„Šios žaidynės yra itin kontroversiškos. Kad ir ko paklausi, tenka pakrapštyti galvą ir bandyti atsakyti į klausimą arba, kaip žydų tauta daro, atsakyti klausimu į klausimą“, – Delfi.lt sakė Tokijuje dirbantis rinktinės vyr. gydytojas D. Barkauskas.
– Koks Tokijo olimpinėse žaidynėse yra rinktinės vyriausiojo gydytojo darbas? Ką tenka daryti?
– Pagrindas – visi klausimai, susiję su medicina. Jei kažkam iškyla sveikatos problemos, suorganizuoti įtvarą, jei neatsivežė, paruošti šalčio vonelę po dienos, surasti komandos narį papildomiemis klausimams ir panašiai. Delegacijoje yra žmogus, atsakingas už COVID-19 klausimus. Kiekvieną rytą visi delegacijos nariai turi priduoti seilių mėginį.
Bet tai – organizaciniai dalykai. Tiesioginiai – medicinos komandos darbo organizavimas. Mini klinika, kurią steigia visos komandos, kad prižiūrėtų savo delegacijos narius, paprastai būna ne tik kaip centras, kur gydoma, sprendžiamos kažkokios lėtinės problemos ar padedama efektyviau pasiruošti startams, bet kartu tai buvo vieta, kur bendraujama, nuimama įtampa. Dabar gi stengiamasi, kad būriavimosi nebūtų.
Nežiūrint tai, kad vyksta testavimas, visi nariai skiepyti, bet stengiamės, kad vienu metu klinikoje būtų tik tos sporto šakos sportininkai. Tai jau kitokia darbo specifika, kurios niekada anksčiau nebuvo.
Olimpiniame kaimelyje nuolat esame du gydytojai. Kiti medikai, kineziterapeutai, masažuotojai atvyksta su savo sporto šakos rinktinės nariais ir atidirbę išvyksta. Darbas organizuojamas priklausomai nuo sportininkų skaičiaus, startų ir, jei vyksta persidengimas, aš ar kita gydytoja padedame. Stengiamės, kad tos paslaugos, kurios reikalingos, būtų suteiktos čia ir dabar. Lydime sportininkus į startus.
– Ar jau buvo situacijų, kuomet rimtai prireikė jūsų rankų? Kokia sporto šaka ar net kokie konkrečiai olimpiečiai reikalavo daugiausiai jūsų dėmesio?
– Tokių ekstra atvejų neturėjome ir norėčiau, kad jų neturėtume. Dažnai sakau, kad sportininkas turėjo būti pagydytas vakar. Jei tenka suktis ir kažką gydyti, tai reiškia, kad kažkas buvo nepadaryta iki tol. Stengiamės, kad tai būtų profilaktinės, atstatomosios procedūros, padedančios atsigauti nuo karščio.
Juk 9 val. ryto lauke jau „lengva“ pekla. Po visos dienos, jei tenka ilgai laiko praleisti lauke, gali atsirasti raumenyno problemos, paūmėja lėtinės problemos, tai tenka jas „pridengti“. Dažniausiai stengiamės, kad mūsų darbas ir liktų užkulisiuose. Čia faktų neviešiname, išskyrus tuomet, kai sportininkas pats to nori. Visais kitais atvejais išlaikomas konfidencialumas.
– Socialiniuose tinkluose rašote, kad Tokijo žaidynės – kontrastų olimpiada. Kas jus labiausiai glumina?
– Profesionalų sportą reikia suprasti kaip socialinį fenomeną. Be visuomenės, sirgalių dėmesio pats sportas praranda prasmę. Kai olimpiada vyksta tuščiose arenose, kurios idealiai paruoštos, jau vien tai glumina. Kita vertus, sunku pasakyti, kaip jaučiasi sportininkai, bet manau, kad visi jaučia tą keistą atmosferą. Galime sakyti, kad varžybos vyksta ir viskas yra normalu, bet tikrai tai nėra normalu. Kai man kolega pasakė, kad viskas yra labai gerai, aš atsakiau – taip, bet nenormaliai.
Tokiose varžybose labai daug prarandama. Olimpinės žaidynės nėra tik medalis. Olimpinės žaidynės – didžiulis kultūrinis renginys, savotiška fiesta, kur susitinka įvairios tautos, nuomonės, kur visko vyksta. Sakiau, kad tai, kas vyksta, nėra normalu. Ne veltui yra tiek daug vienas kitam prieštaraujančių pareiškimų už ir prieš.
Kai kurie klausimai užaštrinti iki japoniško kalavijo katanos ašmenų aštrumo. Didžioji sportininkų ir delegacios narių dalis jaučia emocinę įtampą, kuri gal yra pasąmoningame lygmenyje, bet tai nėra olimpiada, kuri yra normali. Taip, ji yra įsimintina. Kaip ją įsiminsime? Veikiausiai kaip išskirtinę.
