T. Kaukėnas dabar neabejoja, kad kažkada kels ir pačius aukščiausius tikslus ir žino, ką reikėtų tobulinti, kad dar labiau priartėtų prie biatlono elito gretų.
DELFI TV studijoje T. Kaukėnas apibendrino olimpiadoje pasiektus rezultatus, pasidalino mintimis apie artimiausius startus bei biatlono sporto šakos perspektyvas mūsų šalyje.
– Persekiojimo lenktynėse užėmėte istorinę 13-ą vietą, o sprinte –17-ą poziciją. Kokie buvo jūsų asmeniniai lūkesčiai prieš olimpines žaidynes?
– Apie tikslus olimpinėse žaidynėse mažai kalbėjau, nes kiekvienas pasisakymas nuskambėtų kaip koks pažadas. Bet kartą buvau pasakęs, kad vieta pirmame 16-uke būtų labai geras rezultatas. Toks ir buvo mano tikslas, man pavyko jį pasiekti ir labai džiaugiuosi dėl to.
Žinoma, kiekvienas sportininkas galvoja apie tą aukščiausią poziciją, tai yra ir mano galvoje, tačiau kėliau realų tikslą. Viskas po truputį juda į priekį, manau, kažkada mano tiksluose bus ir aukščiausias apdovanojimas.
– Esate 27-erių metų, tad dar apie vienerias olimpines žaidynes tikrai galvojate, su aktyviu sportiniu gyvenimu atsisveikinti neskubėsite?
– Minčių buvo įvairiausių. Buvo toks metas, kai mąstydavau, ar tęsti dar tą karjerą, ar pasukti kitu keliu. Buvau sau pasakęs, kad tolimesni planai priklausys nuo olimpinių žaidynių rezultatų. Jie parodė, kad aš vis dar galiu. Įsižiebė kibirkštėlė, kad dar reikia sportuoti ir galiu būti labai stiprus svarbiausiose pasaulio varžybose.
Iki kitos olimpiados dar ketverius metus tikrai sportuosiu. Toks yra planas šiai dienai, jei neatsitiks kažkokių netikėtumų.
Biatlonas yra dėkinga sporto šaka, kur amžius nevaidina didelės svarbos, neturi didelės įtakos rezultatams. Yra daug gerų biatlonininkų, kuriems gerokai virš 30 metų ir pretenduoja į aukščiausias pozicijas. 27-eri metai – tik pradžia.
– Ko reikia, kad ir ateityje turėtume stiprią biatlono olimpinę rinktinę?
– Tendencijos yra geros, bet čempionu netampama per vieną dieną. Reikia laiko, be to, trūksta kitų žmonių tikėjimo, kad mes galime pasiekti gerų rezultatų.
Yra tokių, kuriems atrodo, kad biatlonas ar apskritai žiemos sportas Lietuvoje nereikalingas. Geriems rezultatams reikia ne tik laiko, bet ir tikėjimo, vieningumo.
Jei yra progresas kažkurioje srityje, reikia jį tik skatinti.
– Turite kažką konkrečiai omenyje?
– Ne, tačiau kai bendrauju su mūsų federacijos vadovais, jie kartais nuoširdžiai atsidūsta, sako, Tomai, tu nežinai, kaip mums kartais sunku ir kiek turime dirbti ir įrodyti žmonėms, kad siektume savo tikslų.
Lietuvos biatlono federacija yra išties labai draugiška, atvira, nemanau, kad man meluotų.
– Pirmą kartą patekęs į prestižines olimpinių žaidynių 15 km bendro starto lenktynes teigėte, kad esate vienintelis iš dalyvių, kuris dar nėra nieko pasiekęs svarbiose varžybose. Tačiau praėjus mėnesiui po Sočio olimpinių žaidynių, iškovojote sidabrą lenktynėse, kuriose triumfavo prancūzas Martinas Fourcade‘as. Tada Suomijoje vykusiame kariškių pasaulio čempionate startavote kaip Lietuvos krašto apsaugos pajėgų kariškis. Susidaro įspūdis, kad pasikuklinote arba tiesiog užmiršote šį savo pasiekimą?
