Prakaitavimas – organizmo reakcija į temperatūrą, fizinį krūvį, dažnu atveju stresą, kurios metu pašalinami toksinai, druskų perteklius ir kitos medžiagos bei organizmui suteikiamas vėsinimo poveikis. Prakaituojame kiekvienas ir tai absoliučiai natūralus procesas. Visgi yra žmonių, kuriuos padidėjusio prakaitavimo problema lydi ne tik šiltuoju sezonu, bet ir nuolatos. Ši problema – itin nemaloni, apie ją kalbėti nesinori, tačiau būtina, nes smarkiai prakaituojantys žmonės patiria ne tik fizinį, bet ir didelį psichologinį diskomfortą.
Padidėjęs prakaitavimas vadinamas hiperhidroze. Kai neįprastai gausiai prakaituojama daugiau nei pusmetį, padidėjęs prakaitavimas pasireiškia keliose kūno srityse (pavyzdžiui, prakaituoja pažastys, delnai, padai ir kitos vietos) ir vargina beveik kasdien, galima daryti prielaidą, kad žmogus serga šia liga. Neretai hiperhidrozė prasideda paauglystėje (gali būti genetiškai paveldėta), tačiau dažnai paūmėja ir vyresniame amžiuje. Pasitaiko atvejų, kai hiperhidrozė atsiranda kaip kitų ligų pasekmė, pavyzdžiui, dėl cukrinio diabeto, infekcinių ar onkologinių ligų, nutukimo. Kartais prakaitavimas pagausėja po gimdymo, menopauzės metu, pasikeitus hormonų pusiausvyrai. Dėl hiperhidrozės gausiai prakaituojančios vietos oda gali pakisti. Ji gali tapti minkšta ir balkšva. Taip pat padidėja galimybė plisti bakterinėms ar grybelinėms infekcijoms. Kartu su padidėjusiu prakaitavimu atsiranda ir psichologinių bei socialinių problemų: žmogus ima kompleksuoti dėl prakaito kvapo, dėmių, drėgnų delnų sindromo ir pan. Esant padidėjusiam prakaitavimui delnų srityje, kai kurie žmonės negali naudotis išmaniaisiais telefonais ar kitais elektronikos prietaisais, turinčiais liečiamą ekraną.
Dažnai klaidingai manoma, kad hiperhidrozė nėra liga, todėl nedrįstama kreiptis į medikus. Deja, negydoma hiperhidrozė nepraeina, tiesa, intensyvumą reguliuoti įmanoma. Stebint ir nuolat reguliuojant savo gyvenimo būdą bei mitybos įpročius, hiperhidrozę įmanoma suvaldyti, o simptomus susilpninti. Gausiai prakaituojant iš savo valgiaraščio rekomenduojama išbraukti aštrius, rūkytus gaminius, aštrius prieskonius, druską, atsisakyti kavos, alkoholinių gėrimų ir pan. Taip pat patariama dėvėti laisvesnius, natūralaus pluošto drabužius ir, žinoma, nepamiršti higienos.
Jeigu iš tiesų sergama hiperhidroze, paprasti dezodorantai ir antiperspirantai problemos, deja, neišspręs. Kartais verta pabandyti stipresnius preparatus, parduodamus vaistinėse, tačiau dažnu atveju net ir jie prakaitavimo nesumažina ir tenka kreiptis į gydytojus. Hiperhidrozei mažinti galima taikyti jonoforezės procedūrą (tinka delnams ir padams), kurios metu į giliuosius odos sluoksnius, naudojant žemosios įtampos elektros srovę, yra injekuojamos aktyvios medžiagos ir taip stabdoma prakaito liaukų veikla. Procedūra – neskausminga, tačiau, siekiant ilgalaikio efekto, ją reikia dažnai kartoti. Drastiškiausia procedūra – chirurginis liaukų pašalinimas (tinka tik pažastims), tačiau prieš imantis jos vertėtų išbandyti vieną veiksmingiausių ir populiariausių procedūrų padidėjusiam prakaitavimui gydyti – botulino toksino injekcijas.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad botulino toksino injekcijos yra saugus ir itin efektyvus hiperhidrozės gydymo metodas. Šis metodas Lietuvoje taikomas jau daugiau nei 15 metų, o pasaulyje – dar ilgiau. Dar 2004 metais FDA (Amerikos maisto ir vaistų administracija) patvirtino, kad botulino toksino injekcijos yra efektyviausias metodas gydant nuo padidėjusio prakaitavimo.
Hiperhidrozės gydymo botulino toksino injekcijomis metu yra atliekamos daugkartinės injekcijos reikiamoje zonoje kas 1–2 cm. Botulino toksinas blokuoja nervinius impulsus į prakaito liaukas ir taip slopina jų aktyvumą bei mažina prakaito gamybą. Po procedūros praėjus 2–4 dienoms prakaitavimas pamažu mažėja, o po 10–14 dienų pasiekiamas maksimalus preparato veiksmingumas. Botulino toksino injekcijomis galima gydyti tiek pažastų, tiek delnų, padų ar kitų probleminių vietų prakaitavimą. Injekcijų poveikis trunka nuo 6 iki 12 mėnesių. Vėliau botulino toksino poveikis baigiasi ir prakaito liaukos vėl tampa aktyvios. Siekiant išlaikyti sumažintą prakaito išsiskyrimą, injekcijas rekomenduojama kartoti, tačiau ne anksčiau kaip po 6–8 mėnesių, kai prakaito liaukos ir vėl pradeda normaliai funkcionuoti.
Nepaisant itin džiuginančių rezultatų ir procedūros efektyvumo, botulino toksino injekcijos gali būti skausmingos (nes atliekami daugybiniai dūriai į probleminę sritį), ypač injekcijas atliekant į delnus ir padus, todėl dažniausiai naudojamas vietinis nuskausminimas specialiu tepalu. Po procedūros dūrių vietos kelias dienas gali būti sudirgusios, paraudusios, gali matytis nedidelių kraujosruvų. Kartais atliekant botulino toksino injekcijas į delnus gali sumažėti plaštakos jėga, todėl ši procedūra gali sukelti nepatogumų fizinį darbą dirbančiam asmeniui.
Atlikus botulino toksino injekcijas probleminėje zonoje prakaitavimas visiškai išnyksta. Net ir karščiausią vasaros dieną ar stresinėje situacijoje išgydyta vieta išlieka visiškai sausa, o pacientams nebereikia jaudintis dėl nemalonaus kvapo, prakaito dėmių ar diskomforto paduodant ranką sveikinantis.
Padidėjęs prakaitavimas botulino toksino injekcijomis gali būti gydomas įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau dažniausiai į gydytoją kreipiasi 25–45 metų pacientai. Pacientas, kuriam bus atliekamos botulino toksino injekcijos, turi būti sveikas ir nevartoti medikamentų, galinčių padidinti komplikacijų riziką. Botulino injekcijos nuo padidėjusio prakaitavimo neatliekamos vaikams, esant alerginei reakcijai į botulino toksiną, nėštumo ir žindymo metu. Kadangi botulino toksinas – vaistinis preparatas, būtina žinoti, kad šias injekcijas turi teisę atlikti tik gydytojas ir tik licencijuotoje gydymo įstaigoje.