– Kalbant apie vertybes, nuolat pabrėžiama, kad svarbiausia – dvasinis, o ne fizinis grožis, bet realybė kiek kitokia: grožio industrija užima ypač tvirtas pozicijas, televizijos dažniausiai renkasi gražius veidus, sociologiniai tyrimai rodo, kad gražiems žmonėms ne tik lengviau susirasti darbą, bet ir jų atlyginimas dažnai didesnis. Kodėl deklaruojamos vertybės taip skiriasi nuo mūsų elgesio?
– Mes tapome savotiškais įkaitais – kalbame viena, o darome ką kita. Kalbame, kad ne grožis svarbiausia, bet pasičepsėdami puolame apkalbinėti, komentuoti, įžeidinėti tuos, kurie kitokie nei žurnalų viršeliuose esantys gražūs veidai. Ir skaudžiausia, kad, pagauti tos viską smerkiančios masės, daug žmonių ima patys save niekinti, nusprendžia, kad jie nėra gražūs, vertingi, reikalingi visuomenei, neverti sėkmės.
Grožis tapo sėkmės ekvivalentu, o jei nesi gražus kažkam, tuomet nesi gražus apskritai. Koks klaidingas ir skaudus įsitikinimas! Grožio suvokimas yra toks subjektyvus, kad kiekvienas turi spręsti pats ir nepasiduoti aplinkinių spaudimui. Svarbu prisiminti, kad visi esame gražūs: kadangi grožis neturi tikslaus apibrėžimo, tad bet kuris žmogus yra gražus.
– Esate sakiusi, kad iš pačių moterų dažnai tenka girdėti „aš negraži“, „mano veidas nefotogeniškas“, „aš negražiai šypsausi“, „negaliu į save žiūrėti“ ir pan. Iš to ir kilo projekto „Myliu savo veidą“ idėja?
– Taip. Per dvejus savo veiklos metus sutikau tik vieną moterį, kuri pasakė, kad jai viskas jos veide patinka, jį myli savo veidą. Visos kitos moterys (o jų tikrai daug) save įžeidinėja ir savęs nepriima, kaltina savo išvaizdą dėl daugybės dalykų ir nuolat atsiprašinėja už tai, kaip atrodo. Toks suvokimas sukrečia! Nusprendžiau, kad reikia kažką daryti, kad prasidėtų pokyčiai.
Taip gimė mintis ir frazė „myliu savo veidą“. O toliau tereikėjo nestabdyti ryžto ir fantazijos. Idėja paprasta – mums reikia tęstinės socialinės motyvacijos, kuri padėtų žmonėms pamilti savo veidą. Sutinku, dažnai žmonės nemyli ne vien savo veido – taip pat jie elgiasi su savo kūnu apskritai. Bet esu tikra, kad, pradėję mylėti veidą, ilgainiui jie pamils visą kūną.
Šiais metais nusprendėme, kad kalbėsime apie moterų veidus, bus šimto moterų portretų paroda. Paroda, skirta Lietuvos 100-mečiui paminėti, bus skaitmeninė ir vyks LRT. Be to, ją bus galima išvysti ir internetinėje erdvėje. Norime, kad moterų portretai paskatintų žmones kitaip pažiūrėti ir priimti save, imti save mylėti. Taip pat siekiame paskatinti pergalvoti grožio „kriterijus“ ir kitąkart susilaikyti nuo kategoriškumo, apkalbų ar patyčių dėl žmogaus išvaizdos.
Be portretų parodos – nebylaus meilės veidui manifesto, projektas ragina bendrauti ir skatina pokyčius tikrų žmonių tikromis istorijomis. Kviečiame siųsti savo „meilės“ ar „nemeilės“ veidui istorijas el. paštu myliusavoveida@gmail.com. Užrašyta istorija keičia ne tik jos autorių, bet ir skaitytoją. Tikrumas, nesaldinta realybė tikrai palies daug ką ir duos palaikymą tiems, kam jo labai reikia būtent dabar.
