Prieš olimpines žaidynes austrės galimybių niekas nevertino rimtai – ji netgi buvo laikoma pradedančiąja, lyginant su konkurentėmis, ypač tokiomis kaip čempionės titulą gynusi olandė Anna van der Breggen, bronzą iškovojusi Elisa Longo Borghini, britė Lizzie Deignan, vokietė Lisa Brennauer ir buvusi pasaulio čempionė olandė Annemiek van Vleuten.
Bet tik 2017-aisiais profesionaliai sportuoti pradėjusi A. Kiesenhofer neišsigando pasaulinio lygio varžovių, skelbia CNN. Ji įveikė 137 kilometrų distanciją nepaisydama alinančio karščio bei didžiulio oro drėgnumo ir savo šaliai iškovojo pirmąjį olimpinį auksą dviračių rungtyje nuo 1896 m.
„Varžybos buvo pakankamai ekstremalios, – „CNN Sport“ vedėjui Coy Wire’ui jau vėliau prisipažino ji. – Dar niekada gyvenime nebuvau atidavusi tiek daug jėgų. Kiekvienas mano kojų raumuo degte degė.“
„Negalėjau patikėti“
Jeigu žiūrovai netruko suprasti, kad A. Kiesenhofer puikiai sekasi sekmadienį Tokijuje įvykusiose moterų plento varžybose, 30-ies metų amžiaus austrei taip toli gražu neatrodė.
„Visada krebžda mažytė viltis, kad gali pasisekti, kad galiu laimėti, – sakė ji. – Jeigu stoviu prie starto linijos, vadinasi, esu pasiruošusi, noriu nugalėti. Bet taip pat aš žinau, kad iš tikrųjų neturėčiau laimėti.“
Prasidėjus lenktynėms, A. Kiesenhofer iš karto atsidūrė nuo kitų dalyvių atitrūkusioje grupėje, bet tik likus 40 kilometrų iki finišo ji pradėjo „minti dėl aukso“. Kadangi austrės pečių neslėgė lūkesčių našta, jai pavyko išlaikyti šaltakraujiškumą ir finišuoti nuo pagrindinės varžovės A. van Vleuten atitrūkus net 75 sekundėmis.
Kai A. Kiesenhofer suprato laimėjusi aukso medalį, iš pradžių iškėlė rankas aukštyn, o paskui nuskubėjo prie savo komandos narių ir pravirko iš džiaugsmo.
„Jaučiausi kaip sapne, nes niekas net nedrįso prognozuoti, – teigė ji. – Tai buvo neįtikėtina akimirka. Negalėjau patikėti pergale, net kirtusi finišo liniją netikėjau.“
Šeimos parama
A. Kiesenhofer teigimu, važiuodama paskutiniuosius kilometrus stiprybės ji sėmėsi galvodama apie mylimus žmones, kurie Austrijoje stebėjo jos triumfą.
„Žinojau, kad mano šeima žiūri lenktynes, įsivaizdavau juos, – pasakojo sportininkė. – Galvojau apie juos, apie kai kuriuos buvusius trenerius ar bičiulius, kurie mane motyvuoja.“
Nors jos šeima „pernelyg nesidomi dviračių sportu“, tačiau nori, kad Anna tiesiog būtų laiminga, net jeigu tai reiškia varžymąsi aukščiausiu lygiu ir neįtikėtiną pergalę.
„Jie nedaug išmano apie dviračių sportą, bet mane labai motyvuoja žinojimas, kad mama žiūri lenktynes net jeigu ir nelabai supranta, kas vyksta.“
Matematikos daktarė
Anot A. Kiesenhofer, ji visada viską daro savaip. Nuo 2017 m. austrė nėra profesionalios dviratininkių komandos narė, ir šį sprendimą priėmė savo noru. Moteris pripažįsta, kad nemažai išmoko iš ankstesnių trenerių, tačiau galiausiai suprato, jog tokios treniruotės jai netinka.
„Mano tiesiog toks charakteris. Mėgstu būti nepriklausoma. Mėgstu pati priimti sprendimus dėl treniruočių plano, lenktynių ir t. t. Esu vieniša kovotoja.“
Nors jai galbūt ir trūksta kitų sportininkų ar trenerių paramos, bet A. Kiesenhofer šį trūkumą kompensuoja savo intelektiniais gebėjimais. Ji baigė matematikos mokslų magistrantūrą Kembridžo universitete, o Barselonoje esančiame Katalonijos universitete apsigynė daktaro disertaciją taikomosios matematikos srityje. Anna kruopščiai planuoja savo treniruotes, mitybą ir lenktyniavimo strategiją.
„Būdama matematikė, esu pratusi pati spręsti uždavinius ir į dviračių sportą žiūriu kaip į dar vieną uždavinį, – paaiškino ji. – Nemažai dviratininkių ir dviratininkų supa žmonės, kurie už juos padaro daug dalykų. Turiu omenyje trenerius, mitybos specialistus ir lenktynių strategijos planuotojus. Aš visus šiuos darbus atlieku pati.“
„Nebijau būti kitokia“
Kokia yra jos sėkmės paslaptis? Ji nesigėdija savo charakterio ypatybių, darančių ją unikalią.
„Nebijau būti kitokia. Turiu kitokią pasaulėžiūrą, ir tai reiškia, kad esu ir nenuspėjama. Būtent tai ir nutiko lenktynių metu, – nurodė austrė. – Žmonės neprognozavo man pergalės, nes net nepagalvojo, kad galiu laimėti.“
Ji tikisi, kad jos istorija įkvėps kitus „nepasiduoti ir atkakliai siekti savo tikslo, daryti tai, kas geriausiai tinka jų charakteriui“. „Tiesiog reikia pasikliauti savo instinktais“, – pridūrė ji. Vadovaudamasi savo instinktais, A. Kiesenhofer kitą semestrą skaitys paskaitas universitete.
„Sulaukiau kolegų sveikinimų, – sakė aukso medalininkė. – Žinau, kad studentai visada gūglina dėstytojo vardą ir pavardę. Anksčiau turėjau studentų, kurie domėjosi mano dviratininkės karjera ir prieš lenktynes palinkėdavo sėkmės.“
Nepaisant užgriuvusios šlovės iškovojus aukso medalį olimpinėse žaidynėse, A. Kiesenhofer tvirtina nenorinti būti dėmesio centre.
„Noriu gyventi taip, kaip gyvenau anksčiau, – sakė ji ir pridūrė nekantraujanti grįžti į Austriją ir pasimatyti su šeima. – Labai noriu juos išvysti. Jiems visiškai svarbu, kas kaba man ant kaklo. Jie myli mane, ne olimpinio aukso laimėtoją.“
Primename, kad Tokijuje vykusiose varžybose dalyvavo ir lietuvė Rasa Leleivytė. Žaidynėse debiutavusi 33-ejų sportininkė 137 km trasą įveikė per 3 val. 59 min. ir 47 sek. bei užėmė galutinę 35 vietą.
Čempione tapusi A. Kiesenhofer distanciją įveikė per 3 val. 52 min. 45 sek. Sidabro medalį iškovojo Nyderlandų atstovė A. van Vleuten (3:54:00), bronzos – italė E. L. Borghini (3:54:14).