Man ši olimpiada yra dešimtoji, kurioje dirbu. Kiekvienoje yra faktų, kuriuos prisiminsiu. Šioji – ne išimtis. Pavyzdžiui, austrų dviratininkės Annos Kiesenhofer pergalė žaidynių moterų dviračių plento lenktynėse. Matematikos mokslų daktarė treniravosi viena ir pati sau sudarė planus. Arba australė Emma McKeon, Tokijuje laimėjusi keturis aukso ir tris bronzos medalius. Tai unikalus pasiekimas. Kai turi 13 startų per 9 dienas ir pasieki du olimpinius rekordus, supranti, kur žmogaus galimybės.
Kita vertus matome ir prieštaravimus, kurie vyksta aplink olimpines žaidynes ir kuriuos mes girdime, visi tie skandalai, kurie išeina iš olimpinių žaidynių kaimelio ribų. Kad ir atvejis su žydų sportininkais, kurie šokinėdami devyniese išbandė kartoninės lovos tvirtumą ir sulaukė neigiamos japonų reakcijos.
Pasakysiu aiškiai – turbūt ne japonai surengti šių žaidynių negalėtų. Japonai turi pagarbos jausmą, daugelis aštrių klausimų nekeliami į viešumą. Ant katanos užmautos makštys ir katana kol kas miega. Ar ji bus bus ištraukta, priklausys nuo daugelio dalykų. Japonus reikėtų gerbti už tai, ką jie daro, nes savanorių darbas, jų šypsenos, pozityvas verti didžiulės pagarbos. Reikia suprasti, kokia čia tvyro įtampa, kuomet nuolat keliami naujų užsikrėtimų Tokijuje atvejai ir panašiai.
Japonas niekada nepasakys, kad buvo blogai. Jei ne taip surūšiuojamos šiukšlės, jis pats tyliai išsineša ir surūšiuoja jas taip, kaip reikia. Nes jo savigarba neleidžia padaryti kitaip. Tokia kultūra.
Žaidynės vis dar vyksta ir tikiuosi, sulauksime uždarymo ceremonijos. Bet kurioje kitoje šalyje galėtų būti ir taip, kad tos uždarymo ceremonijos ir nebūtų sulaukta. Žiniasklaidos, delegacijų, šalies institucijų, pasaulinės sveikatos organizacijos spaudimas milžiniškas. Keliami klausimai – ne tik strateginai, bet ir politiniai. Bet japonai kol kas tvarkosi puikiai.
– Pakalbėkime ir apie rezultatus. Matėte ne vieną vasaros olimpiadą, tačiau tikriausiai dar nebuvo tokios, kad žaidynėms artėjant prie pabaigos Lietuva vis dar nebūtų iškovojusi nė vieno medalio. Ar turite minčių, kodėl taip galėjo nutikti?
– Mano nuomonė subjektyvi, bet manau, kad Lietuvos sporto reforma buvo didžiulis žingsnis atgal. Šalies vyriausybė turi apsispręsti, ar profesionalus sportas yra reikalingas. Šiuo metu žinutė tokia: nelabai reikalingas. Ta reforma, kuri įvyko... Keisti reikėjo daugelį dalykų, bet kalba eina apie tai, kad keisti, o ne pradėti nuo nulio.
Nelieka pereinamumo. Mano akimis, tai – didžiausia tragedija, nes olimpiečio paruošimas prasideda ne nuo olimpinio ciklo, o nuo vaikų. Tam turi būti treneriai, kurie entuziastingai dirba. Vėliau turi būti medicina, kuri pasakytų, kad žmogus turi potencialą ar kokius limituojančius veiksnius. Šie dalykai labai svarbūs.
Jei kalbame apie olimpinį ciklą, normaliam olimpiečiui paruošti reikia dviejų olimpinių ciklų. Viename jis – kandidatas, jaunas ir žadantis, kitame – tvirtas olimpinės rinktinės narys. Didžioji mūsų šalies sporto šakų dalis neturi jokio pereinamumo. Tokio aukšto lygio sportininkų, kurie šiuo metu dalyvauja Tokijo žaidynėse, kai kuriose sporto šakose nesimato net horizonte.
Kam reikalingas medalis? Jis gali būti nulis, bet mums reikalingi žmonės, kurie būtų sektini savo pavyzdžiu. Jei pamenate, po Rūtos Meilutytės fantastinės pergalės Londono žaidynėse buvo vaikų banga, kurie norėjo tapti plaukikais.
Mums reikia tų žvaigždžių, kad vaikai eitų paskui jas. Ypatingai šiais laikais, kai turime problemą su karantinais. Motyvuota ir rezultato siekianti asmenybė išliks stabili bet kuriuo atveju. Šiuo metu turime paaugliais perpildytus psichinės sveikatos centrus ir tai – ne pabaiga. Geriau mano žodžiai neišsipildytų, bet garantuoju, rudenį užsidarysime vėl. Dėl įvairių priežačių.
