„Ji – pati gražiausia pasaulyje“. Taip 22-ejų K. Lorenz apibūdina 10 metų už ją vyresnis buvęs čiuožėjas iš Lietuvos. O paklaustas, kuri ledo šokėjų pora palieka didžiausią įspūdį Pjongčange, D.Stagniūnas plačiai nusišypso: „Aišku, kad Kavita Lorenz ir Joti Polizoakis.“
Daugybę kartų toje pačioje arenoje JAV ant šalto ledo per treniruotę susitikusius lietuvį ir vokietę jau metus sieja karšta meilė.
„Kavita treniruojasi Mičigane, kur aš dirbu treneriu, Matomės kasdien, nes kartu ir gyvename“, – atskleidė Detroite įsikūręs 2014 m. Sočio olimpinių žaidynių ledo šokių varžybose dalyvavęs D. Stagniūnas.
K. Lorenz olimpietės duonos paragavo Pjongčange. Triskart Vokietijos čempionai ledo šokių varžybose užėmė 16-ąją vietą.
„Ji mane aplenkė. Mes su Isabella Sočyje buvome 17-ti. Be to, Kavita dalyvavo ir komandų varžybose, kur su Vokietijos rinktine buvo septinta“, – teigė jau daug metų Amerikoje gyvenantis lietuvis.
„Prieš ketverius metus Sočyje išsipildė jo svajonė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Duris į olimpiadą atvėrė sprendimas išimties tvarka suteikti amerikietei I. Tobias Lietuvos pilietybę. Tačiau 2014-ųjų pavasarį, po olimpinių žaidynių ir pasaulio čempionato, čiuožėjų poros gyvenimą sudrebino netikėtos permainos.
D. Stagniūnas dėl nuolat kamuojančių traumų ir skausmų paskelbė apie sportininko karjeros pabaigą, o I. Tobias tapo Izraelio piliete ir pradėjo šokti su nauju partneriu Ilja Tkačenka. Tačiau paaiškėjo, kad Sočio olimpinės žaidynėse buvo paskutinės ir jo buvusiai porininkei – I. Tkačenkai nepavyko gauti Izraelio pilietybės, todėl pora liko už Pjongčango žaidynių borto. Po šio smūgio I. Tobias nutarė trauktis iš sporto.
– Deividai, šį kartą olimpinėse žaidynėse lankotės ne kaip sportininkas, o kaip žiūrovas. Kuriame vaidmenyje jaučiatės geriau?, – Gangningo ledo arenoje paklausėme D. Stagniūno.
– Aišku, tai labai skirtingi vaidmenys. Kai buvau sportininkas, reikėjo labiau susikaupti, turėjai būti geriausios sportinės formos. O dabar aš ramiai atostogauju, atvažiavau palaikyti savo draugės Kavitos Lorenz, atstovaujančios Vokietijai. Labai džiaugiuosi jos pasirodymu.
– Draugaujate jau metus. Bet tikriausiai buvote pažįstami ir anksčiau?
– Taip, nes ji irgi yra ledo šokėja, treniruojasi Mičigane, kur ir aš dirbu treneriu, dažnai susitinkame ant ledo. Matomės kasdien, kartu gyvename.
– Prieš tai ilgai draugavote su JAV ledo šokėja Madison Chock, Pjongčange esančios su savo partneriu ir širdies draugu Evanu Batesu. Kas atsitiko šiems jūsų santykiams?
– Nieko neatsitiko. Mes jauni, nieko tokio. Linkiu jai sėkmės olimpinėse žaidynėse. Bet išsiskyrėme ir tiek.
– Ar palaikote ryšius su buvusia šokių partnere Isabella Tobias?
– Žinoma. Ji anksčiau treniravosi pas Igorį Špilbandą, o vėliau perėjo pas Mariną Zujevą ir čiuoždavo ten pat, kur ir aš. Ir dabar, prieš man išskrendant į Pjongčangą, ji buvo atėjusi į čiuožyklą. Isabella taip pat baigė savo sportinę karjerą, nes viskas susiklostė ne taip, kaip ji tikėjosi.
Mes nuolat bendraujame. Buvau net jos vestuvėse praėjusią vasarą. Vestuvės buvau vau! Tokiose dar nebuvau buvęs. Viskas buvo idealu, aišku, ir brangu. Aukščiausia klasė. Nežinau, ar dar tokiose vestuvėse teks būti. Nebent savo.
Isabellos ir jos draugo Samuelio vestuvių pokylis vyko viename seniausių Detroite „Fox“ teatre. Viskas buvo pritaikyta specialiai vestuvėms, nors anksčiau ten panašių švenčių nėra buvę ir tos salės neįmanoma išsinuomoti. Bet jos vyro giminė labai turtinga, jai priklauso NHL ledo ritulio klubas „Detroit Red Wings“.
– Isabella tikriausiai labai pergyveno dėl to, kad jos naujasis partneris negavo Izraelio pilietybės, todėl pora negalėjo dalyvauti Pjongčango olimpinėse žaidynėse?
– Žinoma. Jie yra geri čiuožėjai. O aukščiausio lygio varžybose norisi matyti geriausius sportininkus. Jie buvo stipriausia Izraelio pora ir čia būtų kovoję dėl aukštų vietų.
