– Papasakokite nežinantiems, kas gi tas „gram-à-capuche“? Kas ta močiutė ir kodėl ji su gobtuvu?
– „Gram-à-Capuche“ yra mano mados dizaino studijų bakalauro darbas. Pats pavadinimas yra žodžių žaismas, reiškiantis močiutę su gobtuvu arba močiutę rajone. Prancūziškai gobtuvas – „capuche“, o angliška gobtuvo versija – „hood“, turi dvi reikšmes: tai yra ir gobtuvas, ir rajonas. O ta močiutė yra numylėta Lietuvos močiutė, kurią sutinki visur – tiek Vilniaus centre, tiek ir Šiaulių rajone. Močiutė yra su gobtuvu, nes tai – labai reikšmingas drabužio akcentas, reprezentuojantis šiuolaikišką stilių. Tad šiuo pavadinimu noriu pasakyti, kad močiutė ir senelis – nepastebimai ir be pastangų, tapo labai aktualiu įkvėpimo šaltiniu.
– Kokią žinią norite perduoti savo kolekcija? Apie ką jį?
– Pradžioje kolekcija tiesiog norėjau transliuoti žinutę apie skaudžią problemą – seno žmogaus atskirtį. Jaunimo nesidomėjimas seno žmogaus patirtimis ir kultūra kuria tik dar didesnę kartų atskirtį, o tai yra vienas iš veiksnių, verčiančių seną žmogų nebesijausti visuomenės dalimi. Labai svarbu suprasti, kad tai, jog senas žmogus nėra jaunimo kultūros dalis, nereiškia, kad jis yra jos opozicijoje. Jaunas žmogus daugelyje sričių yra traktuojamas kaip aktualiausia visuomenės dalis ir aš manau, kad tai nėra teisinga ar net logiška.
Vėlesnis kolekcijos pratęsimas bendradarbiaujant su Rimantu Dichavičiumi yra skirtas priminti ar supažindinti publiką su legendine Rimanto Dichavičiaus nuotraukų serija „Žiedai tarp žiedų“. Mano kolekcija tampa vaikščiojančia Rimanto darbų kolekcija.
– Kaip gimė bendradarbiavimas su Rimantu Dichavičiumi? Ar jis pats įsitraukė į kūrybinį procesą? Kaip įvertino rezultatą?
– Rimanto Dichavičiaus nuotraukas atradau prieš keletą metų ir buvau sužavėta tiek jo darbais, tiek šio menininko istorija. Bakalauro darbe nagrinėjau ne tik seno žmogaus atskirtį, bet ir visuomenei nusipelniusių, tačiau užmirštų menininkų patirtis. O Rimantas Dichavičius yra ne tik mano mylimiausias fotografas, bet ir žmogus, aistringai šviečiantis visuomenę apie nepelnytai jos užmirštus menininkus. Tad aš užsidegiau bet kokiu būdu įtraukti Rimanto nuotraukas į kolekciją.
Maniau, kad šis legendinis menininkas išvis neatsilieps į mano žinutes, tačiau be galo džiaugiausi, kai visgi gavau atsakymą. Rimantas kolekciją pirmą kartą pamatė man besiginant bakalauro darbą. Tą dieną teigiamas Rimanto įvertinimas ir padovanotos knygos man tapo įsimintiniausiu įvykiu. Praėjus keliems mėnesiams, kartu su Rimantu nusprendėme, jog projektą reikia tęsti, jo idėjos atitiko manąsias ir taip gimė kolekcija, kurią pristatysiu „Mados infekcijoje“.
– Kodėl jauną menininkę patraukė senolių tema?
– Šis klausimas man buvo užduotas ne vieną kartą ir man jis visada atrodo šiek tiek keistas, nes o kodėl gi jaunos menininkės neturėtų patraukti senolių tema? Senas žmogus yra lygiai tiek pat svarbus ir aktualus, kaip ir bet kokio kito amžiaus pilietis. Mes visuomenėje turime kažkokį keistą vakuumą – senas žmogus tarsi neegzistuoja nei televizijoje, nei kine, nei, juolab, madoje. Kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu matyti panašių į save pavyzdžių.
Manau, šis virtualus senyvo žmogaus neegzistavimas turi keistis, o mano mažytis indėlis į tai – traktuoti Lietuvos senelius kaip aktualią ir įkvepiančią visuomenės dalį. Be viso to, mūsų močiutės ir seneliai dar yra ir nepaprastai stilingi!
– Kas Jus sužavėjo senolių stiliuje?
– Senolių stiliuje mane sužavėjo tai, jog jie yra tokie tikri ir taip nepriekaištingai derina, regis, nesuderinamas detales. Jie savo tapatybės nekuria naujais sportbačiais ar brand’iniais drabužiais. Senas žmogus žino, kas jis yra, ir jis nesistengia niekam nieko įrodyti. Mane asmeniškai sužavėjo tokios apsirengimo manieros, kaip dideli lietpalčiai, dėvimi su raštuotomis skaromis, krepšiai ant ratų, tiek vyrų, tiek moterų dėvimos klasikinės kostiumo kelnės, ant kelnių dėvimi klostuoti sijonai, drabužių sluoksniavimas.
– Savo kolekcijoje perkūrėte dėvėtus drabužius. Kodėl pasirinkote tokią koncepciją ir ar ketinate tai kartoti ateityje?
– Šią koncepciją pasirinkau dėl bakalauro darbe nagrinėtų tekstilės krizės ir dekonstrukcijos temų. Seno drabužio perdirbimas į naują yra viena iš dekonstrukcijos formų, o taip pat – mažiausiai atliekų paliekantis seno daikto perdirbimas. Šiandien neįmanoma ir negalima būti mados dizaineriu negalvojant apie tekstilės atliekų krizę. Ateityje tai būtinai kartosiu – dar ir dėl to, kad šitaip kuriant drabužius, išgaunami labai netikėti sprendimai. Ateityje planuoju šiuo būdu kurti pavyzdžius, kuriuos vėliau paversiu gamybai pritaikytais gaminiais.
– Kada ir kaip atsidūrėte kelyje į mados dizainerės profesiją? Kaip įsivaizduojate svajonių ateitį šioje srityje?
– Labai ryškiai atsimenu įvykį, kai Šiaulių „Akropolyje“ pamačiau žurnalą „Express Mada“ (jis vėliau tapo lietuvišku „L’Officiel“) ir mintyse priėmiau sprendimą „pradėti domėtis mada“. Nusprendžiau, kad tai bus mano „dalykas“. Tada, būdama 13-os metų, surinkau visus centus, nusipirkau tą žurnalą ir nuo to laiko kokius 4-5 metus nepraleidau nei vieno „Express Mada“, vėliau – „L’Officiel“. Mados pasaulis – toks, koks jis man tada atrodė, buvo kažkoks stebuklas. Apie tą meilę niekam nepasakojau, man tai buvo šventas dalykas, skirtas tik man. Studijuoti madą pastūmėjo mama, kuri finansavo visus tuos žurnalus tiek daug metų. Svajonių ateitis – turėti galimybę ir toliau kurti kolekcijas.
– Kaip manote, ko šiandien labiausiai trūksta jauniesiems kūrėjams?
– Jauniems kūrėjams noriu palinkėti nuoširdžiai domėtis, gilintis, perprasti mados ir jos industrijos istoriją ir pagrindinius niuansus. O tuo pat metu daug daug dirbti, svajoti ir šiek tiek rizikuoti.