„Yra daugybė mitų, sukurtų apie šią sritį. Kai kurių laikantis ne tik kad nepasieksime norimo efekto, o atvirkščiai – paspartinsime senėjimo procesus“, – atviravo kvapų menininkė, aromoterapeutė, natūralių kosmetikos priemonių kūrėja Laimė Kiškūnė.
Jos pastarųjų kelerių metų veiklos tikslas – ne tik kurti naujus produktus, bet ir kuo daugiau papasakoti apie odai iš tiesų vertingas natūralias medžiagas bei jų naudojimą, rašoma pranešime spaudai.
„Su oda dabar vyksta keisčiausi eksperimentai. Neretai būna iš tiesų apmaudu, kai visuomenė nežino apie svarbių mokslinių tyrimų rezultatus, galinčius gerokai sukrėsti jų kasdienybę bei kardinaliai pakeisti įpročius, sugriauti stereotipus“, – atvirai kalbėjo pašnekovė.
Viena iš šių dienų natūralaus pasaulio „hercogienių“ ji vadina levandą. Augalą, kurio aromatas padeda atsipalaiduoti po sunkios dienos. Levanda gali palengvinti ar išgydyti daugybę įvairių skausmų, o raminančio kvapo eterinis aliejus ilgus metus naudojamas kvepalų gamyboje. Jis – vienas įvairiapusiškiausių. Levandų aliejus padeda esant nedideliems odos nudegimams, nubrozdinimams ar įdrėskimams, sutrenkimams, uždegimams ar vabzdžių įkandimams. Kartais levanda naudojama ir kaip prieskonis maistui pagardinti.
„Bet jos nereikėtų lašinti į veido ar kūno kremus. Mat, vienose srityse levanda – gelbėtoja, o kitose – priešė. Yra įrodyta, jog ilgalaikio levandos naudojimo ant odos rezultatas – gerokai spartesnis jos senėjimas“, – retai kur viešinama informacija dalinosi L. Kiškūnė.
Dar vienas mitas, anot farmacininkės ir kosmetikos kūrėjos, yra tai, kad natūralių kremų, lūpų dažų, serumų ar kitų grožio priežiūros priemonių gamyboje naudojami ingredientai genda itin sparčiai.
„Devyni mėnesiai, metai, o kartais ir dveji – tiek galima naudoti natūralią kosmetikos priemonę. Bet juk turbūt ilgiau jos ir nelaikote? Nusiperkate ir kasdien pasilepinate. Ar atidarote, padedate į spintelę ir laukiate, kol suges?“, – pastebėjo L. Kiškūnė, pridurdama, jog iš tiesų naudojamas gaminys įprastai baigiasi per pusmetį.
Ji patarė – besirūpinantieji savo oda kosmetinėje turėtų turėti gėlių vandenį – hidrolatą, serumą, aliejų bei kremą. Kelių dešimčių metų darbo patirtį turinti specialistė stebino patikindama, jog iš pirmo žvilgsnio ne itin didelę reikšmę odos priežiūroje turintys gėlių vandenys iš tiesų yra viena svarbiausių kosmetinių priemonių, atstojančių toniką, valiklį ir drėkiklį.
„Čia svarbu sezoniškumas ir odos tipas. Visada turiu du tris skirtingus gėlių vandens buteliukus, kurie aksominį odos jausmą suteikia visai dienai“, – pasakojo specialistė.
Ji džiaugėsi ir naujausiu kūriniu – serumu, kuriame pavyko suderinti odai itin svarbius ingredientus. Pavyzdžiui, ląsteles apsaugantį augalinį antioksidantą rasveratrolį, esantį kolageno atkūrėju vadinamame nerafinuotame vynuogių kauliukų aliejuje, su iš paties geriausio, kokį tik galima rasti alyvuogių aliejų, išskirtą skvaleną, atsakingą už prigimtinės odos būklės atkūrimą. Taip pat ląsteles nuo išsausėjimo saugantį simondsijų aliejų ar natūralią drėgmę gaminti skatinantį filagriną.
Šių svarbias savybes turinčių ingredientų būrį papildo odą balinanti, raudonį mažinanti vetiverija, vitamino E šaltinis – argano aliejus bei grynas Sibiro šaltalankių aliejus, gautas iš šviežių uogų minkštimo. Pastarajame gausu karotinoidų ir vitaminų. Visų šių rinktinių, retų, nerafinuotų aliejų puokštei vadovauja rožių aliejus, kuris sumažina stresą ir nuovargį, grąžina odai gyvybingumą bei spindėjimą.
„Natūralių sudedamųjų dalių sinergija, tinkamas derinys iš tiesų produktą paverčia ypatingu. Man yra svarbus rezultatas, o tiesa aktualesnė už rinkodarą“, – su šypsena kalbėjo L. Kiškūnė.
Sukurti naują kosmetikos produktą specialistei reikia kelių mėnesių, o kvepalams – trijų – keturių metų. L. Kiškūnė neabejoja – jos vizitinė kortelė yra istoriniai kietieji kvepalai, kuriems gimti prireikė išsamių cheminių, alcheminių, botaninių, archeologinių, lingvistinių žinių.
„Aktyvi kelionė po istorinių kvepalų pasaulį prasidėjo 2008-aisiais. Ir tebesitęsia iki šiol. Tas produktas, kuris jau gimė, yra tarsi mano kūrybos parašas. Toks, kurį su pasididžiavimu gali įtraukti į savo biografiją“, – sakė L. Kiškūnė.