Kaip Deimantė įveikė kompleksus, kokia ji yra kasdienybėje ir kam daugiausia išleidžia pinigų? Apie viską – itin atvirai ir nuoširdžiai.

– Deimante, kaip manai, kodėl moterys nesijaučia patrauklios ir dažniau ieško savyje trūkumų, o ne privalumų?

– Sunku pasakyti. Galbūt nemokame pamatyti to, kuo esame unikalios? Kai pagalvoji, kas mus to mokė? Lyginamės su kitomis, turinčiomis tai, ko neturime pačios. Toks kelias – pražūtingas. Visada atsiras tokia, kurios gražesnė nosis, ilgesnės kojos, vešlesni plaukai. Būtų gerai, jei kiekviena mūsų daugiau gilintumės į tai, ką pačios turime geriausio.

– O kada jautiesi pati sau gražiausia? Ar turi kokių nors specialių grožio ritualų?

– Kai gerai išsimiegu. Labiausiai man patinka viso kūno ir veido masažas. O jei dar vitamino D kiekvieną dieną gaučiau su saule, būtų patys geriausi grožio ritualai.

– Ar buvo laikotarpis, kai pati sau nepatikai?

– Paauglystėje, kai nesupratau savo išskirtinumo. Buvau liekniausia mergina klasėje, o gal ir tarp visų bendraamžių, reikėjo laiko suvokti, kad tai yra gerai. Būti išskirtiniam paauglystėje reiškia daug nepageidaujamo dėmesio. Visur, kur eini, žmonės nemandagiai klausia, ar ką nors valgai. Nuo močiutės draugės ir mokyklos vaikų iki būrelių kolegų. Visi nuolat tau primena, kad esi kitoks nei kiti ir, negana to, duoda suprasti, jog tai nėra gerai. Reikia laiko užsiauginti stuburą ir suvokti, kad viskas su tavimi gerai. Pavydėjau merginoms, turinčioms apvalių kūno formų, norėjau būti moteriška ir įrodymų, kad taip yra. Dabar, 28-erių, tokia ir jaučiuosi, kalbant rimtai, taip jaučiuosi jau 10 metų.

– Kaip įveikei kompleksus ir įgijai pasitikėjimo savimi?

– Tiesiog prisijaukinau fizinius duomenis. Išmokau save pateikti, žinodama savo pliusus ir minusus. Pamilau savo nosies kuprelę! Supratau, kodėl tai mane erzina, ir tapo kur kas lengviau su tuo tvarkytis. Lieknumas taip pat išėjo į naudą, dabar bet kuri norėtų su manimi keistis vietomis, nors aš vis dar tyliai žaviuosi moteriškesnėmis formomis ir plušu salėje, kad pasiekčiau tik sau žinomus tikslus. Tačiau nenoriu būti tik gražus kūnas ir veidas – tai nėra pirmaeiliai dalykai, verčiantys savimi pasitikėti. Pasitikėjimas atėjo su darbo rezultatais. Kai buvau įvertinta dėl to, ką darau, kai moterys išeidamos apsikabina už tai, kokį jausmą joms suteikiu.


– Kaip keitėsi tavo pačios požiūris į grožį ir save?

– Dabar labiau save vertinu. Tiesiog laikas sudėlioja viską į savo vietas. Dabar mano požiūris į save yra toks, kad arba aš susigyvenu su tuo, kaip atrodau, kokia esu, arba kažką keičiu. Tai nebūtinai turi būti kardinalūs dalykai, kuriuos pastebi visi, bet yra ir tokių. Pavyzdžiui, aš niekada negalėjau pasigirti vešliais antakiais.

Paauglystėje, kaip ir dauguma mūsų, juos dar apgadinau dėl mados. Kai atsipeikėjau, supratau, ką padariusi. Tuomet svarsčiau, kaip išsisukti. Pasidariau vadinamąjį microbladingą. Tačiau ir su juo jaučiausi blogai. Tuomet pasinaikinau jį lazeriu ir nusprendžiau, kad visgi geriau jaučiuosi su savo netobulais, plonais antakiais, kuriuos galiu pasidažyti, nei su mikropigmentacija ant veido. Taip ir tyrinėju savo ribas, atsižvelgdama į tai, kaip jaučiuosi. Suprantu, kad kiekviena intervencija į kūną ir veidą palieka kažkokį pojūtį, todėl turi labai gerai apsvarstyti, ar tave tai tenkins.

