Galima konstatuoti: nuo liepos 23 iki rugpjūčio 8 dienos vykusios Tokijo olimpinės žaidynės – vienos prasčiausių per visą mūsų šalies nepriklausomybės laikotarpį. Skaičiuojant medalius, prasčiau pasirodyta tik 1996 metų Atlantos olimpiadoje, kuomet iškovotas vienintelis bronzos apdovanojimas.
Fantastiškai finišavusios L. Asadauskaitės-Zadneprovskienės sidabro medalis yra vienintelis visos Lietuvos delegacijos trofėjus Tokijuje.
Arčiausiai apdovanojimų pakylos liko moterų porinės dvivietės valties įgula Milda Valčiukaitė ir Donata Karalienė, kuri užėmė ketvirtą vietą. Treko dviratininkės Simona Krupeckaitė ir Miglė Marozaitė moterų komandų sprinto varžybose buvo penktos, disko metikas Andrius Gudžius ir vienviečių valčių irklavimo atstovas Mindaugas Griškonis finaluose liko šešti, penkiakovininkė Gintarė Venčkauskaitė ir ieties metikė Liveta Jasiūnaitė – septintos, o Danas Rapšys 200 m plaukimo laisvuoju stiliumi finale – aštuntas.
– Matėte ne vienas olimpines žaidynes ir tikriausiai galite palyginti. Kokios jūsų nuomone buvo Tokijo olimpinės žaidynės? - Delfi paklausė Tokijuje esančios D. Gudzinevičiūtės.
– Sunku pasakyti. Jos kitokios kiekvieną kartą. Tokijo žaidynės kitokios savo ribojimais, žiūrovų nebuvimu. Aišku, mes buvome išgelbėti nuo kamščių, stumdymosi tarp žmonių, bet sportininkai galbūt kažkiek jautė tą žiūrovų trūkumą. Kita vertus, paklauskite Lauros (Asadauskaitės-Zadneprovskienės – red.), ar jai tikrai tas sidabro medalis mažiau vertingas dėl to, kad nebuvo žiūrovų. Visi sportininkai suvažiavo, atidavė viską. Galbūt tie ribojimai visiems įstrigs, bet tokios tos žaidynės ir jos įvyko.
Kiekvieną dieną turiu testuotis ir taip pat 14 dienų negalėjau nueiti net iki kolegų kitame viešbutyje, kuris už 300 metrų. Esu Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) viešbutyje ir galėjau tik važiuoti automobiliu į sporto bazes. Taip apriboti yra visi. Kaip ir kiti, neturėjome papildomų akreditacijų, stipriai apribotos akreditacijos buvo ir valstybės vadovams, galbūt dėl to iš mūsų šalies niekas ir neatvažiavo.
– Kalbant apie organizacinius iššūkius, kaip japonams jūsų akimis žiūrint su jais sekėsi susidoroti?
– Man nebuvo jokių kliūčių, viskas dirbo kaip laikrodis, ko negalėtų pasakyti mūsų misijos vadovas Einius Petkus. Jis dažnai susidurdavo su biurokratiniais sunkumais, kai į klausimą nėra atsakymo. Kartais sportininkai ir treneriai taip pat nebuvo visko apskaičiavę, kažką reikėjo spręsti, bet visi susitvarkė ir didelių nesklandumų neturėjome.
– Paskutinę Tokijo olimpinių žaidynių dieną veikiausiai galime daryti apibendrinimą. Tai kokios tai buvo žaidynės Lietuvai?
– Tikėkimės, kad tai bus žaidynės – pamoka, nes rezultatus galiu vertinti tik matydama pasiekimų lentelę ir kalbėdama su sportininkais. Mes neplanuojame rezultatų ir negalime už juos atsakyti. Nuo 2017 metų LTOK (Lietuvos tautinis olimpinis komitetas) tik prisideda prie finansavimo, bet visiškai neatsakingas už sportininkų pasirengimą, nes viskas atiduota į sporto federacijų rankas. Matant, koks atgarsis visuomenėje, kaip Lietuva laukia tų medalių, juk ir sportininkai nori pasiruošti kuo geriau, tai manau, kad požiūris, kad valstybė visiškai nedalyvauja sportininkų pasirengime nėra teisingas. Kalbame apie tai senokai.
