„Lietuva yra maža šalis. O tai reiškia, kad joje yra mažai klubų ir mažai galimybių. O į patį išvykimą neverta žiūrėti labai dramatiškai. Žiūrėkime europietiškai. Grįžęs į Lietuvą turėjau tikslų, kurių neįgyvendinau. Todėl ir išvykau“, - štai taip grįžęs atostogų į gimtinę, pokalbį stebėdamas Remigijaus Balžeko teniso akademijos auklėtinių treniruotę pradėjo R. Muraška.
- Sakoma, kad iš šalies geriau matosi. Ar grįžęs atostogų matote pokyčius Lietuvos tenise?
- Lietuvoje tenisas vis dar yra kūrimo stadijoje. Aišku, kalbant apie Vilnių, tai situacija stipriai yra pagerėjusi. Tuomet buvo vienintelė „SEB arena“, dabar yra trys centrai. Mėgėjiškas tenisas apskritai Lietuvoje klesti. Yra bumas. Taip, kaip Vokietijoje maždaug prieš 30 – 40 metų.
- O kalbant apie profesionalųjį tenisą? Kažkaip ties Ričardu Berankiu profesionalumas ir sustojo...
- Mano požiūriu, Lietuvoje nėra tęstinumo. Aišku, visi sako, kad trūksta pinigų, tačiau galime pažiūrėti iš kito taško. „SEB arena“ buvo atidaryta prieš dvylika metų. Atrodo, sąlygos idealios, trenerių krūva, tačiau rezultatų nėra.
Jokio skirtumo lyginant su senesniais laikais, kai iki 13–14 metų vaikai rodydavo gerus rezultatus, tačiau tada jų tobulėjimas sustodavo. Dar iki aštuoniolikos metų jaunimas tęsdavo karjeras, o po to jos nutrūkdavo.
- Kodėl taip yra?
- Svarbiausias dalykas – nėra sistemos. Pateiksiu pavyzdį iš Baltarusijos, kuris mūsų šaliai šiuo metu būtų pats tinkamiausias. Yra sukurta Baltarusijos nacionalinė teniso akademija, į kurią pritraukti visi geriausi šalies treneriai, kurie išskirtinai dirba tik su profesionalais.
Kiekvienam sportininkui atskirai yra sukuriama metinė programa, pagal kurią jis žino, ką veiks vieną ar kitą dieną. Tie keturiolikmečiai ar šešiolikmečiai yra ruošiami suaugusiųjų tenisui. Pas mus nieko panašaus nėra.
- O kodėl? Juk yra puikus jau minėto R. Berankio pavyzdys.
- Visų pirma, mano nuomone, Lietuvoje dirba per daug trenerių, kuriems trūksta kompetencijos. Iš kitos pusės, viską užkrauti ant trenerių pečių irgi būtų neteisinga. Yra ir politiniai dalykai, dėl kurių labiau pasistengti turėtų teniso valdžia. Sistema turi ateiti iš viršaus. Bet pasakykite, kaip ji gali ateiti, jeigu nėra kontakto tarp verslininkų ir trenerių?
Aš jau minėjau Baltarusiją. Ten į Nacionalinę teniso akademiją gali atvykti bet kuris talentingas vaikas iš provincijos. Dabar įsivaizduokite, kad į Lietuvos nacionalinį teniso centrą atvyksta vaikas iš Klaipėdos. Kas jį priims? Kur jis dėsis? Apsisuks ir išvažiuos.
- Apsilankėte R. Balžeko akademijoje. Ką čia išvydote?
- Aš užaugau prie Remigijaus. Man apskritai patinka jo darbo metodai, nes jis žino ką daro. Per tiek metų, kiek jį pažįstu, jis niekada neužsiėmė masiškumu. Visada jis dirba tik su tais, kurie gali tapti profesionalais. Tuo R. Balžeko akademija išsiskiria.
- Šiame susitikime nusprendėte bendradarbiauti. Kuo pasireikš tas bendradarbiavimas?
- Mano tikslas toks, kad vienas kitam padėtumėm. Jis galėtų su savo vaikais atvažiuoti pas mane žaisti į Vokietiją, o aš atvykęs į Lietuvą irgi rasčiau, kur vaikai galėtų prisiglausti. Taip pat svarbus dalykas yra informacijos pasikeitimas. Sutikite, Lietuva yra toli nuo Vakarų Europos, kur vyksta pagrindiniai turnyrai.
Gyvendamas Lietuvoje ir norėdamas dalyvauti turnyruose, tu esi tiesiog priverstas vykti arba į Rusiją, arba į Baltijos šalis, nes visa kita yra pasiekiama tūkstančiais kilometrų. Mano mokykla Remigijui galėtų būti, tarsi,atramos taškas. Tarkime, kažkurią savaitę yra daug turnyrų Prancūzijoje. Tai daug patogiau, baigus vieną turnyrą ir laukiant kito, yra bazuotis Vokietijoje, o ne vieną dieną grįžti į Lietuvą, kitą – vėl skristi atgal į Prancūziją. Tai kainuoja ir didesnius pinigus, ir šiaip nepatogu.
- Ar jūsų mokykloje yra gabių vaikų?
Mano dukra, kuriai netrukus sukaks devyneri, yra gabi mergaitė. Taip pat treniruojasi ir trys gabūs vaikinai, kurie lyg ir norėtų tenisą žaisti profesionaliai.
- Kaip įsivaizduojate, ar pavyks R. Balžekui užauginti dar nors vieną tokio lygio tenisininką, koks yra R. Berankis? Ar Lietuvai tai per sudėtinga?
- Užauginti vien Lietuvoje yra labai sudėtinga, tačiau ne veltui sakoma – viskas įmanoma. R. Berankis yra pavyzdys, tad lieka surasti teisingus vaikus ir rasti teisingą kontaktą su tėvais. Anksčiau būdavo lengviau, nes vaikai neturėjo tiek alternatyvų, kiek turi dabar. Kompiuterinė karta daro tik tai, kas jai teikia malonumą, tad rasti vaiką, kuris pasiryžęs aukoti savo laiką ir savo sveikatą, nėra taip lengva. Turi sutapti daug veiksnių. Tačiau nieko nėra neįmanomo.