– Oksana, papasakok, kaip tau kilo idėja sukurti rankinuką ir kada tai buvo?
– Dažniausiai naujo produkto idėja kyla tada, kai negali kažkokio norimo daikto rasti sau. O mano istorija prasidėjo nuo to, kad aš negalėjau rasti rankinės savo draugui (dabar jau buvusiam). Ir pagalvojau, kad galiu jį sukurti ir pasiūti pati. Pradžioje nuėjau į keletą parodų, pasižiūrėjau kaip atrodo rankų darbo rankinės, kaip jos yra daromos, pakalbinau kūrėjus. Tada nemažai informacijos susirinkau per „Google“, sužinojau, kur galiu rasti odos, kokia oda yra tinkama rankinėms, ir nusipirkau.
– Priminkim skaitytojams, kad tau buvo 18 metų ir tu dar mokeisi mokykloje. Tiesa?
– Taip, aš buvau moksleivė. Ir gana užsispyrusi. Nusipirkusi odos aš jau turėjau viziją, kaip ta rankinė turi atrodyti, su liniuote nusibraižiau brėžinį, išsikirpau ir nunešiau batsiuviui, kad pasiūtų mano sumodeliuotą pirmąją vyrišką rankinę. Įdomus faktas, kad mano batsiuvys buvo dirbęs avalynės fabrike ir turėjo nemažai praktikos batų gamyboje. Po ilgų valandų diskutavimo ir bendro darbo, turėjome pirmąjį rezultatą – vyrišką odinę rankinę. Mano buvęs draugas ją tikrai ilgai nešiojo.
– Kaip tu tada jauteisi?
– Euforijoje. Rankose laikiau savo kūrinį. Iš likusios odos aš pasisiuvau sau minimalistinę, kvadratinę rankinę su grubiu užtrauktuku. Ir tuo metu šis užtrauktukas tapo mano kuriamų rankinių išskirtiniu braižu.
– Ir kaip viskas rutuliojosi toliau? Tu pradėjai kurti rankines?
– Kai sukūriau rankinę draugui, po to ir sau, pagalvojau, kad reikia turėti ir logotipą. O logotipas gimė štai kaip. Nuo 16 metų ant kaklo aš turiu tatuiruotę – pakabą. Ir kai atėjo metas kurti logotipą, aš iš karto žinojau, kad tai bus pakabos ženklas. Pakaba man simbolizuoja mados kelią. Be to, norėjau, kad tai būtų stiprus priminimas apie mano tikslus. Galiu paminėti, kad jau nuo 10 metų aš turėjau svajonę būti dizainere ir stiliste. Apie tai net savo dienoraštyje turėjau įrašą.
Pirkdavau rūbus dėvėtų rūbų parduotuvėse ir prašydavau savo tetos, kad pagal mano norus juos persiūtų. Ryškiausias prisiminimas iš to laikotarpio, persiūtas languotas sarafanas pagal „Dolce&Gabanna“ modelį. Labai juo didžiavausi.
– Susikūrei logotipą ir tada jau sekė kiti rankinių modeliai?
– Po mokyklos baigimo aš įsidarbinau parduotuvėje ir dirbau konsultante. Mano nešiojamą rankinę pastebėjo parduotuvės vadovė ir paklausė, kur aš ją pirkau. Kai pasakiau, kad sukūriau ir pasisiuvau pati, ji paprašė pasiūti ir jai.
Čia norėčiau stabtelti ir pasakyti. Jeigu yra galimybė, griebkit ją. Bandykit kaip išeina, nes tik per bandymą, praktiką, klaidas gimsta nuostabūs dalykai.
Kaip dabar prisimenu, kiek man džiaugsmo suteikė tas vadovės paprašytas sukurti rankinukas. Braižiau lekalus su tokiu užsidegimu ir meile. Mane tai visiškai užpildė. Ir tada pamačiau, kiek pats kūrybos procesas atneša laimės. Nežinau, ar mane kas nors supras, bet esu net apsiverkusi iš laimės. Kai jau rankose laikiau sukurtą rankinę, o rodos viskas buvo taip neapčiuopiama, tik idėja mintyse. Ir tu ją pati gali įgyvendinti ir realizuoti. Neapsakomas jausmas.
– Ar tavo sukurta rankinė patiko vadovei?
– Taip, labai. Ir tada aš pagaminau dar tris skirtingus, bet panašaus braižo modelius. Ir juos visus nupirko.
– O kur juos pardavinėjai? Internetu, mugėse?
– Tuometinė vadovė leido man juos eksponuoti parduotuvėje, kurioje dirbau. Tai buvo rūbų parduotuvė, ir jie puikiai ten tiko. Nes mano rankinės buvo išskirtinės, įdomios, ir tikrai patraukdavo pirkėjų dėmesį. Po kurio laiko aš persikrausčiau į Vilnių, ir įsidarbinau kitoje parduotuvėje. Ir šios parduotuvės vadovė man taip pat leido eksponuoti savo kurtas rankines. Ir jas labai gerai pirko. Žinoma, aš dirbau samdomą darbą, o rankines kūriau laisvalaikiu. Ir kažkuriuo momentu atėjo suvokimas, kad aš turiu pasirinkti. Arba dirbti samdomame darbe, arba kurti tik rankines. Išeiti iš komforto zonos. Nes atsiduoti šimtu procentų kūrybai dirbant kitame darbe nelabai išeina.
