„Praėjusi teniso savaitė nuobodi tikrai nebuvo: seniai lauktas Ričardo Berankio startas Romoje, Lauryno Grigelio kovos Atėnuose ir mūšiai Madride ant mėlynojo grunto.
Apie R. Berankį 30 tūkst. eurų vertės turnyre Romoje
Jau ištraukus burtus buvo aišku, kad tiek laiko nežaidęs Ričardas šansų švęsti pergalę ant grunto prieš italą Simoną Bolellį turi nedaug. Juo labiau, kad ir jis, ir jo treneris Remigijus minėjo, kad iš grunto sezono nieko gero nesitiki ir nori tik atstatyti savo žaidybinę formą žolės sezonui.
R. Berankis atliko net 7-is neatremiamus padavimus, bet vis tiek prarado savo padavimą po porą kartų per setą. Grąžindamas padavimus Ričardas nesugebėjo rimčiau pasipriešinti, bet to ir buvo galima tikėtis - pralaimėjimas 2:6, 2:6. Nepaisant to, buvo be galo malonu matyti mūsų pirmąją raketę kortuose. Ir laukiu nesulaukiu Vimbldono bei žolės kortų sezono.
Apie L. Grigelio pasirodymą 42,5 tūkst. eurų turnyre Atėnuose
L. Grigelis, Atėnuose užlipęs ant kietos dangos kortų, jautėsi kaip žuvis vandenyje. Tikrai gerai žaidęs Laurynas, mano akimis, turėjo gerą galimybę laimėti šį turnyrą - deja, jam pritrūko šiek tiek sportinės sėkmės. Be didesnio vargo įveikęs pirmus du varžovus - olandą Matwę Middelkoop`ą (ATP 327) ir baltarusį Aleksandrą Bury'į (ATP 656) Laurynas ketvirtfinalyje sutiko 112-tą ATP reitingą turinčiu slovaku Karolu Becku. Sėkmingiau nei varžovas pradėjęs mačą Laurynas iš karto laimėjo K. Becko padavimą ir išsiveržė į priekį.
Nors L. Grigelis šiame turnyre savo padavimo praradęs dar nebuvo, bet esant rezultatui 3:2 ir jam paduodant, atrodė, kad tai tuoj įvyks. Daugiau nei 15 min. trukęs geimas manau, kad ištampė nervus abiems žaidėjams - nekalbant jau apie nagus kramtančius prie kompiuterio ekrano sėdinčius Grigio fanus. L. Grigelis kažkokiu būdu sugebėjo išsaugoti net penkis „breakpoint'us“ ir laimėti tą maratoninį geimą bei setą rezultatu 6:4.
Visgi antro seto pradžioje Grigio kokioms 10 min. prarado koncentraciją ir atkarpą po pirmo seto taškais pralaimėjo net 2:14. Nors ir vėliau jis pradėjo žaisti geriau, bet seto pradžioje padaryta žala jau buvp per didelė ir antrą setą 6:3 laimėjo slovakas.
Lemiamo seto pradžioje rezultatui esant 1:1 slovakas dar kartą palaužė L. Grigelio servą ir išsiveržė į priekį - 2:1. Tačiau pirmaudamas 5:4 K. Beckas nesugebėjo užbaigti dvikovos. Puikiai sužaidęs Laurynas palaužė varžovo padavimą ir išlygino rezultatą - 5:5. Kitame geime Laurynas demonstravo fantastišką žaidimą. Savo smūgiu abiem rankomis iš kairės pusės Grigio kaip kulkas leido kamuoliukus palei liniją (tvyrant tokiai įtampai jis demonstravo tokio lygio žaidimą ir smūgius, kurie nedarytų gėdos ir geriausiems planetos tenisininkams) ir išsiveržė į priekį - 6:5.
Deja, kitas geimas buvo tas, kuriame pritrūko sportinės sėkmės. Esant rezultatui 30:30 atrodė, kad lietuvio pergalės sustabdyti slovakas nebegali: Laurynas įstrižai korto pasiuntė, atrodo, pergalingą kamuoliuką, tačiau kažkokiu būdu slovakas sugebėjo atkišti raketę ir vos vos permesti ji per tinklą. Trūko tik gal kokio centimetro, kad šis kamuoliukas nukristų ne Lauryno korto pusėje. Kad ir kaip ten būtų, toks taškas įkvėpė daugiau patirties turintį slovaką ir „tie-break'ą“ jis laimėjo 7:4.
