Apie asmeninius kompleksus, būdus juos įveikti ir kino industrijos įtaką grožio sampratai kalbamės su aktore, televizijos laidų bei renginių vedėja Agne Grudyte.
– Agne, kas tau yra gražus žmogus?
– Man gražus yra laimingas žmogus. O laimingas jis gali būti tada, kai yra sveikas, mylimas ir myli pats. Kai turi svajonių ir žiba jo akys. Kai mintys šviesios ir širdyje nėra vietos pagiežai. Kai matai ir jauti vidinę jo harmoniją.
– Kaip manai, kodėl moterys nesijaučia patrauklios ir dažniau ieško savyje trūkumų nei privalumų?
– Tiksliai atsakyti į šį klausimą negaliu, nes nesu atlikusi tyrimo, nesu psichologė ir neteko šia tema bendrauti su milijonu moterų, tačiau galiu paspėlioti, remdamasi asmenine patirtimi. Manau, didžiulę meškos paslaugą atlieka socialiniai tinklai, glamūrinių žurnalų viršeliai. Tai – tarsi kitas, (ne)realus pasaulis. Peržiūrėjus socialinių tinklų nuotraukas, lengva pasijusti nevykėle, negražia, nepatrauklia, ne tokia laiminga.
Kartais susidaro įspūdis, kad tik aš ryte nubundu be makiažo, kad tik aš neturiu naujausių ir tobuliausių, mano užpakaliuką išryškinančių sportinių tamprių, kurias galiu apsimauti per individualias treniruotes (asmeninio trenerio taip pat neturiu). Tokiomis minutėmis svarbu atskirti, kas yra kas, ir priminti sau, kad viršelis ar ekranas – tai tik tam tikro žanro aplinkybės, kurios turi savo taisykles ir formas.
– Ar buvo laikotarpis, kai ir pati sau nepatikai?
– Buvo, bet nepatikau sau ne tada, kai svėriau beveik 10 kg daugiau nei dabar. Nepatikau sau tada, kai nepasitikėjau ir netikėjau savimi, kai svajones supaprastinau iki minimumo, nes vis atrodė, kad tai tikrai ne man, kad aš negaliu ir nesugebu daugiau. Vis krimtausi, kodėl aš nepakankamai charizmatiška, nepakankamai protinga, nepakankamai talentinga.
Nuo paauglystės dažiau plaukus, bet to jau nedarau beveik dešimt metų. Pati stebiuosi, kad kažkada atrodė, jog mano plaukų spalva yra banaliausia pasaulyje. Taip greičiausiai atrodė tik todėl, kad apie save galvojau taip pat.
– Gal gali pasidalyti patirtimi? Kaip įveikei tuos kompleksus ir įgijai pasitikėjimo?
– Padėjo mėgstamas darbas, knygos, artimųjų rūpestis ir palaikymas. Neleidau sau dvasiškai netobulėti. Ilgai kalbėjausi su savimi – uždaviau sau daug klausimų, kartais ir nemalonių. Ieškojau atsakymų, kodėl elgiuosi vienaip ar kitaip, kaip jaučiuosi ir ar man tai patinka. Šis procesas neturi pabaigos ir priemonės pakeliui į vidinę ramybę vis kinta.
– Agne, o kada jautiesi sau pati gražiausia? Ar turi kokių nors specialių grožio ritualų?
– Aš dažnai jaučiuosi graži. Ir dažnai tai visai ne tie atvejai, kai veidą dengia kruopščiai ir meistriškai atliktas makiažas. Man patinka kuo natūralesnis grožis. Mano darbo specifika tokia, kad dažnai esu su grimu – tai tikrai vargina odą, todėl kasdien stengiuosi neapkrauti jos pudra ir leisti pailsėti. Graži jaučiuosi tada, kai pasitikiu savimi, sportuoju, sveikai maitinuosi ir esu švariais plaukais.
Kažkokių specialių grožio ritualų tikrai neturiu, bet ryte stengiuosi nepamiršti išgerti stiklinės vandens. Kokybiškas miegas, žinoma, taip pat yra puiki priemonė gerai jaustis ir gražiai atrodyti. Visada kruopščiai nusivalau makiažą, reguliariai einu pas kosmetologę. Be to, gali pasirodyti keista, bet vakarais šukuoju ne tik galvos plaukus – antakius taip pat (juokiasi).
– Kodėl?
– Taip patarė mano antakių meistrė. Kažkada buvau labai juos išpešiojusi ir jie sunkiai ataugo. Šukavimas gerina kraujo apykaitą, todėl geriau auga nauji plaukeliai. Noriu kuo natūralesne priemone sugrąžinti natūralią antakių formą. Ir tai tikrai veikia (šypsosi).