Supraskime, kad fizinis aktyvumas – pamatas po kojomis. Mes nustojame judėti – turime krūvą psichinių, emocinių problemų. Tai matome visuomenėje. Kita vertus, daugelį fizinio aktyvumo būdų, kurie buvo virtualūs, lyginu su greitu užkandžiu. Su greitu užkandžiu galima išgyventi dvi savaites. Bet kai reikia gyventi pusmetį, tai taip maitindamasis turėsi daug sveikatos problemų. Čia – tas pats. Kai girdžiu, kad vaikai mokėsi virtualiai plaukti, sakau: „Taip, turėsime daug puikių plaukikų“.
Problemos persipynusios tarpusavyje. Sporto medicina suinteresuota žmogaus rezervinėmis galimybėmis. Daugelis efektyviausių būdų treniruoti žmogaus kūną ateina iš karo medicinos arba astronautikos, o per sporto mediciną – į vadinamąjį fitnesą ir kasdieninį gyvenimą. Jei prarandame tai, suprimityvėjame.
Profesionalus sportas nėra gladiatorių arena, sėdėjimas prieš televizorių su alaus skardine ir traškučiais. Tai – jauno žmogaus ugdymas, kad jis anksti priimtų sportą, kad jam sportuoti būtų taip pat natūralu, kaip pavalgyti, pamiegoti ir kvėpuoti. Girdžiu sakančius, kad „oi, aš sportuoju“. Žmogau, čia nereikia girtis. Pasakyti, kad judu, yra tas pats, kaip girtis, kad miegu ar valgau.
– Kiek iš mokslinės pusės galima pagrįsti faktą, kad gal vis dėlto lietuviams nedėkinga olimpiada Tokijuje dėl aklimatizacijos ar dėl karščio bei drėgmės poveikio? Nekalbant jau apie tai, kad pandemija lėmė žaidynių nukėlimą metams – tačiau čia sąlygos juk visiems vienodos?
– Taip, sunku, bet sunku visiems. Ne pirma olimpiada tokiomis sąlygomis. Atlantos olimpinėse žaidynėse taip pat buvo šlapias karštis. Daugelis sportininkų daug keliauja, lengvaatlečių pasaulio čempionatai juk vyko Osakoje, kai dėl drėgno karščio trečdalis maratonininkų nebaigė trasos. Visos tos technologijos žinomos, sąlygos pasiruoti yra, visi žino, kas jų laukia. Tai sportininkai turi padaryti tai, kas nuo jų priklauso.
Kita vertus, prarandame sistemą, kuri gali padėti jam pasiruošti. Sporto medicina nėra traumų gydymas ar problemų sprendimas. Pirmiausiai tai – žmogaus rezervinių galimybių paieška. Tuo neužsiima jokia kita medicinos šaka. O rezervinių galimybių paieška reikalauja modernių technologijų, naujausių medicinos pasiekimų. Kalbama ir apie sporto medicinos komandą – mitybininko, psichologo ir tai toliau.
Problema? Tokių apjungiančių centrų... bandėme kažką daryti, bet tuo ir užsibaigė. Toli nereikia ieškoti – mūsų kaimynai latviai turi puikų olimpinės rinktinės centrą, kuris apjungia mediciną, mokslą, treniruočių bazę. Jie puikiai juda į priekį. Kai mes viską sugriauname ir pradedame nuo nulio, prarandame žmogiškąjį potencialą. Juk kineziterapeutui paruošti, kuris prižiūrėtų sportuojantį žmogų reikia 7-8 metų. Taip pat reikia, kad jis būtų pasiruošęs ir toliau mokytis, sugebėtų dirbti komandoje, laikytų liežuvį už dantų.
Turi dirbti visas būrys žmonių, kurie siekia vieno tikslo. Sportinio elitinio rengimo centras nėra komercinė struktūra. Ji niekada neatsipirks. Investicijos bus didesnės už gebėjimą generuoti lėšas. Todėl tai yra valstybės prioritetas.
Jeigu politikoje neturime žmonių, kurie žvelgtų kaip pasakoju truputį plačiau ir nežiūrėtų siaurai – tik į medalį – tai murkdysimės iki ausų, pasekmes jausime ne tik sporte. Sportas – glaistas ant kekso. Bet reikia turėti keksą. Be to glaisto gali dingti visas kekso žavesys. Jei gautume tik glaistą – irgi nustebintų. Viskas glaudžiai susiję. Jei mėginame tai spręsti, bet neturime vyriausybės palaikymo, nieko neišspręsime. Tai kompleksinis klausimas.