– Esi vizažistė ir nuolat stebini įvairiais įvaizdžiais, kas tau yra makiažas? Kaip manai, jis paslepia ar paryškina moterį?

– Makiažas man yra saviraiška. Tai tarsi teatras, kuriame gali susikurti kokį tik nori vaidmenį. Net mano antroji pusė pastebi, kad susikūrusi kokį nors įvaizdį pradedu atitinkamai ir elgtis. Man šis žaidimas patinka. Makiažas gali paslėpti dalykus, kurie nėra žmogaus esybė, ir paryškinti tai, ką jis turi unikalaus.

Pavyzdžiui, jei tave išbėrė, ar tie spuogai esi tu? O gal pamaskavus tuos kelis spuogelius ir pasidažius akis, žmonės pastebės, kokios nuostabiai gražios tavo akys! O jos tai tikrai – tu! Antra vertus, po makiažu galima ir pasislėpti. Jei visiškai pakeiti žmogaus bruožus, padarai jam makiažo transformaciją, sunku suvokti, kiek to tikrojo žmogaus beliko. Kita vertus, makiažu juk niekas nepakeitė tavo išmonės, iškalbos, charizmos, balso tembro, charakterio, eisenos ar kūno kalbos, t. y. to, kas yra mūsų esybė. Galbūt „makiažo kaukė“ ir apsaugo, nebūtina visų vienodai įsileisti į save. Tai yra įvaizdis. Tikrąsias save galime palikti artimiausiems. Svarbiausia, pačiam žinoti, koks esi, kaip atrodai, ir dėl to gerai jaustis.

– Kokia Deimantė yra kasdienybėje? Dažniau su kruopščiai atliktu makiažu ar visiškai be jo? Ar makiažas turi įtakos tavo pasitikėjimui?

– Deimantė kasdienybėje ir už kadro beveik 90 procentų laiko yra be makiažo, šiek tiek susitaršiusiais plaukais, apsi-rengusi stilingai, bet paprastai. Darbo dienomis, dirbdama fotosesijose, nesirengiu ypatingų, įmantrių rūbų. Tada aš nenoriu nei būti princese, nei griežti pirmuoju smuiku. Labiau už viską noriu, kad moterys, kurios ateina pas mane ar mus su Gediminu (fotografas Gediminas Žilinskas) į fotosesijas, pasijustų ypatingomis ir pačiomis gražiausiomis.

Nesakau, kad taip paprastai atrodydama noriu eiti ir į renginius. Eidama į viešumą noriu įkvėpti kitus ir pasisemti to iš kitų. Kartais be makiažo jaučiuosi gerai ir pasitikinti savimi, o kartais, kai esu pavargusi, taip nebesijaučiu. Bet gyvenimas tuo ir įdomus, kad nuolat turi sau gerai „įkrėsti“ ir priminti, jog nesi tik įvaizdis, ir kad tavo šypsena ir žavesys turi tave „ištraukti“. Nesu robotas, kuris visada jaučiasi vienodai. Kai nesijaučiu žavi, tiesiog imu ir padarau kažką, kad vėl jausčiausi gerai. Kartais nueinu ir pasidažau, o kitąsyk jau, žiūrėk, apsirengiu kažką tokio, su kuo jaučiuosi graži.


– Be to, kad esi vizažistė, taip pat esi ir įtakinga nuomonės formuotoja, kaip manai, kokia yra socialinių tinklų įtaka grožio suvokimui?

– Įtaka didelė tiek grožio sampratai, tiek stiliui. Nenurašyčiau visko tik blogam, kaip dabar visi mėgsta piešti. Socialinė medija gali duoti daug naudos, gaila, ne visi yra susitvarkę savo sąmonę ir yra pasiruošę kritiškai priimti informaciją. Subrendusiam žmogui čia yra didžiuliai klodai labai įdomios informacijos, kurią tiesiog reikia prafiltruoti ir išvadas pasidaryti pačiam. Man tai neišsemiamas mados ir vizažo šaltinis. Čia galima pasisemti galybę įvaizdžio inspiracijų, išmokti naujų triukų, pamatyti naujų vietų, dalyvauti mados šou, semtis maisto idėjų ir t. t.

– Ar populiarumas socialiniuose tinkluose turėjo įtakos tavo pačios pasitikėjimui ir apskritai požiūriui į save?

