– Turėjote progą savo kūrybą pademonstruoti Londono mados savaitėje, „The International Fashion Showcase“ renginio metu. Kokių patirčių iš ten parsivežėte?
– Pirmiausia tai – žmonės, tiek kolegos dizaineriai iš „IFS“ programos, nes tapome viena didele šeima, išsibarsčiusia po pasaulį, tiek mentoriai, kuratoriai ir sutikti menininkai. Ne mažiau svarbūs šiame projekte tapo ir lietuviai kūrėjai, padėję išpildyti mano idėją. Apskritai, tai – ko gero, didžiausia patirtis, leidusi į save pažiūrėti per distanciją, gauti šviežių patarimų ir įžvalgų iš šalies, truputėlį apšlifuoti savikritiškumo luitą.
– Trumpai papasakokite apie kolekciją, kurią pristatysite „Mados infekcijos“ metu. Kokią žinutę siunčiate visuomenei?
– „Visions Down the River“ gimė monotoniškai vaikštant palei Nerį. Ten, prasilenkdama su įvairiais personažais susimąsčiau, kad nesvarbu kas vyksta aplink, ar atsispindi vandenyje, upė vis taip pat ramiai teka.
Kalbu apie svarbą nesuabsoliutinti dalykų, apie tai, kad šiais laikais yra svarbu būti budriu, mąstančiu ir judančiu, neįsikibti vienos tiesos ar nuomonės. Gyvename beprotiško tempo ir vartojimo laikais, kai noras pasiekti, sukurti ar įgyti kažką kolosalaus yra norma. Verta į tai pažiūrėti ir individualiau, permąstyti savo vertybes, galimybes. Stengiuosi tai komunikuoti nedidaktiškai – šviesiai ir lengvai.
– Kaip manote, jei būtumėte gimusi Paryžiuje arba bet kuriame kitame mados megapolyje, o ne Lietuvoje, jūsų karjera turėtų didesnį pagreitį?
– Iš tiesų, kartais pagaunu save pasiplakant dėl karjeros tempo – kiti, rodos, šuoliais nušuoliuoja, o aš stengiuosi čia kažką įsiklausyti, atrasti kryptį, nepamesti savo gyvenimo... Bet mokausi save priimti, kaip yra, gyvenimą irgi: kiekviena akimirka, pokalbis ar vaizdinys – unikalūs ir niekada nebepasikartos. Kodėl turėčiau skubėti?
– Podiumo mada dažnai būna neperprantama paprastam žmogui, o tai, ko nesuprantame, dažnai esame linkę smerkti, nepelnytai nuvertinti. Tai ypač gaju Lietuvoje, nes mada mūsų šalyje nėra prioritetinė sritis. Ar kurdama savo kolekcijas susiduriate su kritika?
– Kritika yra sveikintinas dalykas, kur kas liūdniau, kai nėra ką pasakyti. Į kritiką stengiuosi įsiklausyti, bet nebūtinai tuo vadovaujuosi. Labai svarbu nepamesti savęs šiame nuomonių, kritikos ir žinovų pasaulyje, kurį, visi kalba, kad stengiasi išgelbėti, gyvendami paviršutiniškai laimingą gyvenimą.
Aš manau, kad reikia susitaikyti, kad būna gerų ir blogų dienų, nesuabsoliutinti dalykų, kas dabar labai dažna. Kūryba irgi, kad ir kaip vertinama, jei nuoširdi ir leidžianti žmogui augti – sveikintina.
– Neretai kalbama, kad mados industrijoje pažintys – vienas lemiamų veiksnių, o durys mažiau talentingiems kartais būna plačiai „atlapotos“ vien dėl solidaus užnugario. Kaip vertinate tokia kalbas?
– Gal ir kalbama, bet vien per pažintis toli nenueisi... Aš augau labai kūrybiškoje aplinkoje (Mortos tėvai – aktoriai Rimantė Valiukaitė ir Audrius Nakas – DELFI), namuose lankydavosi žymiausi Lietuvos dizaineriai, režisieriai, menininkai, tačiau niekada nemaniau, kad per pažintis kažkur nukeliaučiau. Priešingai, nors ir turėjau galimybę paauglystėje pasimokyti iš meistrų, pamatyti užkulisius, man atrodė svarbu rasti savo kelią.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate savo darbe? Ir ką laikote savo didžiausiomis pergalėmis?
– Mano didžiausias iššūkis yra laikas. Suderinti dviejų mažamečių priežiūrą, buitį, kūrybą, mokslus ir darbus yra crazy. Lengva pamiršti, kad esu ribotas žmogus ir pvz., miego ir pusryčių sąskaita toli nenuvažiuosiu. Mokausi sakyti ne, o kai jaučiuosi perdegusi – trumpam atitrūkti. O didžiausios pergalės – kūrybiniame lauke sutikti nuostabūs žmonės, palaikymas ir galimybė toliau tobulėti.
– Kokį patarimą galėtumėte duoti jauniesiems dizaineriais, galbūt tik svajojantiems apie galimybę savo kūrybą pristatyti mados festivalyje?
– Atsakyti sau, kodėl tą darote, ką norite pasakyti ir kur eiti, gerai viską permąstyti. Ir pakartot.
Mortos Nakaitės kolekciją „Visions Down the River“ galima bus išvysti antrąją „Mados infekcijos“ dieną, balandžio 13-ąją. Renginys tradiciškai įsikurs po Šiuolaikinio meno centro stogu.
Straipsnyje panaudotos fotografo Pauliaus Gasiūno kolekcijos nuotraukos. Mortos Nakaitės nuotraukos autorystė priklauso Aisčiui Rokui Vyšniauskui.