Kartu su sportininkais pirmą kartą olimpines žaidynes gyvai pamatys ir jų treneris, kuris neslepia, kad jaučia didžiulį jaudulį nuo pat tos dienos, kai jo geriausi auklėtiniai pasipuošė Lietuvos olimpinės rinktinės aprangomis.
Olimpinės rinktinės kandidatė buvo dar viena G. Kastanausko auklėtinė Katažina Sosna, startuojanti kalnų dviračių sporto varžybose.
Tiesa, nedaug trūko, kad Lietuvos dviračių sporto bendruomenė būtų praradusi šį talentingą trenerį, gimusį tremtyje Šiaurės Kazachstane ir su tėvais į Lietuvą grįžusį dvejų metų.
Kai R.Leleivytei ir E.Šiškevičiui buvo vos treji ir jie apie jokį sportą negalvojo, Gediminas, kupinas patriotinių jausmų, užsirašė į savanorių gretas ir per kruvinus Sausio įvykius 1991-aisiais saugojo Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, o Maskvoje kilus rugpjūčio pučui – Vyriausybę.
Jis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo medaliu, o vėliau paskirtas pasienio užkardos viršininku, kuriuo dirbo 1991–1995 m.
„Atsisveikinau su trenerio darbu, kurį pradėjau 1981-aisiais, ir per Sausio įvykius išėjau tarnauti į krašto apsaugą. Daugiau kaip pusę metų neišeidami iki pat pučo saugojome Aukščiausiąją Tarybą.
O pučas įvyko per mano gimtadienį – rugpjūčio 19 dieną ir tik tada buvome paleisti į namus. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, pajutau, kad mano pašaukimas – ne karinė sritis, o dviračių sportas. Sugrįžau į jį, o 1998-aisiais mano grupėje jau treniravosi Rasa su Evaldu“, – prisiminė G. Kastanauskas.
– Šiemet ne tik jūsų auklėtiniai pelnė olimpinius kelialapius, bet ir buvote paskirtas Lietuvos moterų dviračių rinktinės vyriausiuoju treneriu. Metai įspūdingi?
– Metai tikrai puikūs, juk įgyvendinome tai, ko šitiek laiko siekėme – pagaliau dalyvausime olimpinėse žaidynėse. Bet ir anksčiau mano karjeroje buvo gerų metų. Daug džiaugsmo suteikė Rasos Leleivytės 2006-ųjų auksinis finišas pasaulio jaunimo čempionate, 2008 m. pelnytas Europos jaunimo iki 23 metų čempionės auksas.
Patyriau nepamirštamų akimirkų ir tada, kai Katažina Sosna 2010 ir 2011 m. tapo Europos jaunimo iki 23 metų plento čempionatų bronzine prizininke, o 2016-aisiais per Europos kalnų dviratininkų maratono čempionatą irgi stovėjo ant garbės pakylos trečiojo laiptelio. Pasaulio jaunių dviračių treko čempionato prizininke tapo Aleksandra Sošenko, kuri, tiesa, jau baigė sportinę karjerą.
Lietuvos moterų rinktinės vyriausiuoju treneriu pirmą kartą buvau paskirtas 2011-aisiais prieš Londono olimpines žaidynes, kai pakeičiau Valerijų Konovalovą. Bet juo dirbau trumpai.
– Kaip jums pavyko rasti auklėtinius, kurie dabar tapo olimpiečiais?
– Rasa ir Evaldas mokėsi Barboros Radvilaitės vidurinėje mokykloje vienoje klasėje. Evaldas į dviračių sportą atėjo anksčiau, būdamas ketvirtokas. Rasa iš pradžių lankė dziudo treniruotes, tačiau netrukus pasekė klasioko pavyzdžiu ir šeštoje klasėje pakeitė sporto šaką, pasirinko dviračius.
Kad mokiniai taptų aukšto meistriškumo dviratininkais, juos rengiau ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Jaunystėje irgi myniau dviračių pedalus, turėjau puikų trenerį Henriką Sinkevičių. Jis man įskiepijo meilę šiai sporto šakai, todėl sekdamas jo pavyzdžiu irgi stengiausi tapti geru treneriu.
Ta įskiepyta meile iki šiol dalinuosi su savo mokiniais. Mano buvusi auklėtinė Valentina Toguzajeva-Pokladok pasekė mano pėdomis ir pradėjome dirbti kartu: iš pradžių Vilniaus „Sietyno“ sporto mokykloje, o nuo 2014-ųjų, sujungus aštuonias miesto sporto mokyklas, – Vilniaus miesto sporto centre.
– Apie R. Leleivytę esate sakęs, kad tokios gabios dviratininkės savo grupėje dar neturėjote. O ką galite pasakyti apie jos klasės draugą E. Šiškevičių?
