Rašydama Romos stiliaus gidą knygoje „AMORoma“ pasakojau, kad mada Romoje šiek tiek kitokia, nei Milane. Vos apsigyvenusi Amžinajame mieste gatvėje atsigręždavau į stilingas poras. Man nedavė ramybės klausimas, kodėl vienų moterų niekas nepastebi, o kitos ilgam lieka atmintyje. Netrukus pamačiau, kad „La Dolce Vita“ eleganciją skleidžia moterys, vilkinčios keistu „svogūno lukšto“ principu. Tik gerokai vėliau supratau kad šį stilių diktuoja neįprastos Romos sąlygos. Šalti rytai ir vakarai, kai reikia rengtis šiltai, ir karštas vidurdienis, popietė, kai reikia išsirengti, tarsi iš rūbų „išsilukštenti“. Romietiška elegancija mane taip smarkiai trikdė, jog kildavo noras kuo greičiau atsidurti prieš veidrodį, savęs paklausti, kur klystu aš.
Aš mokiausi itališkos elegancijos. Ją studijavau du dešimtmečius.
Nėra pasaulyje gražesnės meilės scenos nei Trevi fontano. Anita Ekberg vilki Italijos Coco Chanel – seserų Sorelle Fontana sukurta suknele, kuri įprasmina mados reikšmę filmui. Ne, ne fontanas išgarsino „La Dolce Vita“ filmą, jį išgarsino juodoji Anitos suknia.
Savo knygą rašiau Lietuvos žmonėms, siekdama perteikti ne įsigyto drabužio, bet paties pirkimo proceso malonumą. Siekdama atkreipti dėmesį į moteris, romietes, kurios mane smarkiai įkvepia, bandžiau paaiškinti, kokiais būdais ne tik gatvėje, šventėje, išvengdamos puošnumo jos sugeba atrodyti elegantiškai. Jos mane įkvepia visur ir visada. Gundančios giliomis iširptėmis jos atrodo erotiškai net gamindamos virtuvėje savo šeimai spagečius.
„Stiliaus gide“ atkreipiu dėmesį ir į stipriąją lytį, vyrus, kuriuos iš minios išskiria ypatingas pasitikėjimas savimi. Taip, jie susireikšminę iki dievybės, pasipūtę, arogantiški. Bet „maschio italiano“ – italų vyras nuginkluoja ne tik pasitikėjimu. Sudėtinė jo galantiškumo dalis tai – „arte della batuta“ – kandus ironijos jausmas. Tas jausmas visą gyvenimą „įkrauna baterijas“. Tai ir yra divertimento. Nuolatinė malonumo, savęs patenkinimo būsena. Italas Marcello Mastroiani filme „La Dolce Vita“ įprasmina tipišką italą.
Stebėti Romoje žmones – man didžiausias malonumas. Kur kas didesnis, nei pirkti. Pirkimo malonumą žmonėms siūlau patirti truputį kitaip, nei įprasta, Per artimiausią kontaktą su pardavėjais konsultantais. Kaip tai padaryti, juk bendrauti įmanoma tik, išstudijavus kelis terminus italų kalba. Tam skirtas italų kalbos gidas. Lėktuve negaišdami laiko pasirepetuokite, kaip prašysite pasimatuoti jums patikusį rūbą „Dolce&Gabbana“, „Rinascente“ prekybos centre, outlet, e. Jūs jausitės saugūs ir ypatingi. Taip siūliau aš, neįsivaizduodama, kad vos po kelių mėnesių mados nebeliks.
Roma mane viliojo kiekviename žingsnyje, kiekvieną akimirką. Tarsi kinematografo setas, kuriame kiekvienas žmogus, taip pat ir aš jaučiausi filmo pagrindinio vaidmens heroje. Toks jis ypatingas, svarbus, tokios svarbios jo aprangos stiliaus, elgesio, manierų detalės. Aš nuolat stebiu dailias lyg bitės moterų figūras, kurias Romos vyrai vadina fisico bestiale – šėtoniško grožio kūnas, siaurutes talijas, apvalius klubus, didingas dekolte, išriestus sėdmenis. Žaviuosi dailiu sodriu romiečių vyrų įdegiu, meistriškai sutrumpintų kelnių atvartais, pabrėžiančiais apnuogintas pėdas.
