Pagal chronologiją tuomet A. Lazdinis susitiko su Balžeko teniso akademijos vyriausiuoju treneriu Aisčiu Šlajumi, vyrai sukirto rankomis ir nuo praėjusios savaitės Arturas pradėjo treniruoti jaunuosius balžekiukus.
Būdamas keturiolikos A. Lazdinis pakilo iki penkioliktos „Tennis Europe“ reitingo vietos, vėliau aštuoniolikmečių reitinge jis ne vieną savaitę praleido šimtuke. Tokie rezultatai jam suteikė galimybę patekti į komanadą, kurioje treniravosi tokios žvaigždės kaip Marinas Čiličius, Dominicas Thiemas, Davidas Goffinas, Ernestas Gulbis, Grigoras Dimitrovas, Borna Čoričius ir daugelis kitų.
„Ilgą dalį savo karjeros aš dirbau su vienu labai garsiu treneriu Bobu Brettu. Mes karjeros siekėme Jungtinėse Valstijose. Pamenu, kai man buvo trylika metų, Bobas mane prijungė prie Marino Čiličiaus treniruočių. Įsivaizduokite, aš tik perspektyvus vaikas, o jis devintas pasaulyje. Vėliau treniravausi ir su jūsų išvardintais žaidėjais. Gaila, kad mano sėkmingą kelią sustabdė sunki peties trauma. Nors man buvo tik šešiolika, tačiau atsistatyti man buvo be proto sunku“, – sakė Latvijos Jelgavos mieste augęs naujasis Balžeko teniso akademijos treneris.
Prieš atvykdamas į Lietuvą A. Lazdinis dirbo Honkonge vienoje didžiausių teniso kompanijų. Vėliau jis susipažino su būsima žmona ir persikėlė į Lietuvą.
„Džiaugiuosi išvydęs Arturą po dešimties metų pertraukos. Pamenu jį aktyviai žaidžiantį ir jau tuomet patiko, kad būdamas vos 13-14 metų jis iki paskutinio grumdavosi, kovodavo tik tam, kad laimėtų.
Po tiek laiko netikėtai susitikome M7 sport Balzekas tennis academy bazėje ir pradėjome dialogą. Jau šiuo metu jis yra itin populiarus tarp teniso entuziastų, tarp vaikų, tad kimbame į darbus ir tikime, kad galėsime pasiūlyti daug naujų dalykų. Tikrai didžiuojamės, kad per tokį trumpą laiką akademija pasipildė tokiais dviem profesionalais kaip Arturas bei Aistis Šlajus“, – teigia akademijos vadovas Arūnas Balžekas.
A. Lazinis iki patekimo pas trenerį Bobą Brettą, dirbo su Riccardo Piatti, kuris šiuo metu treniruoja jauniausią ATP šimtuko žaidėją Janniką Sinnerį. Šis treneris teniso pasaulyje išskirtinis tuo, kad pas jį į Monaką suvažiuoja didžiulis būrys geriausių pasaulio tenisininkų. Ten naujasis Balžeko akademijos treneris turėjo galimybę sparinguotis su naujuoju „US Open“ nugalėtoju D. Thiemu.
„Su juo praleidau nemažai laiko Austrijoje, Tenerifėje, tad natūralu, kad turėjau galimybę mokytis iš paties geriausio. Dabar tą savo patirtį galiu pasidalinti su vaikais. Su manimi nebuvo taip, kad man kažkas pasakojo, kaip dirba profesionalai – aš tai mačiau savo akimis.
Todėl esu pasiruošęs su jaunimu dirbti taip, kaip treneriai dirbo su manimi. Tikrai noriu pakelti ir treniruočių lygį, ir trenerių treniravimo kartelę. Tokia mano pagrindinė misija“, – sakė A. Lazinis.
– Minėjote, kad gyvenote Amerikoje, Honkonge, Kinijoje. Sutikime, kad lyginti tų šalių tenisą ir Lietuvos būtų sudėtinga?
– Pasakysiu taip, kad Lietuvoje esu patenkintas. Čia aš matau didžiulį potencialą to, ką galime nuveikti Lietuvos teniso labui. Čia aš radau daug žmonių, kurie mėgsta tenisą. Nemanau, kad reikia kažką lyginti – tiesiog reikia dirbti.
– Koks pirmas įspūdis apie Balžeko akademijos auklėtinius?
– Čia netrūksta nei asmenybių, nei itin perspektyvių tenisininkų. Aišku, reikia daug kryptingo darbo, tačiau medžiagos radau pakankamai. Tiek Matas (Vasiliauskas), tiek Patricija (Dubinovičiūtė), tiek Milė (Cibulskytė), tiek Paula (Žalagaitytė), tiek Eglė (Šalkauskaitė), tiek Greta (Klimavičiūtė) turi viską, ko reikia profesionaliems tenisininkams.
– Kaip žengti tą lemiamą žingsnį, kai iš vaikų teniso reikia pereiti į PRO lygį?
– Skambės kiek keistai, tačiau, kai ateina laikas, reikia daryti tai, ko daugelis nėra pasiruošęs daryti. Dėl to, aš ir esu čia – aš pasiruošęs pasidalinti tuo, kas atsitiko, kai patyriau traumą. Pateiksiu pavyzdį – tuomet aš nesirūpinau, kas po traumos vyksta su mano kūnu. Tik vėliau supratau, kaip tai apsunkino jo atstistatymą.
Labai noriu vaikams parodyti tinkamą kryptį, o tada tegul jie patys renkasi. Akademijoje netrūksta žmonių, kurie nori jiems padėti, o jų užduotis – sunkiai ir atsidavusiai dirbti.
– Įsivaizduokime jūsų trejus metus akademijoje. Kokie būtų minimalūs ir maksimalūs tikslai?
– Aš dar per mažai dirbu čia, kad gerai visus pažinčiau. Be abejo, pagrindinis tikslas tenise dažnai būna net ne pats tenisas. Visada norisi, kad tavo auklėtiniai išaugtų gerais žmonėmis, išmoktų gyvenimiškų dalykų ir tik tada taptų geresniais žaidėjais, tai yra išmoktų tai, ko jie čia atėjo. Aš labai noriu, kad jie niekada nenustotų mylėti teniso.
Jų amžiuje labai svarbu nepasimesti ir išsilaikyti tinkamame kelyje. Sportas tam yra pats geriausias pagalbininkas, todėl labai nesinorėtų, kad jie teniso imtų nekęsti. Todėl mes ir stengiamės išlaikyti meilę tenisui, pozityvumą, kad jiems būtų įdomu ir jie norėtų treniruotis ir tobulėti ir kaip žaidėjai, ir kaip asmenybės.
Jeigu aš dirbsiu su jais visus trejus metus, aš, kaip treneris, norėčiau matyti, kaip jie tobulėja šioje srityje, norėčiau, kad jie suprastų, jog tenisas labai pozityvus žaidimas. Jeigu jie žais ne tik po trejų metų, bet ir po keturiasdešimties metų, tuomet aš būsiu tikrai laimingas. Vadinasi, kad aš gerai ir tinkamai atlikau savo darbą. O jeigu jie mes tenisą ir nebenorės jo žaisti, vadinasi, aš kaip treneris padariau kažką netinkamai. Šis veiksnys yra pats svarbiausias – šiuo metu jie turi ne tik mokytis, bet ir mylėti šį žaidimą.