jai padėjo užaugti, bet jos nesukūrė. Problema ta, kad dabar nė vienoje Baltijos šalyje mes neturime nacionalinių teniso centrų kaip Belgijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje“, – dėstė R. Grušas.
Bangavimą laiko normaliu reiškiniu
Be J. Ostapenko, latviai turi ir 28-erių Anastasiją Sevastovą, WTA reitinge užimančią 17-ą vietą.
Tuo metu 22-ejų A. Kontaveit (WTA-29) kompaniją geriausių tenisininkių šimtuke vis dar palaiko dešimčia metų vyresnė jos tautietė Kaia Kanepi (WTA-60).
Lietuviai pasigirti gali tik 93-ią pozicijoje ATP rikiuotėje šiuo metu žengiančiu 27-erių R. Berankiu.
Bet R. Grušas nesutinka, kad, lyginant su kaimynais, lietuviškas tenisas ėmė buksuoti.
„Kalbant apie vaikų ir jaunių tenisą trijose Baltijos šalyse, mes tikrai neatsiliekame. Turnyrų, žaidėjų skaičiaus prasme reikšmingų skirtumų nėra. Galiu atsakingai pareikšti, kad kasdienėje veikloje nenusileidžiame estams ir latviams. Vaikai ugdomi naudojantis tomis pačiomis metodikomis, treneriai dalyvauja tose pačiose konferencijose ir seminaruose, turime bendrų projektų.
Atotrūkis didelis skaičiuojant finansus. Estijoje valstybė tenisui skiria 250 tūkst. eurų. Su tokiais pinigais gali daug nuveikti, didinti masiškumą, kelti trenerių kvalifikaciją, samdyti specialistus. Estai turi penkis „Futures“ turnyrus, mes ir latviai – po vieną. Ir čia – gana didelis skirtumas. Vietiniai žaidėjai namuose gali susirinkti pakankamai taškų, kad ATP reitinge užimtų atitinkamas pozicijas, jiems nereikia išleisti tūkstančių eurų važinėjant į Belgiją ar Austriją. O mes nelabai ką turime pasiūlyti savo jaunimui, vieno turnyro per maža. Bet priežastys – objektyvios, estų federacija išgali kiekvienam klubui, organizuojančiam turnyrą, kompensuoti 10 tūkst. eurų išlaidų.
Kalbant apie žvaigždes, latviai anksčiau turėjo tik Ernestą Gulbį (buvusi 10-oji pasaulio raketė – DELFI). Jo nebėra, atsirado Ostapenko. Bet vyrų rinktinė dabar yra trečioje Daviso taurės grupėje ir niekaip nesugeba išsikrapštyti. Latvių vyrukai nuriedėjo taip, kad nebesimato, kas ateis ir iš dugno juos pakels. Nepaisant to, negalima sakyti, kad Latvijoje nebeliko vyrų teniso, kaip negalima sakyti, kad Lietuvoje nebėra moterų teniso. Esame per jaunos valstybės, kad metai po metų išlaikytume vienodą lygį, turėtume pajėgių žaidėjų ir nebūtų jokių tuščių tarpų“, – tikino LTS prezidentas.