Tai turi būti daroma kooperuotomis lėšomis ir koordinuotai, kad sportininkas gautų viską, ko nusipelnė. Geriausias atletas turi turėti viską, kad galėtų tinkamai pasiruošti, nes jis yra pavyzdys kitiems, kurie sportuoja vidutiniame lygyje, mėgėjams ar siekiantiems rezultatų. Neturime tiek pasiekimų, kiek norėtume. Tie 20-30 sportininkų, kurie galėjo patekti į žaidynes, bet taip ir nepateko, yra milžiniškas praradimas tiek dėl motyvacijos, tiek dėl patirties.
– Tuos rezultatus galėjo lemti šalies sporto situacija, bet galbūt prie to prisidėjo ir pasaulinė pandemija? Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Pandemija pareguliavo planus, bet bendras žaidynių medalių skaičius nesumažėjo, nuo to nesumažėjo sportininkų skaičius ir pažiūrėkime į latvius ir estus – jų pasiekimai tik išaugo. Taip, vieniems tai koją pakišo, bet kitiems – atidarė vartus. L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė sakė, kad jai tie papildomi metai tikrai išėjo į naudą. Tą patį kartojo Mindaugas Griškonis – pernai kažin ar jis apskritai būtų sudalyvavęs žaidynėse. Vieniems padėjo, kitiems – pakenkė, bet pasakyti, kad tai buvo pagrindinis rezultatus lemiantis veiksnys, tikrai negalima.
Tai matome pagal latvių ir estų pasiekimus – su jais dažniausiai ir lyginamės. O mūsų kaimynai čia labai pasitempė. Latviai turėjo vienu sportininku mažiau nei Rio de Žaneire, estai, galbūt dar šiek tiek mažiau, bet jų pasiekimai daug geresni nei lietuvių (Estija ir Latvija Tokijo žaidynėse iškovojo po vieną aukso ir vieną bronzos medalius – red.).
– Kaip jūs vertinate tą vieną Lietuvos medalį – L. Asadauskaitės-Zadneprovskienės laimėtą sidabrą? Jei ne paslaptis, kiek tikėjotės medalių prieš žaidynių pradžią?
– Tai mano asmeninė nuomonė, kaip žmogaus, seniai esančio sporte. Žinojau, kiek motyvuoti irkluotojai, kaip pasirengusios buvo merginos (Milda Valčiukaitė ir Donata Karalienė), likusios ketvirtos. Mačiau, kaip stengėsi, sunkiai dirbo disko metikas Andrius Gudžius, kaip visa tauta laukė medalio iš plaukiko Dano Rapšio. Seniai pažįtu Laurą, ji buvo viena pagrindinių mano favoričių, tai tas medalis buvo lauktas ir tikėtas.
Simona Krupeckaitė ir Miglė Marozaitė labai patenkintos penktąja vieta, iš tikrųjų jos labai stiprios. Galvojame kartais apie stipriausius, jiems nepasiseka, o pasiseka tiems, į kuriuos žiūrime ne taip optimistiškai. Ieties metikė Liveta Jasiūnaitė pasirodė fantastiškai. Tokių tikriausiai turėsime ir daugiau. Ir M. Griškonio šeštoji vieta... nėra viskas taip pesimistiškai, bet tauta laukia medalių ir jų galėjome turėti daugiau.
– Ar buvo kas jus dar maloniai nustebino?
– Galiu vertinti sportininkų nusiteikimą ar buvusius pasiekimus. Negaliu vertinti technikos ar galimybių. Vienintelė sporto šaka, kurią galiu vertinti, tai savo – šaudymą. Tam esu atidavus daugybę metų ir šią sporto šaką išmanau. Už kiekvieną sportininką labai džiaugiuosi. Džiaugiuosi visada, kai jiems sekasi.
– Olimpinis medalių kraitis nėra tas, kokio laukė visa Lietuva. Kokių žingsnių imsitės grįžus, kad ta situacija pasikeistų?
– Turėjome susitikimą su Švietimo, mokslo ir sporto ministre Jurgita Šiugždiniene. Daug teko kalbėti su sportininkais. Su vyresniaisiais mane sieja dar bendrų startų atsiminimai, stengiuosi bendrauti ir su jaunesniaisiais. Mes esame organizacija, kuri tikriausiai artimiausiai bendrauja su sportininkais. Esame visi nusiteikę, kalbamės, vienijamės.
