Atrodo, tokių išgyvenimų jau savaime turėtų pakakti, kad pražiltum. Anot legendos, būtent taip ir įvyko, rašo iflscience.com.
„Pirmą kartą, kai pamačiau Jos Didenybę po nelaimingos katastrofos (nepavykusio bandymo pabėgti – aut. past.), ji nusiėmė savo skrybėlaitę ir parodė man, ką sielvartas padarė su jos plaukais, – vėliau rašė Marijos Antuanetės freilina Henriette Campan. – Ji vos per vieną naktį tapo žila, tarsi 70 metų senutė”.
Canities subita, arba Marijos Antuanetės sindromas, yra ne ką mažiau prieštaringas, negu pati karalienė. Autentiški atvejai, kai staigiai pražilstama, yra labai reti, ir kai kurie mokslininkai tvirtina, kad tai apskritai yra neįmanoma.
„Plaukai neturi gyvų ląstelių, – sako Dublino universiteto dermatologijos mokslų profesorius Desmondas Tobinas. – Fiziologinis stresas negali padaryti jokio poveikio plaukų pluoštui, kuris yra jau susiformavęs. Jis gali turėti poveikį tik tam pluoštui, kuris dar formuojasi“.
„Mediciniškai tai yra neįmanoma. Nėra jokio mechanizmo, kuris priverstų plaukus staigiai pabalti, – sutiko vienas 2012 metų „LiveScience“ straipsnis. – Net jei liga, trauma ar staigus šokas priverstų pražilti, prireiktų savaičių, kol šis poveikis išryškėtų, nes pirmiausia nukentėtų tik plaukų šaknys“.
Tačiau istorijoje galima rasti daug pavyzdžių, kaip žmonės po trauminių potyrių staiga pirma laiko pražilsta. Be Marijos Antuanetės, paskutinę savo gyvenimo dieną staigiai pražilo ir anglų advokatas Thomas More`as, kai 1535 metais karalius Henrikas VIII skyrė jam mirties bausmę už išdavystę. Tas pats prieš nukirsdinimą įvyko Škotijos karalienei Marijai, taip pat daugybei kitų paprastų piliečių, patyrusių traumas ir patekusių į medicinos literatūrą.
Ilgą laiką šis reiškinys buvo siejamas su plaukų liga – lizdine alopecija (alopecia areata). Mokslininkai manė, kad stresas sukelia autoimuninį atsaką, priversdamas plaukus – ypač pigmentuotus – staigiai iškristi. Kadangi plaukai be pigmento nenukenčia, aplinkiniams atrodo, kad šios ligos ištiktas žmogus per naktį pražilo.
„Buvo manoma, kad žmogus, kuris turi polinkį sirgti lizdine alopecija, išgyvena stresinius potyrius, kurie priverčia ligą paūmėti, ir pirmasis dalykas, kuris nutinka, yra tamsių plaukų žūtis, – dar 2009 metais „NBC News“ pasakojo dermatologas Davidas Orentreichas. – Tai gali įvykti pakankamai greitai – per kelias dienas ar savaites. Taigi lieka tik žili plaukai“.
„Tačiau imuninės sistemos supratimas – jei tai apskritai supratimas – buvo primityvus“, – tęsė jis. Žinių stoka vertė žmones ieškoti tokių priežasčių kaip šokas ar traumos, kurios galėtų paaiškinti staigų pražilimą, sakė jis.
Tačiau vos praėjusiais metais tyrinėtojams pagaliau pavyko aptikti mechanizmą, kuris galėtų paaiškinti šį reiškinį. Per tyrimą, kuris buvo pristatytas žurnale „Nature“, mokslininkai stebėjo pelių reakciją į įvairius stresorius skirtingais plaukų augimo etapais. Tyrinėtojai atkreipė dėmesį, kad po kiekvieno kontakto su stresu pelių kailiuko folikulai prarasdavo pigmentą gaminančias kamienines ląsteles, vadinamas melanocitais, kol galiausiai pelės liko su balto kailio plotais.
„Kai pradėjome tai analizuoti, tikėjomės, kad stresas bus padaręs žalingą poveikį organizmui. Tačiau streso poveikis buvo visai kitoks, negu įsivaizdavome, – „Harvard Gazette“ pasakojo vyriausioji studijos autorė Ya-Chieh Hsu. – Vos po kelių dienų visos pigmentą regeneruojančios kamieninės ląstelės buvo žuvusios. Kai jos žūsta, atgaivinti pigmento gamybos nebeįmanoma. Ši žala yra visiems laikams“.
Tačiau tikslus procesas, privertęs netekti pigmento, tebebuvo paslaptis. Kadangi tuo metu vyravo autoimuninė teorija, mokslininkai pamėgino sukelti stresą pelėms su prislopinta imunine sistema, bet atsidūrė aklavietėje. Nepasiteisino ir teorija, kad dėl šios būklės gali būti kaltas streso hormonas kortizolis.
„Stresas visuomet padidina organizme kortizolio kiekį, taigi manėme, jog, galbūt, jis atlieka kažkokį vaidmenį, – aiškino Ya-Chieh Hsu. – Tačiau kai pelėms pašalinome antinksčius, kad nesigamintų į kortizolį panašūs hormonai, mūsų nuostabai pelės nuo streso vis tiek pražildavo“.
Tačiau antinksčiai nėra vienintelė vieta organizme, kur galima aptikti streso hormonų. Atmetę kortizolį, mokslininkai savo žvilgsnį nukreipė į noradrenaliną – pagrindinį neuromediatorių, kurį naudoja simpatinė nervų sistema. Tai nervų sistemos dalis, reguliuojanti nesąmoningus veiksmus – dauguma mūsų ją pažįstame kaip „kovok arba bėk“ sistemą.
„Ūmus stresas, ypač „bėk arba kovok“ atsakas, tradiciškai buvo laikomas itin svarbiu, gyvūnui norint išgyventi, – „Harvard Gazette“ sakė vienas iš autorių Bing Zhangas. – Tačiau šiuo atveju ūmus stresas visiems laikams sunaikina kamienines ląsteles“.
„Mes bendradarbiavome su daugeliu mokslininkų iš įvairių disciplinų ir bandėme pasitelkti skirtingus požiūrio kampus, kad išspręstume labai fundamentalų biologinį klausimą“, – sakė B. Zhangas.
Taigi labai tikėtina, kad Marija Antuanetė pražilo iš sielvarto – ir dabar mes žinome, kaip. Tačiau kodėl, yra atskiras klausimas. Neuromokslininkai Shayla Clark ir Christopheris Deppmanas, kurie komentavo šią studiją, bet pačių tyrimų nevykdė, sako, kad atsakymas gali būti susijęs su mūsų artimais pusbroliais.
„Kadangi žilumas dažniausiai yra siejamas su amžiumi, gali būti, kad jis asocijuojasi su patirtimi, lyderyste ir pasitikėjimu, – rašė jie. – Pavyzdžiui, suaugę kalnų gorilų patinai, kuriems ant nugarų pasirodo žilų plaukų, kai jie pasiekia brandą, gali vadovauti gorilų būriui“.
„Veikiausiai gyvūnas, kuris patyrė pakankamai daug streso, kad „nusipelnytų“ žilų plaukų, užima aukštesnę vietą socialinėje hierarchijoje, negu būtų pripažintas vien tik pagal savo amžių“, – spėliojo jie.