– Stipriausias Lietuvos ledo šokių pora dabar yra Saulius Ambrulevičius ir amerikietė Allison Reed. Norint patekti į olimpines žaidynes, jai taip pat reikėtų gauti Lietuvos pilietybę. Ar tai būtų įmanoma po Isabellos Tobias istorijos, kuri nesibaigė taip, kaip visi norėjo?
– Nežinau. Linkiu, kad jiems viskas gerai. Nes visada sakiau, kad jei būtų Lietuvoje tokio aukšto lygio čiuožėjų merginų, tai vaikinams nekiltų jokių problemų, jokių galvos skausmų. Su lietuve būčiau ir aš čiuožęs. Čiuoži kartu, atstovauji savo šaliai, sieja ta pati kalba, ta pati kultūra.
– Kaip pačiam klostosi trenerio darbas po pernai atliktos kelio operacijos?
– Po Sočio olimpinių žaidynių ir pasaulio čempionato buvo užpuolusi depresija, nes tikrai nesinorėjo baigti čiuožėjo karjeros. Bet dar Sočyje Lietuvos rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas ir kiti medikai mane gydė, kas vakarą lamdė. Skausmas buvo labai didelis. Aš pagalvojau, kad sulaukęs 40 metų dar norėsiu vaikščioti normaliai. Todėl nutariau, kad pasiekęs aukščiausią karjeros tašką – olimpines žaidynes – pasitraukti.
Jei ne sveikatos problemos, tikrai būčiau dalyvavęs ir Pjongčange, ir dar kitose olimpinėse žaidynėse. Nes dabar man 32-eji, tad kodėl ne?
O dabar minčių apie sugrįžimą nebuvo. Nes jau daug laiko praleidau nesportuodamas. Be to, treniruoju daug jaunimo, tad nelabai rasčiau laiko savo treniruotėms, kad galėčiau sugrįžti į šokius ant ledo ir vėl būti viršūnėje. Visų sportininkų lygis labai aukštas, jie dirba be sustojimo.
Trenerio darbas man sekasi tikrai gerai, dirbu daug, nesiskundžiu, nes myliu savo darbą. Treniruoju įvairaus amžiaus vaikus. Padedu ir Marinai Zujevai, kai ji išvažiuoja į varžybas, tenka padirbėti su stipriomis jaunimo poromis. Padedu, kiek galiu.
O su savo auklėtiniais dirbu be galvos skausmo – man nereikia važiuoti į varžybas. Aš ateinu ryte su kava, smagiai pabendraujame su vaikais. Man patinka su jais bendrauti, pamokyti ne tik čiuožimo, bet ir gyvenimo paslapčių, sportininko etikos. Mano darbas man puikiai sekasi, galiu sau leisti ir atskristi čia, į Korėją. Paatostogauti.
Man svarbiausia, kad dabar esu sveikas. Jau nieko neskauda. Pernai vasarį Vilniuje man padarė kelio operaciją. Po jos dar ilgokai skaudėjo, visiškai skausmo nebejaučiu gal tik nuo šių metų pradžios. O nugarą iki šiol paskauda, kaip ir ranką nuo visų pakėlimų šokant. Toks sportininko gyvenimas, jam aukoji visą savo sveikatą.
Dabar jau žvalgausi naujos vietos įsikurti. Kol kas gyvenu Detroite, kur labai šalta. Miestas neblogas, bet norėčiau neužilgo persikelti kur šilčiau.
– Kiek laiko būsite Pjongčange?
– Beveik savaitę. Neilgai. Kai Kavitai baigsis varžybos, planuojame su jos šeima nuvažiuoti pavalgyti, gal į Vokietijos namus, gal net į Seulą. O rytoj eisime žiūrėti varžybų. Ledo ritulio arba snieglenčių „Big Air“. Ši rungtis pirmą kartą yra olimpinių žaidynių programoje. Man snieglenčių sportas labai patinka, dažnai ir pats su snieglente slidinėju. Su broliu ir šią žiemą porą kartų buvome Kolorade. Taip pat žaidžiu ledo ritulį.
– Ar sekate kitų lietuvių startus Pjongčange? Kol kas aukščiausia vieta yra 13-oji, ją užėmė biatlonininkas Tomas Kaukėnas.
– Be abejo, palaikau Tomą ir visus Lietuvos sportininkus, paskaitau visas naujienas apie juos. Tikrai esu patriotas. 13-oji vieta yra tikrai gera.
Labai gaila, kad čia nepateko Agnė Sereikaitė (per atranką traumą patyrusi čiuožėja trumpuoju taku – Aut.), mes su ja puikiai susibendravome Sočyje. Linkiu jai stiprybės – sveik ir viskas bus gerai.
– Užpernai demonstravote madas per Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą. Ar Juozas nekvietė jūsų pabūti modeliu ir pernai rudenį?
– Visada kviečia, bet ne visada galiu atskristi. Juozas tikrai kietas dizaineris, mano geras draugas. Buvo didelė garbė demonstruoti jo drabužius, išbandyti kitokį vaidmenį. Esu jam dėkingas, kad pakvietė. O aš nešiausi rankoje savo pačiūžas. Tad buvau ir sportininkas, ir modelis. Jei dar kiek „sukūsiu“, tai gal dar kada ir eisiu. Bet tai nėra mano svarbiausia gyvenimo sritis. Man sportas labiau prie širdies.