– Abu savaip talentingi. Evaldas pasižymi dideliu darbštumu ir noru treniruotis bei kovoti trasoje. Jis nepasižymi išskirtiniais duomenimis, bet visada nori būti pirmas: krinta, atsikelia ir vėl veržiasi į priekį.
Rasa pasižymi greičiu, reakcija, staigumu, yra koordinuota, galėjo būti gera lengvaatletė sprinterė ar dziudo imtynininkė. Olimpinio kelialapio šįkart neiškovojusi Katažina – tikra darbštuolė. Gydytojai jai tik per didelius vargus leido sportuoti.
Tačiau po truputį, neforsuodami krūvių atsikratėme visų sveikatos problemų ir dabar Katažina atlaiko didelius krūvius kalnuose. Nors jai, gana aukštai ir tvirto sudėjimo, kalnuose nėra lengva rungtyniauti, tačiau sportininkė viską pasiekė ypač sąžiningu darbu. Noriu pasakyti, kad mano grupėje visi tokie auklėtiniai.
Italijoje daug metų lenktyniavusi Urtė Juodvalkytė dabar vadovauja Karo policijos būriui, Sabina Brazevič – Poznanės universiteto dėstytoja.
– R. Leleivytė jau daug metų gyvena Italijoje, ten treniruojasi ir K.Sosna, o E.Šiškevičius įsikūręs Prancūzijoje. Kaip su jais palaikote ryšį?
– Kalbamės įvairiausiais būdais. Rasa kiekvieną rudenį grįžta namo ir treniruojasi mano grupėje. O Evaldas su šeima daugiau laiko praleidžia Prancūzijoje. Jis į Tokiją atskrido su Lietuvos vyrų rinktinės vyriausiuoju treneriu Artūru Kaspučiu.
– Ar jūsų dviračių sporto bazė vis dar yra Naujojoje Vilniuje, kur, įtikinus Vilniaus miesto savivaldybę, kad šis rajonas yra užmirštas, ten gyvenantys vaikai mažai sportuoja, pagal panaudos sutartį buvo išskirtos patalpos, kurias patys įsirengėte?
– Tos dviračių sporto bazės, kuriose treniravosi mūsų olimpiečiai, jau nebėra. Dabar ten – „Lidl“ parduotuvė. Bet per miesto savivaldybę buvo skirta lėšų naujai dviračių bazei įrengti. Dabar mes įsikūrėme „Laisvės“ gimnazijos pirmame aukšte.
Turime viską, ko dviratininkams reikia po pratybų. Yra mokyklos stadionas su nauja danga, sporto salė, kurioje galime treniruotis. Sporto baze esame labai patenkinti, ji geresnė nei ankstesnė.
– 2001–2014 m. dirbote ne tik treneriu, bet ir vadovavote „Sietyno“ sporto mokyklai, kurioje buvo kultivuojamos aštuonios sporto šakos. Nebuvo sunku?
– Ne, nebuvo. Nors kolektyvas didelis, bet buvau jaunesnis, turėjau daug energijos. Tuo laikotarpiu mokykloje buvo daug talentingų sportininkų, iš kurių norisi išskirti irkluotoją Mildą Valčiukaitę, dirbo 50 trenerių. Kai buvo jungiamos Vilniaus sporto mokyklos, pasilikau dirbti tik dviračių sporto treneriu.
– Šiemet sukaks 40 metų, kai dirbate dviratininkų treneriu. Kadangi nuo vienuolikos metų pats mynėte dviračio pedalus, kokį meistriškumą pavyko pasiekti?
– Buvau laikomas perspektyviu dviratininku, tačiau per anksti, dar priklausydamas jaunučių grupei, buvau pakviestas į Lietuvos vyrų rinktinę. Treniruočių krūviai mano organizmui buvo per dideli, po jų taip ir neatsigavau. Mano karjera baigėsi septyniolikos. Pirmasis treneris H. Sinkevičius man įteigė: kad ir kas būtų, nereikia pertreniruoti vaikų. Tą aš iki šių dienų ir darau.
– Ko iš jūsų auklėtinių galima tikėtis Tokijuje, kokios jų vietos pradžiugintų?
– Būčiau laimingas, jeigu olimpinėje trasoje jie rungtyniautų garbingai ir būtų pajėgūs kovoti su daugiau dalyvių turinčiomis komandomis, trasoje būtų atidūs ir nepražiopsotų susidariusių situacijų.
Moterų grupinėse lenktynėse jėgas bandys apie 70, o vyrų – apie 100 sportininkų. Sunkioje ir kalnuotoje trasoje įvairiai gali susiklostyti taktinė kova, bus daug visokių situacijų.
Labai svarbu, kad auklėtiniai pataikytų į reikiamą momentą. Rasa ir Evaldas nėra lenktyniavę Japonijoje, jiems trasa bus nežinoma.