– Kodėl dalyvauti kviečiate ne garsias, o niekam nežinomas moteris? Juk tam, kad projektas pasisektų, kad sklaida būtų kuo didesnė, dažniausiai pasirenkami žinomi veidai.
– Taip darome sąmoningai – projekto problematika ir kyla iš paprastų moterų istorijų bei emocijų. Be to, mes norime problemą ne reklamuoti, o kalbėti taip, kaip yra iš tiesų. Jau dabar esame gavę daug tikrų istorijų, patvirtinančių, kad apčiuopėme visuomenėje labai jautrų aspektą. Sukviesti nusifotografuoti puikiai prižiūrėtus „medijinius“ veidus būtų nesąžininga, o projektas prarastų savo esmę ir nuoširdumą.
– Kokios moterys nori dalyvauti?
– Džiugina, kad atsiliepė visa Lietuva – yra dalyvių ir iš kitų miestų. Kadangi jokių specialių reikalavimų moters veidui mūsų projekte nėra ir būti negali, vyriausia projekto dalyvė – 90 metų kaunietė.
Nesumeluosiu pasakiusi, kad kai kurios dalyvės prisipažįsta, jog dalyvavimas fotosesijoje joms bus „pirmas ir stiprus žingsnis meilės savo veidui link“. Šių moterų istorijos ypač jautrios, o mes dėkojame už galimybę joms padėti.
Be to, daug istorijų, kurias periodiškai skelbsime viešai iki pat parodos. Kadangi projektas tęstinis, moterų portretų ir istorijų tematika tęsis iki pat kito šio projekto etapo – tada kalbėsime apie meilę veidui, turinčiam aknę, postaknę.
– „Facebooke“ komentavote: „Apie didelės nosies negražumą pasakykite aktoriui Anthony Brody. Apie didelį veidą – Oprah Winfrey. Apie randus – tiems žmonėms, kurie randuojasi savo veidus sąmoningai salonuose. Priimti ir pamilti, o ne prisijungti prie smerkiančiųjų išvaizdą būrio – tokia „Mylėk savo veidą“ idėja. Nuo ko pradėti mylėti savo veidą?
– Pirmosiomis projekto dienomis socialiniame tinkle prasidėjo diskusija grožio tema, o pirminė komentatorių reakcija buvo smerkti ir sakyti, kad „negražaus“ veido mylėti neįmanoma. Gavome „vaizdingą“ žinutę, kad „reikia mažiau ėsti ir eiti į sporto salę“, o tada ir veidui viskas bus gerai. Negatyviai ar įtariai priimti kalbas apie meilę ir priėmimą – internetinių komentatorių mada.
Tokios situacijos tik parodo, kaip sunku tiems, kurie nėra „nužengę nuo viršelių“. Tačiau viršelis yra daugybės specialistų veiklos rezultatas – tą žinau ne iš teorijos. O atvaizdas veidrodyje yra realybė, kurią priėmus ir pamilus galima tapti laimingiems.
Atsakymą, nuo ko reikia pradėti mylėti savo veidą, bandysime rasti visi kartu, nes nagrinėsime šią temą su įvairių sričių specialistais. Kalbinsime psichologus, antropologus, chirurgus, grožio specialistus, visuomenės veikėjus, paprastus žmones, o interviu su jais skelbsime viešojoje erdvėje.
– Pripažinkim – būna situacijų, kai susitaikyti su tuo, kokie esame, sudėtinga.
– Taip, yra daugybė skirtingų situacijų. Bet mūsų projektas apie tai, kad, norint pokyčių, pirmiausia reikia save priimti ir pamilti. Tiesiog. Be kabinėjimosi prie savęs ir tobulumo ieškojimo. Mes sakome, kad negalima laidoti savęs tik dėl kažkieno negailestingo ir negatyvaus spaudimo.