Romos poros mane įkvepia, nes atrodo harmoningos lyg lego kaladėlės, susijungusios vienoje konstrukcijoje. Arba šokių partneriai ant scenos – meistriškai maskuojantys vienas kito klaidas, todėl poroje atrodantys tobulai. Arba nuolat įsimylėję, kaip „La Dolce Vita“ filme Marcello ir Silvia – Anita.
Romos vyrų ir moterų eleganciją jaučiu kiekviename žingsnyje. Dėl jos gyvenu. Dėl jos gyvenau dar taip neseniai. Kai sukūrėme Amžinojo miesto gidą.
Bet vieno pasivaikščiojimo metu Auksinio Romos mados kvadrato Condotti gatvėje, kai siekiau patirti mano divertimento, įvyko kažkas netikėto. Mano žvilgsnį sukaustė vitrina. Dar niekas tąkart nekalbėjo apie virusą, karantiną, pandemiją, mirtį, ne mados industrijos augimą, o anapilin iškeliavusių skaičių.
Į šią vietą mane kaskart veda smalsumas, noras sužinoti, kas mūsų laukia? Kaip gyvensime toliau?
Į mano klausimus paprastai atsako ateities pranašai – mados namai „Dolce&Gabbana“. Štai visai neseniai šioje vitrinoje buvo bažnytinė atributika, kandeliabrai, žvakės, rožiniai. Juos įamžinau „Stiliaus gide“. Jau tada buvo maldos nuojauta.
O, dangau... Šiandien vitrinos lange – balto marmuro nuogos moters torsas. Gerai jį pažįstu. Tai – helenistinės antikos skulptūra Milo Venera, kuri įkūnija moters grožį, tobulumą. Bet vitrinoje ji – tarsi sukapota kirviu, iškonstruota?
„Dolce&Gabana“ vitrina pranašauja grožio, estetikos pabaigą. Mados industrijos griūtį, moters misijos – būti dizainerių mūza, idėjų genetarore – destrukciją. Šalia – militaristiniu rūbu lyg SS prižiūrėtoja aprengta manekenė. Karas?
Dar visai neseniai knygoje rašiau apie garsiausios Romos butikus, naujas mados tendencijas, spalvas. Fotografavau „Dolce&Gabbana“ vitriną. Bet ji išpranašavo kitokį rytojų. Karo fone.
Pranašystė jau čia. Mes gyvename juodai – baltą pavasarį. Lyg nespalvotą praėjusių dešimtmečių filmą. Ne, ne tą romantišką, viliojusį Holivudą ir visą pasaulį „La Dolce Vita“ kino juostoje. Bet liūdną, niūrų, be prasmės. Be divertimento. Kuriame nereikia spalvų, siluetų, švelnių audinių. Naujausio modelio rankinės su aukso grandine, pitono odos šlepečių, fluorescensinio citrusų, sumišusių su fuksija, poplino suknelių. Kinematografas sustabdytas viename kadre.
Mūsų veidai – po kaukėmis, tarsi zombių.
Pagrindinėse Romos mados gatvėse – via Condotti, Babuino, Campo Marzio, Del Corso, Governo Vecchio – kapų tyla.
Jurga Jurkevičienė – žurnalistė, rašytoja, knygų apie Italiją, jos madą „Itališkos elegancijos kodas“, „Stilingi egoistai“ autorė, „Italija“, „Sava Roma“, „Romanas su Italija“, „AMORroma“ bendraautorė, Sicilijos žurnalistinių premijų laureatė, Italijos Associazione Stampa Estera – Užsienio Žurnalistų Spaudos Asociacijos narė.