Labai gaila, nes sąžiningai galvojau, kad Laurynas gali šį turnyrą pasiimti. Nors ir pralaimėjo lietuvis parodė, ką gali pasiekti ateityje. Tie laimėti taškai rezultatui esant 5:5 tikrai verti TOP-20 žaidėjo vardo. Taigi norisi tikėtis, kad Grigio išsvajotas geriausių tenisininkų šimtukas jau ne už kalnų.
Apie mėlynąjį gruntą Madride, M. Raoničių ir R. Federerį
Pagrindinis savaitės ATP-1000 serijos turnyras vyko Madride ant grunto. Gruntas pirmą karta teniso istorijoje buvo nudažytas mėlynai ir, turiu prisipažinti, kad tokių blogų atsiliepimų apie turnyrą ir jo dangą man iki šiol girdėti dar nebuvo tekę. Su čiuožykla sulyginti kortai buvo labai greiti ir žaidėjai, kurių žaidimas paremtas čiuožimu ant grunto ir geru judėjimu korte, buvo labai nepatenkinti. Trečiame rate prieš Fernando Verdasco pralaimėjęs Rafaelis Nadalis minėjo, kad turnyras ir ATP gali daryti ką tik nori, bet jis, jeigu danga kitais metais vis tiek bus mėlyna, paprasčiausiai savo kalendoriuje turės vienu turnyru mažiau. Daug kartų buvau matęs, kaip R. Nadalis sugebėdavo iš balos išlipti sausas ir švęsti pergalę, bet neatsimenu, kada aš mačiau Rafą, lemiame sete pirmaujantį 5:2, galiausiai pralaimintį mačą.
Viena grubi klaida prie tinklo bandant atlikti „smash'ą“ kainavo Nadalui pralaimėjimą, bet negaliu nepaminėti jo varžovo F. Verdasco, kuris savo firminiais smūgiais iš dešinės tikrai nusipelnė šios pergalės. Nugriuvęs ant žemės Verdasco atrodė kaip žmogus, kuris laimėjo Didžiojo kirčio turnyro finalą. Na, galbūt tai ir nebuvo finalas, bet bent jau dabar, perfrazuojant lietuvių kilmės tenisininko Vyto Gerulaičio žodžius, Fernando galės drąsiai sakyti, kad F. Verdasco niekas neįveikia... keturiolika kartų iš eilės.
Tame pačiame trečiame ture įvyko dar vienas fantastiškas mačas - šį kartą jis buvo žaidžiamas dviejų ispanų. Per savo karjerą Nicolas Almagro dar nebuvo laimėjęs prieš tėvynainį Davidą Ferrerą, nors tai padaryti bandė net devynis kartus. Atrodė, kad dešimtas kartas nemeluos ir pergalė atkeliaus į N. Almagro namus. Nicolas turėjo tris „matchpoint`us“, bet nesugebėjo jų realizuoti ir pralaimėjo lemiamo seto „tie-breaką“ 8:10. N/ Almagro turi (bent jau man) gražiausią vienos rankos smūgį iš kairės, o ir šiaip žiūrėti jo žaidimą yra vienas malonumas. Deja, jis vienas iš tų žaidėjų, kurių silpna vieta yra tarp ausų. Ir be labai stipraus mentaliteto, kad ir koks geras jo žaidimas ir fantastiški smūgiai, tarp geriausių pasaulio žaidėjų reitinge aš jo nematau.
Matau tik du žaidėjus, kurie su tais pirmais keturiais teniso gigantais galėtų kovoti dėl pagrindinių Didžiojo kirčio prizų. Vienas iš jų - Juanas Martinas del Potro - turėjo tikrai puikią galimybę žaisti finale. Žaidėjams, kurie gal ne taip gerai juda, bet turi labai stiprius smūgius tiek iš kairės, tiek ir iš dešinės bei stiprų padavimą, šis kortas tiko taip kaip kirviui tiko kotas. Be problemų patekęs į pusfinalį Juanas Martinas jame sutiko Tomašą Berdychą, kuris šitame turnyre žaidė tikrai įspūdingai. Tomašo žaidimo stilius buvo labai panašus į J. M. del Potro, todėl ir jam šitie greiti ir slidūs kortai buvo visai prie širdies. Panašaus pajėgumo teniso sunkiasvoriai kovojo iš visų jėgų ir viskas korte klostėsi vienodai. Rungtynių rezultatą lėmė du „tie-breakai“, o juos sėkmingiau sužaidęs čekas ir pateko į finalą.
