Po nesėkmingų fechtavimo ir plaukimo rungčių Tokijo olimpinėse žaidynėse Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės atstovės atsigriebė jodamos, o fantastišką sugrįžimą tarp lyderių Londono olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė užbaigė sidabriniu finišu bėgimo ir šaudymo rungtyje.
Sidabrinį stebuklą sukūrusi atletė nuramino savo gerbėjus: kol kas minčių apie karjeros pabaigą nėra.
„Atvirai pasakius, nesijaučiu labai pavargusi. Šiemet neturėjau daug startų, praleidau Europos pirmenybes, tad ta prasme olimpiada man buvo galimybė šiemet kažką laimėti“, – papildė L. Asadauskaitė.
„Ar tai mano paskutinė olimpiada? Nežinau, pagalvosime. Tikslas Tokijuje buvo laimėti. Prieš pora mėnesių sau buvau pasirašiusi nugalėti. Viskas susiklostė kiek kitaip“, – kalbėjo L. Asadauskaitė.
Medalį Lietuvos delegacijai pagaliau pavyko nustverti likus vos dviem dienoms iki sekmadienį laukiančio Tokijo žaidynių uždarymo.
Ji iš dalies pritarė Švietimo, mokslo ir sporto ministrei Jurgitai Šiugždinienei, jog sporto situacija Lietuvoje nėra gera.
„Tas vienas mano medalis situacijos nekeičia. Sportas išties yra bedugnėje. Turėtume į visą šią situaciją pasižiūrėti kitu kampu ir pradėti kartu veikti. Manau, sporto bendruomenėje trūksta susikalbėjimo, bendravimo tarpusavyje.
Tik kartu dirbdami, be asmeniškumų dėl vieno tikslo, dėl sportininkų galime pasiekti kažkokių tikslų“, – kalbėjo Londono olimpinė čempionė ir Tokijo žaidynių sidabro medalio laimėtoja.
– Ar skiriasi emocijos 2012-aisiais po iškovoto olimpinio aukso ir šiandien sugrįžus iš Tokijo su sidabro medaliu?, – „Delfi.lt“ paklausė L. Asadauskaitės-Zadneprovskienės.
– Sporte bet koks medalis yra brangus ir įsimintinas. Šis apdovanojimas – dviguba pergalė, nes tai labai lauktas Lietuvos medalis, ne tik mano asmeninis pasiekimas, bet ir dovana šaliai, kurios labai, labai reikėjo.
Supratau, jog padariau didžiulį žygdarbį, nes apdovanojimas toks vienas ir galime juo džiaugtis.
– Žiūrovų beveik nebuvo tribūnose, ar COVID-19 neatėmė tos olimpinės dvasios?
– Iš tikrųjų man nėra didelio skirtumo. Taip, tribūnose trūko sirgalių, bet kai aš pradėjau bėgti, girdėjau skanduojant „Laura, Laura!“.
Visame stadione aidėjo vienas vardas. Man atrodė, jog žiūrovų yra daug ir tie 7-i žmonės palaikė taip stipriai, jog man to užteko.
Aš keliavau kovoti dėl medalio ir man nesvarbu, kiek žiūrovų tribūbose, ar pilnas stadionas, ar tuščias.
Žinau, kad Lietuvoje visi sėdi, serga. Man to ir pakako, juolab atvykau ne bet kur, o į olimpines žaidynes. Tiesiog darai savo darbą ir stengiesi jį atlikti kuo geriau.
– Kokius auksinius žodžius ištarėte žirgui?
– Iš tiesų jokių, tiesiog tai buvo ambicijos pasirodyti gerai, nes 2016-aisiais man labai nepasisekė, gavau 0 taškų.
Norėjosi sau įrodyti, jog galiu sėkmingai joti ir finišuoti. Kaupiausi, susikaupiau ir bandžiau sėkmingai įveikti šią rungtį.
– Ar daug sulaukėte sveikinimų?
– Labai daug, visų dar nespėjau perskaityti, nespėjau visiems atrašyti, padėkoti, bet pažadu tą padaryti.
– Kaip ta varžybų eiga jūsų akimis ir kaip situaciją keitė ne patys geriausi fechtavimosi rungties rezultatai?
– Buvau pasirašiusi planelį ką galiu padaryti kiekvienoje rungtyje. Pirmoje rungtyje nekėliau užduoties nugalėti, realiai mačiau, ką galiu įveikti. Po jos buvo minčių, kodėl aš fechtavausi taip, o ne geriau, juk mano lygis aukštesnis.
Iš kitos pusės, burtai man lėmė pakankamai gerą žirgą, su kuriuo gerai sutariau ir prajojau, laimėjau jojimo rungtį.
Tai leido man kovoti man medalių. Galvoju, jog toks likimas, ko gero, taip turėjo nutikti.
– Jei ne tos 10 baudos sekundžių, ar buvo galima kovoti dėl aukso?
– Na, tai buvo momentas, kuomet susipainiojau pati, paskubėjau ir anksčiau laiko kirtau starto liniją. Bėgdama į pirmą šaudyklą supratau, kad gausiu 10 sek. baudą.
Tad save dar stipriau raginau bėgti greičiau. Žinoma, buvo visokių minčių, ar pavyks pavyti, ar nebus taip, kad dėl tų sekundžių prarasiu medalį. Bet iš savęs spaudžiau maksimumą, ką galiu, kad tik atbėgčiau pirmame trejete. Ačiū dievui, pavyko.
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Galbūt dar šiemet laukia kelerios varžybos. Norėtųsi pailsėti, kokią savaitėlę, poto žiūrėsime. Bet žinokite, labai nepavargau, startų šiemet daug neturėjau. Šie 2021-ieji man buvo pakankamai sunkūs, patyriau ir traumų, ir Covid-19 mane puolė.
Buvau pasiilgusi tų startų. Tad su didžiule energija startavau Tokijuje, žinojau, jog tai mano paskutinis šansas, sakiau sau, kad pasinaudosiu ta galimybe.
– Paskutinis šansas kalbant apie karjerą?
– Ne, tiesiog šie metai man nesusiklostė ir olimpiada liko paskutinis rimtas metų startas, paskutinė proga iškovoti medalį.
– Iki Tokijo žaidynių likus kelioms savaitėms skaudžiai kritote nuo žirgo, ar jautėsi tai žaidynėse?
– Ne, jei stoviu ant kojų, vadinasi viskas gerai (šypsosi). Atvykau visiškai sveika, pasiruošusi ir žinanti savo tikslą.
Antras olimpinis medalis vainikuoja turiningą L. Asadauskaitės-Zadneprovskienės karjerą: ji taip pat yra pasaulio rekordininkė (1417 tšk.), visų spalvų planetos pirmenybių apdovanojimų savininkė, Europos čempionė bei pasaulio taurės finalo laimėtoja.
Tokijo žaidynėse arčiausiai apdovanojimų pakylos liko moterų porinės dvivietės valties įgula Milda Valčiukaitė ir Donata Karalienė, kuri užėmė ketvirtą vietą.
Treko dviratininkės Simona Krupeckaitė ir Miglė Marozaitė moterų komandų sprinto varžybose buvo penktos, disko metikas Andrius Gudžius ir vienviečių valčių irklavimo atstovas Mindaugas Griškonis finaluose liko šešti, penkiakovininkė Gintarė Venčkauskaitė ir ieties metikė Liveta Jasiūnaitė – septintos, o Danas Rapšys 200 m plaukimo laisvuoju stiliumi finale – aštuntas.