„Bright Side“ nusprendė pasidairyti po istoriją ir apžvelgti, kokie grožio ritualai egzistavo praeityje.
Įvairiaspalviai antakiai
Kiek tik egzistuoja žmogaus veidas, antakiai veikiausiai patyrė daugiausia transformacijų, kalbant apie grožio standartus. Senovės Graikijoje, pavyzdžiui, buvo madingi virš tarpuakio susijungiantys antakiai, ir jei moteris tokių neturėdavo, ji naudodavo specialius „implantus“, pagamintus iš ožkos kailio plaukelių.
Tačiau moterys viduramžių Kinijoje nuėjo dar toliau. II ir III amžiuje jos pradėjo dažyti antakius įvairiausiomis spalvomis. Vienas tų laikų imperatorius liepė savo žmonoms nešioti melsvai žalius antakius. Kad įvykdytų tokį reikalavimą, moterys nuskusdavo antakius ir vietoje jų nusipiešdavo naujus. Tam jos naudodavo brangų rašalą, kuris būdavo importuojamas iš kitų šalių. Tai buvo ne tik imperatoriaus estetinė užgaida, bet ir būdas žmonėms parodyti, koks jis yra turtingas, nes tokį rašalą galėdavo įsigyti tik turtuoliai.
Tačiau ši mada nebuvo ilgalaikė – netrukus į madą vėl sugrįžo natūraliai atrodantys antakiai. Jų forma varijuodavo nuo ilgų ir plonų iki trumpų ir plačių.
Aukšta kakta
XIV amžiaus pabaigoje Prancūzijos karalienė Izabelė Bavarė, anot istorikų, pradėjo aukštų kaktų ir ilgų, plonų kaklų madą. Kad būtų „madingos“, moterys skusdavo plaukus virš kaktos ir galvos apačioje ir net visiškai išpešdavo antakius. Nukentėdavo ir blakstienos: kartais jos būdavo visiškai pašalinamos, ir ne tik nuo viršutinio, bet ir apatinio voko.
Ilgi nagai
Kinijoje ilgi nagai karaliavo kelis šimtmečius, ir priežastis, vertusi juos auginti, buvo gana neįprasta: tokie nagai liudydavo, kad jų savininkė gali nieko nedirbti savo rankomis, nes išgali samdyti tarnus.
Čingų dinastijos, valdžiusios šalį beveik tris šimtmečius (prieš prasidedant XX amžiui), laikais ši mada buvo pasiekusi savo apogėjų. Gyventi su tokiais ilgais nagais nebuvo itin patogu, todėl nagai būdavo auginami tik ant bevardžio piršto ir mažylio. Kad ilgi nagai nenulūžtų, ant jų būdavo užmaunami specialūs „dangteliai“, pagaminti iš brangiųjų metalų.
Blyški oda
Itin blyškios odos mada savo apogėjų buvo pasiekusi Anglijoje XVIII amžiuje. Kad oda būtų kuo šviesesnė, moterys pasitelkdavo tokias neįprastas priemones kaip sausas arklių mėšlas. Tačiau pavojingiausias metodas būdavo švinas, kuris buvo naudojamas veido dažams. Didžiausią švino kiekį turėdavo raudoni dažai, kuriais būdavo dažomos lūpos ir skruostai, kad susidarytų kontrastas. Moterys taip pat naudodavo mėlynus pieštukus, kuriais veiduose išpiešdavo venas, turėjusias pabrėžti jų blyškumą.
Balti dantys
Didžiosios Britanijos karalių Jurgių valdymo laikotarpiu gyvenę žmonės ne tik blyškino odą, bet ir balino dantis. Kad jie būtų kuo baltesni, jie naudodavo miltelius, kuriuose būdavo sieros rūgšties. Žinoma, tai sunaikindavo žmonių dantis ir emalį, bet turtingi stomatologų klientai galėdavo sau leisti įsidėti implantus – donorų dantis, kuriuos gydytojams atiduodavo kiti žmonės.
Po Vaterlo mūšio vietoje implantų būdavo naudojami žuvusių karių dantys. Nors antrojoje XIX amžiaus pusėje jau buvo atsiradę dirbtinių dantų iš porceliano, dalis gydytojų atsisakydavo juos naudoti ir pirmenybę toliau teikdavo karių dantims.
Šviesūs plaukai
Dėl Petrarkos ir jo mūzos Lauros, kuri buvo laikoma dorybės ir grožio įsikūnijimu, XV amžiuje labai išpopuliarėjo šviesūs plaukai. Kad plaukai taptų šviesūs, moterys juos dažydavo. Tačiau tais laikais ši procedūra užtrukdavo kur kas ilgiau negu šiandien – iki kelių dienų. Viename iš rašytinių XII amžiaus tekstų buvo rašoma, kad ši procedūra turėdavo du etapus. Iš pradžių būdavo paruošiamas pirmasis mišinys, susidedantis iš kelių ingredientų. Jis ant plaukų būdavo laikomas dvi dienas. Tuomet šį mišinį reikėdavo nuplauti ir užtepti antrąjį, kurį reikėdavo laikyti dar keturias dienas.
Plonas liemuo
Korsetų prototipai, kurie suverždavo juosmenį, pasirodė dar Bronzos amžiuje. Tačiau Europos gyventojai, anot įvairių ekspertų, korsetus pradėjo naudoti XV ar XVI amžiuje. Savo apogėjų ši mada pasiekė valdant Kotrynai Mediči: tais laikais korsetai suverždavo juosmenį tiek, kad jo apimtis sumažėdavo net 25 cm. Tai, žinoma, turėdavo siaubingų pasekmių vidaus organams.
Ar jūs taip pat manote, kad dėl grožio verta kęsti skausmą?