– Ta antroji vieta man yra labai svarbi. Bet kai grįžau į Lietuvą, niekas to sidabro medalio neįvertino. Atrodė, kad jis niekam nesvarbus, aš ir pats jį tiesiog su laiku užmiršau. Mintyse buvo olimpinių žaidynių, pasaulio čempionato pozicijos. Nors pasaulio kariškių čempionatuose konkurencija didžiulė ir šios varžybos yra tikrai vertinamos. Vien ką reiškia, kad jose varžėsi ir M. Fourcade’as.
– Šiemet balandžio 3-8 dienomis taip pat vyks pasaulio kariškių čempionatas Austrijoje, ar šios varžybos įtrauktos į jūsų startų kalendorių? Be to, laukia dar trys planetos taurės etapai, kokie jūsų tikslai artimiausiose varžybose?
– Smagu, kad tiek federacija, tiek kariuomenė bendradarbiauja dėl artėjančio kariškių čempionato, padeda pasiruošti ir kartu siekiame rezultatų. Iki artimiausio pasaulio taurės etapo Suomijoje dar liko dešimt dienų, dar turiu laiko pailsėti, sukaupti jėgas likusiems startams.
Tikiuosi, pailsėsiu per tą laiką ir kovo 3 dieną jau keliausiu į Suomiją.
Per laisvas dienas išbandysiu ir lietuvišką sniegą, kartais mėgstu pakeisti įprastas treniruotes į kitą, alternatyvų sportą, tiesiog norisi paplaukioti ar minti stacionarų dviratį sporto klube. Mėgstu su kalnų slidėmis ar su snieglente leistis nuo kalnų, tad turėsiu progos dabar po olimpiados ir tą išmėginti.
– Keturi jūsų startai, aukščiausia pozicija 13-a vieta persekiojimo lenktynėse, ko reiktų, kad pozicija po ketverių metų būtų dar geresnė?
– Eilę metų man koją kišo šaudymas, dar nuo jaunių varžybų. Pamenu, koks vienas ar du netaiklūs šūviai atimdavo šansą lipti ant apdovanojimų pakylos. Prisiminkime ir Sočio olimpines žaidynes. Jei Pjongčange, sprinto varžybose būčiau viską pataikęs, būčiau atsidūręs dešimtuke. Tas pats ir persekiojimo rungtyje. Šiai dienai šaudymas yra esminė problema, kuri trukdo siekti aukščiausių rezultatų.
Biatlonas dėkingas tuo, kad gali paskaičiuoti savo poziciją už netaiklius šūvius. Tu jauti, kad gali būti stipriausias, tereikia tik pataikyti.
Bet šaudymas yra sudėtingas dalykas, ypač svarbiose varžybose būtent šaudymas pakiša koją net pripažintiems lyderiams. Tikiu, kad kažkada pasiseks ir šaudysiu be klaidų, slidės puikiai slys ir būsiu tikrai aukštai.
Iš keturių Lietuvos biatlonininkų geriausius rezultatus šiose žaidynėse pasiekė 27-erių metų T. Kaukėnas.
Jis persekiojimo lenktynėse užėmė 13-ąją vietą, sprinte buvo 17-as, o bendro starto lenktynėse - 30-as. 32-ejų metų Natalija Kočergina 15 km asmeninėse lenktynėse buvo 30-a, o penktosiose olimpinėse žaidynėse dalyvavusi 33-ejų metų Diana Rasimovičiūtė geriausiai pasirodė sprinto rungtyje, kurioje užėmė 65-ąją poziciją.
25-erių metų Vytauto Strolios geriausias pasiekimas - 43-ia pozicija persekiojimo lenktynėse. Pirmą kartą istorijoje olimpinių žaidynių estafetėje dalyvavę Lietuvos biatlonininkai jos nebaigė. N. Kočergina ir D. Rasimovičiūtė panaudojo septynis papildomus šovinius ir turėjo įveikti vieną baudos ratą.
T. Kaukėnas ir V. Strolia startuoti nespėjo, nes lietuviai jau buvo aplenkti ratu. Lietuviai aplenkė tik labai nesėkmingai startavusią ir penkis pirmuosius kartus prašovusią Slovakijos komandą.