– Na, savo pačios požiūrį į save aš suformaau psichoterapeuto kėdėje ir tik tuomet atėjo populiarumas bei mano proveržis socialiniuose tinkluose. Kitiems nutinka atvirkščiai, tai irgi šaunu. Su bičiulio ir įkvėpėjo Steve’o Stepanoffo pagalba susidėliojau prioritetus, nusistačiau, kaip noriu jaustis, ir pradėjau dėl to kovoti.

Daug kartų klydau ir vėl grįžau į save. Tai tebevyksta ir dabar, bet nuo tada, kai mane palietė šioks toks populiarumas, tiek savo antrosios pusės, tiek Steve’o dėka jau buvau pasiekusi tokį tašką, kai manęs nelietė nei blogi komentarai, nei neadekvatūs vertinimai. Jaučiausi gerai savo kailyje ir klausiausi tų žmonių, kurie tikrai nuoširdžiai norėjo man patarti, mane palaikė. Labai minimaliai skaičiau komentarus po straipsniais, nes nuoširdžiai nesupratau, kam knaisiotis po negatyvą.

– Kaip manai, kokios didžiausios grožio pasaulio bėdos?

– Bet koks savęs praradimas dėl grožio kulto. Nesvarbu, sergi bulimija, nes nori būti liekna kaip „Victoria’s Secret“ modelis ar operuojiesi, kad būtum panaši į Angeliną Jolie. Savo AŠ neturėjimas blogiausia, kas gali nutikti žmogui.

– Ar egzistuoja riba tarp elementaraus ir perdėto rūpinimosi savimi? Kada pagal Deimantę yra too much?

– Rūpinimasis savimi man pirmiausia yra susijęs su sportu, geru maistu, dantų sveikata, masažu ir kitomis terapijomis, kurios sustato į vietą kūną ir mintis. Tuomet galvoju apie lengvas grožio procedūras ir drabužius ir tik paskutinėje vietoje įvardyčiau invazines veido bei kūno procedūras. Manau, kad invazinės grožio procedūros nėra kasdienis rūpinimasis savimi. Jos turėtų būti saikingos, labai apgalvotos ir tikrai reikalingos.


– Kam pati išleidi daugiausia pinigų?

– Šiais metais daugiausia pinigų išleidau sporto klubui, sporto treneriui, maisto papildams. Niekada netaupau nagų ir plaukų meistrams, kosmetologui ir dantistui. Žinoma, jei turėčiau problemišką veido odą, tas rūpinimasis savimi prasidėtų būtent čia.

– Ką manai apie merginas ir moteris, kurios ryžtasi drastiškiems išvaizdos pokyčiams skalpeliais ar invazinėmis procedūromis?

– Nesu nusiteikusi prieš, ypač jei jos tai daro dėl savęs, o ne dėl to, kad darosi draugė ar pasakė kažkas iš šalies. Deja, norėtųsi daugiau saiko ir labiau apgalvotų sprendimų. Norėčiau, kad jaunos merginos neskubėtų ir išlauktų tos akimirkos, kai labai aiškiai žinos, ko joms reikia. Be to, jaunystėje dažnai finansiškai sudėtinga įpirkti brangias plastines operacijas ar invazines veido procedūras, todėl merginos ieško pigių alternatyvų, eina ne pas profesionaliausius grožio meistrus.

Manau, čia yra dar didesnė bėda. Labai svarbu suvokti, kad bet kokia invazinė procedūra jausis ilgalaikėje perspektyvoje, todėl svarbu rasti geriausią, lūkesčius atitinkantį specialistą ir, jeigu jo neįperki, išlaukti to laiko, kai sugebėsi tai padaryti.

– Ko palinkėtum toms, kurios nesijaučia gražios ir nemyli savęs? Kaip atrasti vidinio pasitikėjimo ir nugalėti kompleksus?

– Įsiklausykite ir įsižiūrėkite į save. Nuspręskite, kaip norite atrodyti, kad patiktumėte sau, ir eikite to tikslo link. Neleiskite aplinkiniams spręsti, kaip turite atrodyti, nes niekas geriau už jus nežino, kaip jaučiatės. Stenkitės surasti savo stipriąsias charakterio savybes ir pasinaudokite tuo realizuodamos save. Būkite sąžiningos ir atsakingos sau, nes nėra blogesnio jausmo nei tas graužulys viduje, kai nepadarai kažko, ką sau pažadėjai, ir nėra geresnio jausmo ir didesnio pasitikėjimo savimi, kai žinai, kad padarei dar vieną dalyką, dėl kurio net pačiai sunku patikėti.