– Norite pasakyti, kad visa tai geruoju nesibaigs, jei nesusirūpinsime jau dabar?
– Šios problemos tik didės. Sportas nueina į antraeilį planą, nes turime pandemiją, kur niekas nežino, kada ir kaip ji baigsis. Turime pabėgėlių, švietimo problemą, vaikus, kurie neturi gebėjimo mokytis virtualiai, niekas virtualiai dirbti neruošia ir mokytojų. Tam reikalingas visai kitas gebėjimas. Kai skaičiau pirmą savo virtualią paskaitą, supratau, kad žiūrėti į save dvi valandas nėra lengvas dalykas. Su protingu žmogumi gali pasikalbėti 10-15 min., bet ne dvi valandas.
Turime krūvą problemų, kurios kabo. Dažniausia jas sprendžiame popieriuje. Parašė kažkas potvarkį, pasirašė – nei specialistų, nei finansavimo, nei tęstinumo, bet – kaip nors. Tai – geriausias sovietinės biurokratijos bruožas, ant kurio mes važiuojame toliau. Mūsų problemos tik gilėja.
Asmeniškai aš optimistiškai į situaciją nežiūriu. Galvoju, kad su sportu turėsime problemų daugiau, nei turime dabar. Ši olimpiada – dar… geriau, kad būčiau neteisus ir jūs Paryžiaus olimpiadoje sakytumėte: „Ei, Daliau, nusikalbėjai“, o aš atsakyčiau: „Šaunu“. Vis dėlto sakau, kad greitai veikiausiai džiaugsimės, jei turėsime 10 žmonių į olimpines žaidynes, o 20-a vieta jau bus laimėjimas.
– Jūsų žodžiai verčia suklusti. Panašu į skambinimą pavojaus varpais...
– Į situaciją žiūriu daug plačiau – mes esame visuomenės dalis. Kai klausia, kam tie medaliai, ar reikalingas profesionalus sportas, tai palaukite – jei norime išlaikyti per pandemijas sveiką galvą, turime turėti gerų sportininkų, gerą profesionalų rengimą, pavyzdžius, turime apie juos kalbėti, afišuoti, kelti į viršų.
Galiausiai turime kelti iššūkius, turime visi daugiau judėti, žinoti, kaip ruoštis pavasarį, žiemą, rudenį. Turime sugebėti ruoštis ekstremaliomis sąlygomis, motyvuoti save taip, kaip save motyvuoja profesionalūs atletai. Tik taip išgyvensime šį sudėtingą laikotarpį. Jeigu ne, jau dabar visuomenė padalinta į žalius, skiepytus, neskiepytus, pusiau skiepytus, raudonus, spalvotus ir kitokius. Žiūriu realiai. Jei tylėsiu, sutiksiu su visu tuo, kas vyksta aplinkui. Bet aš nesutinku.
Pagrindinis dalykas, apie ką dabar turime pirmiausiai kalbėti – tai apie žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą, nes mes ritamės į liūną. Supraskime, kad jei nepasirūpinsime savimi, medikai to nepadarys.
Daug kalbu apie tai, kad kiekvienas žmogus turi tam tikras užduotis. Kaip sporto medikas sakau, kad turime mokytis, kaip valdyti savo kūną, kaip būti dalimi mūsų olimpinės rinktinės, treniruotis taip, kaip sportininkai savo reikšmingiausiam startui, kad atlaikytume tuos iššūkius, kurie laukia priekyje. Jų bus, ir jų nemažės, o daugės. Ir rūpinkimės ne tik savimi, bet ir aplinka, nes esame jos dalis.
Primename, kad Lietuva Tokijo olimpinėse žaidynėse kol kas neiškovojo nė vieno medalio.
Arčiausiai apdovanojimų pakylos buvo moterų porinės dvivietės valties įgula – Milda Valčiukaitė ir Donata Karalienė iškovojo 4 vietą, treko dviratininkės Simona Krupeckaitė ir Miglė Marozaitė moterų komandų sprinto varžybose laimėjo penktą vietą, disko metikas Andrius Gudžius ir vienviečių valčių irklavimo atstovas Mindaugas Griškonis finaluose buvo šešti, o Danas Rapšys 200 m plaukimo laisvuoju stiliumi finale liko paskutinis, aštuntas.
Iki olimpinių žaidynių pabaigos skaičiuojant paskutines dienas savo startų dar laukia Lietuvos sportinio ėjimo ir šiuolaikinės penkiakovės atstovai, šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, asmeniniuose startuose varžysis treko dviratininkės, ieties metimo finale jėgas išmėgins Liveta Jasiūnaitė, o baidarininkas Mindaugas Maldonis kovos dėl bilieto į finalą.
Liepos 23 dieną prasidėjusios Tokijo olimpinės žaidynės baigsis rugpjūčio 8 dieną.