– Ar aktoriaus karjeroje svarbu išvaizda?
Išvaizda yra svarbi tiek, kiek to svarbumo patys suteikiame. Mano, kaip aktorės, darbas yra kurti vaidmenį. Į filmavimo aikštelę turiu atvažiuoti pailsėjusi, švaria oda, tvarkingais nagais ir nusiteikusi dirbti, todėl tiesiog privalau atidžiai rūpintis plaukais ir oda, nes filmavimų metu jie labai nukenčia. Nesinori ekrane matyti patinusių paakių (nebent tai kuriamo personažo dalis).
Projekto pradžioje įsipareigoju nepriaugti svorio ir nekeisti plaukų šukuosenos – kardinalūs pokyčiai sukeltų daug nepatogumų stilistams ir grimuotojoms. Pokyčiai galimi tik tuo atveju, jei neprieštarauja personažo logikai ir nesikerta su jau nufilmuotų scenų eiliškumu.
– Kaip manai, kokia apskritai kino industrijos įtaka grožio sampratai?
– Įtaka gali būti didžiulė. Jei ekranuose nuolat matysime dirbtinai kuriamą grožį – natūraliam grožiui kasdieniame gyvenime vietos bus vis mažiau. Mylimų, talentingų aktorių pasaulyje yra tikrai labai daug ir jie visi skirtingi – išoriškai taip pat. Tikrai ne visi aktoriai šypsosi holivudine šypsena ir, nepaisant to, kad jų dantys natūralūs, vaidmenis jie irgi gauna (šypteli). Kuo kine daugiau individualybių, mažiau šablonų – tuo lengviau ir žiūrovui priimti save tokį, koks yra. Mes nesame klonuoti ir nebūtinai turime tokie būti.
– Pastaruoju metu filmuose ar ant raudonojo kilimo vis dažniau pastebime aktorių ne tik itin natūraliu makiažu, bet net visai be makiažo, kaip manai, kodėl?
– Keičiasi laikotarpiai ir mados. Ir šioje industrijoje atsiranda vis daugiau pasitikėjimo natūralumu. Tai ir protesto forma – protesto prieš standartus. O kartais gali būti tiesiog nuovargis nuo grimo (šypteli).
– Kaip manai, kokios yra didžiausios grožio pasaulio bėdos?
– Man atrodo, liūdniausia, jei žmogus nori būti kitu asmeniu, pamiršdamas ir sumenkindamas savo asmenybės individualumą. O apie didžiausias bėdas man sunku kalbėti, nes šia tema esu balta varna. Prieš daug metų teko dalyvauti seminare apie bulimiją, buvau šokiruota ir nustebinta faktų, kaip gyvena žmonės, sirgdami šia liga. Yra tokių, kurie praranda viską – artimuosius, namus, sveikatą. Jie lyg lošdami kazino užstato viską dėl maisto.
Norėčiau tikėti, kad, jei visuomenėje būtų daugiau atjautos, supratingumo, meilės ir pakantumo, lengviau pasveiktų sergantys, o gal net visai nesusirgtų bulimija ar anoreksija. Jei žinomu žmogumi, žvaigžde netaptų tik išore besirūpinantys asmenys, gal lengviau būtų motyvuoti jaunus žmones ne tik rūpintis išvaizda, bet ir mokytis, skaityti bei nebijoti gilintis į savo sąmonę. Jei žmonės išmoktų matyti ne tik formą, bet nepatingėtų paieškoti ir turinio, lengviau atskirtų, kur yra tik tuštybių mugė, o kur – tikroji esmė.
– Ko palinkėtum toms, kurios nesijaučia gražios ir nemyli savęs? Kaip atrasti vidinio pasitikėjimo ir nugalėti kompleksus?
– Kas ieško – tas randa. Linkiu drąsos pasikalbėti su savimi. Aš sau kartais primenu, kad nesu pasaulio centras. „Ne apie tave pasaulis sukasi – todėl nesusireikšmink, Grudyte. Dar kartą pasižiūrėk į save iš šono ir pergalvok...
Pasverk, ką turi, ko gali netekti ir kas yra svarbiausia. Atsistok kryžkelėje ir matyk, kokį kelią gali rinktis, kokie galimi rezultatai ir kiek laiminga būsi tu bei kiti.“ Jei kas nors labai neduoda ramybės – reikia įsivardyti, kas tai ir kaip tai pakeisti. Jei pakeisti negalima, vadinasi, reikia keisti požiūrį. Dažnai pakeisti yra sunku, nes mes, žmonės, esam tinginiai (juokiasi). Netingėkime! Svarbiausia – sveikata, sveikas protas ir sparnai sielai. To linkiu ir sau, ir jums.