Sunku pasakyti, kaip viskas atrodys, bet po grįžimo pradėsime burtis, turime aktyvų naują sporto federacijų sąjungos vadovą, dirbame daug su savivaldybių sporto padalinių asociacijos vadovais, sporto veikėjais ir žurnalistais. Taip pat sportininkai pradėjo kalbėti, turime daug nuomonių. Ką galime padaryti – visiems susiburti į vieną bendrą organizaciją. Svarbus ir sporto medicinos klausimas. Jeigu viską įgyvendintume... laiko nedaug, bet Paryžius (Paryžiaus olimpinės žaidynės vyks 2024 metais - red.) atrodytų visai kitaip.
– Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojo Daliaus Barkausko mintys nebuvo labai linksmos. Jis kalbėjo, kad ateityje galima bus džiaugtis, jei išvešime į žaidynes 10 sportininkų, o 20-a vieta bus jau pasiekimas.
– Noriu tikėti, kad tos prognozės pernelyg niūrios, bet jei viskas vyks taip, kaip dabar, tai visko gali nutikti. Tai susiję ir su mūsų finansavimo sistema, nes kai kurie sportininkai savo pasirengimui gauna tik tas lėšas, kurios yra skirtos mūsų (LTOK) pagal jų įvykdytus kriterijus, o federacijos dėl vienokių ar kitokių priežasčių... Aš nekaltinu federacijų, kai kurios dirba labai gerai, bet neturi resursų tam, kad išaugintų elito sportininką. Kai kurios nieko ir neskiria, nepalaiko. Tai būtina valstybės pagalba toms federacijoms, mūsų susikoordinavimas, kad galėtume padėti taip, kaip reikia. Tai, ką turi didžiosios šalys – mokslas, medicina, rekomendacijos, tyrimai, testavimai – viskas turi eiti kartu. Be sporto mokslo ir medicinos sportas neįmanomas.
– Kaip vertinate sportininkų mintis po savo startų? Dažnai sportininkas, kuris nuvykęs į olimpiadą nepateisina nei savo, nei federacijos, nei olimpinio komiteto vilčių, kalba apie šalies sporto problemas. Kiek galima tuo pasiteisinti?
– Galiu prisiminti ir save, kai po nepavykusio starto sulaukiu tokio klausimo. Tuo metu skauda fiziškai, moraliai, psichologiškai, o aš mėginu pati sau atsakyti, kodėl taip nutiko. Būtų teisingiausia viešųjų ryšių požiūriu pasakyti „susidirbau“, tačiau bandau ir sau, ir žurnalistams atsakyti, todėl tie pasiteisinimai kartais skamba keistai. Man pikta, kai žmonės, nebuvę sporte, sako: „Oi, čia teisinasi“. Reikia gal pačiam pabandyti, kad žinotum, tik vėliau gali šiek tiek pasverti. Juk sunku atsakyti – visi buvo stiprūs, aš – silpnesnis. Bando kažką pasakyti, kas skamba teisingai ar „skaniai“ paprasto klausytojo ausims.
Sportininkas žino kartais, kas buvo nepadaryta – neišgydyta trauma, kažkur trūko pasirengimo. Įsivaizduokite, jei Laura nebūtų laimėjusi medalio ir pasakiusi: „Aš sausį ir vasarį negalėjau treniruotis, nes Vilniaus baseinas buvo uždarytas“. O taip galėjo būti. Tie pasiteisinimai ne visada tokie, kaip jie nuskamba. Nekaltinu jų, jie bando paaiškinti sau ir kitiems, bet tokiame streso fone, todėl gal nuskamba nelabai gerai. Gal viskas painiai čia, bet nekaltinu jų dėl tų pasiteisinimų. Na būna musė atsisėda ant vamzdžio galo ir taip, gali nekreipti dėmesio, bet retai taip išeina. Gali padaryti klaidą net ir nuo to. Įtampa didžiulė, ruoštąsi juk ne 4-5 metus. Tai viso gyvenimo pasiruošimas nuo to laiko, kai įžengei į sporto bazę.
– Tai didžiulio nusivylimo nėra, galbūt net daugiau noras žvelgti optimistiškai į ateitį?
– Taip. Visada esu optimistė. Noriu, kad žiūrėtume į priekį, kad tie sportininkai, kurie norės toliau sportuoti, turėtų geresnes sąlygas, ir kad mes galėtume džiaugtis. Pažiūrėkite, kiek džiaugsmo visai Lietuvai suteikė Lauros medalis. Tai labai svarbu, ne tik motyvuoja sportuoti jaunimą, bet ir vienija tautą, ugdo pasididžiavimą, patriotizmą. Tai svarbu visiems. Reikia žiūrėti į priekį ir daryti, kad būtų geriau.