Novakas Djokovičius, kaip sakė jis pats, ant mėlynų Madrido kortų jautėsi kaip karvė ant ledo, todėl visai nebuvo nuostabu, kad iš turnyro jis buvo išmestas jau ketvirtfinalyje. Pralaimėjęs tėvynainiui Janko Tipsarovičiui Novakas spaudos konferencijoje neslėpė savo nepasitenkinimo. N. Djokovičius minėjo, kad dėl spalvos jis jokių problemų neturi, bet kad mėlynas kortas yra toks pat kaip tradicinis grunto - raudonas, tai jau melas. Šiame korte jis normaliai negalėjo judėti ir žadėjo boikotuoti Madridą kitais metais jeigu niekas nepasikeis.
Antras žaidėjas, kuris, manau, greitai (gal jau kitais metais) galės kovoti dėl Didžiojo kirčio apdovanojimų yra Milošas Raoničius. Gal kitiems jis yra toks pat kaip Ivo Karlovičius ar Johnas Isneris, bet patikėkite, jis yra išskirtinis talentas. Dauguma teniso specialistų lygina jų su Pete'uu Samprasu - negaliu su jais nesutikti. Jau dabar jo smūgis iš kairės yra geresnis negu P. Sampraso, padavimas (bent jau man) geriausias, kokį esu matęs (aišku, aš žiūriu tenisą gal tik kokius 25-erius metus), o jo smūgis iš dešinės gerėja valandomis ir tiesiog darosi baisu, kai pagalvoji apie tokią smūgių kombinaciją. Aišku, mentalitetas parodys, ar jis taps pirma pasaulio rakete, bet jeigu kas klaustų manęs - aš už tai ryžčiausi užstatyti ir savo namą.
Būtent Milošas buvo Rogerio Federerio pirmas varžovas. Visame kame už Rogerį jis buvo pranašesnis, bet šis kažkaip dantimis ir nagais sugebėjo ištraukti tą pergalę. Milošas turėjo porą puikių progų paguldyti Rogerį ant menčių, bet pirmą kartą sužaidė per daug pasyviai, o atėjus kitai progai persistengė ir bandė laimėti tašką iš neapsakomai sunkios situacijos - M. Raoničiaus smūgis pataikė į tinklą ir Rogeris prišliaužė prie lemiamo seto „tie-breako'o“. Jame R. Federeris panaudojo visą savo patirtį ir jį laimėjo.
Nežinau, ar koks kitas žaidėjas būtų sugebėjęs ištraukti pergalę tokioje situacijoje, bet R. Federeris turi tą vadinamą čempiono mentalitetą ir ... yra tiesiog Federeris.
Po šios labai sunkios pergalės Rogeris iki finalo su sunkumais nesusidūrė. Finale jo laukė T.Berdychas. Čekas geriau pradėjo finalą: iš karto laimėjo R. Federerio padavimą, išsiveržė į priekį 2:0 ir laimėjo setą 6:3. Kai Rogeris laimėjo priešininko padavimą antro seto pradžioje, atrodė, kad antras setas bus jo, tačiau čekas sugebėjo išlyginti rezultatą. Esant rezultatui 5:5 čeko dviguba klaida kainavo jam setą. Tokių dovanų šveicaras neatleido ir išlygino mačą - 1:1.
Trečiame sete rezultatui esant 4:3 R. Federerio naudai T. Berdychas savo padavimų metu atsiliko net 0:40, bet sugebėjo atlikti tris „ace'us“ iš eilės ir išlyginti rezultatą - 40:40. Tiesa, po trijų neatremiamų padavimų jis padarė dvi dvigubas klaidas ir R. Federerui beliko laimėti savo padavimą. Nors to jam padaryti ir nepavyko, o rezultatas tapo 5:5, mačo pabaigą, kaip ir dera čempionui, geriau sužaidė šveicarų maestro. Pagaliau po daugiau nei dviejų su puse valandos jis tapo turnyro nugalėtoju.
„Buvo labai sunku, beveik visą laiką atsilikau, kol galiausiai palaužiau varžovo padavimą lemiamame sete, bet ir tada jis atsigriebė. Mačo galą sužaidžiau puikiai ir laimėjau. Publika buvo nuostabi, kitais metais tikrai čia sugrįšiu“, - taip po triumfo kalbėjo R. Federeris.
Turnyras ant mėlynojo grunto baigėsi. Ar dar kartą išvysime jį tokį patį, parodys tik ateitis“.
DELFI už šio komentaro turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi nuomonė!