– Ir priėmei sprendimą išeiti iš darbo?
– Taip. Sukūriau dešimt rankinių ir išvažiavau su jomis į parodą. Ir jas visas ten pardaviau. Jausmas buvo nerealus. Po to sekė kitos parodos, ir taip pat geri pardavimai. Pirkėjų atsiliepimai taip pat buvo labai geri, atsiliepimai sklido iš lūpų į lūpas. Tik noriu dar paminėti, kad tai vienetinis, išskirtinis, rankų darbo produktas. Iš parduotų rankinių uždirbtų pinigų vėl pirkau medžiagas ir kūriau kitas rankines. Bet pirkimo banga nuslūgo. Ir po to atėjo „koronos“ etapas, kuris verslui buvo be galo sunkus ir ilgas.
– Kaip susitvarkei su iššūkiais?
– Emocijų ir nuotaikų buvo tikrai daug ir įvairių. Apskritai, produktų verslas yra gana sunkus. Reikia išmanyti daug dalykų. Ir reikia mokėti parduoti. Bet aš savo verslą be galo myliu, tai yra mano sukurta ir užauginta veikla, kuri mane motyvuoja ir veža. Šitos patirties nekeisčiau į nieką. O sunkesniais momentais verta pasiskaityti klientų atsiliepimus. Tada supranti, kad nuėjai nemenką kelią ir įdėjai daug nuoširdaus darbo, kad gautum tokius įvertinimus.
– O kokia yra tavo verslo vizija?
– Tiek turiu minčių ir idėjų. Norisi kurti motyvuojantį verslą. Dalintis turiniu, kalbėtis su daug pasiekusiomis verslininkėmis moterimis. Kurios yra motyvuojančios savo patirtimi, o ne todėl, kad pasisekė. Išgirsti jų istorijas, kokia buvo jų pradžia, kaip sekėsi ir sekasi valdyti verslą. Motyvuoti Lietuvos moteris kurti ir daryti.
– Oksana, o kuriame etape atsirado stilistės profesija?
– Geras klausimas. Kai užsidirbau pinigų ir galėjau sau leisti studijas, apie kurias svajojau. Jau pokalbio pradžioje minėjau, kad nuo vaikystės mano svajonė buvo tapti dizainere ir stiliste. Dar būdama paauglė galvojau, kad stilistės studijas gali sau leisti tik labai populiarios ir išskirtinės mergaitės. O aš tokia nebuvau. Bet minties apie šias studijas niekada nepaleidau.
Ir 22 metų baigiau Įvaizdžio dizaino studijas. Be galo džiaugiuosi šiuo sprendimu. Pirmosios mano kaip stilistės klientės tapo mano ženklo „Pakaba House“ klientės. Atsiliepimai ėjo iš lūpų į lūpas, klientės dalinosi mano kontaktais su draugėmis bei draugais. Ir dabar jau galiu džiaugtis didžiuliu savo klientų būriu. Verslas ir stilistės darbas labai mane subalansavo.
– Dar norisi truputį grįžti atgal. Ir paklausti, o kaip reagavo tavo tėvai, kai vos 18 metų pradėjai kurti rankines?
– Tėvai reagavo labai gerai. Žinoma, iš pradžių galvojo, kad man ši veikla gal greitai pabos. Bet visada turėjau besąlyginį savo mamos palaikymą. Ji labai didžiuojasi mano darbu ir veikla. Buvo momentų, kai artimieji pasakydavo, kad gal vaikeli susirask „kažką normalesnio“. Bet aš visada buvau užsispyrusi ir siekianti tikslo asmenybė. Taupydavau pinigus, kad tik galėčiau nusipirkti odos rankinėms. Mama matė mano užsidegimą, todėl niekada nestabdė.
– Ir pabaigai. Ką patartum jaunam skaitytojui, kuris turi idėją, bet gal nedrįsta jos pradėti įgyvendinti?
– Jeigu pati galėčiau grįžti atgal, nekartočiau vieno dalyko. Nemesčiau darbo. O tiesiog sumažinčiau krūvį. Nes išėjimas iš darbo ir atsisakymas stabilių pajamų atnešė į gyvenimą labai daug streso. Tada desperatiškai pradedi bijoti, kad gal neparduosi savo sukurtų produktų. O kas jeigu nepavyks ir taip toliau. Šie dalykai yra gana sunkūs psichologiškai.
Tad jeigu tik yra galimybė, užsidirbkite, leiskite sau jausti finansinį stabilumą, o šalia užsiimkite kūryba ar mėgstama veikla.
Ir dar vienas svarbus patarimas. Naudokitės įvairiomis situacijomis, kurias jums pamėtėja gyvenimas. Griebkite, bandykite, mokykitės, megzkite naujas pažintis dar besimokydami mokykloje. Tai leis ateityje jums rinktis. Kuo daugiau įvairių veiklų ir sričių išbandysite, tuo geriau pajausite, kas jus iš tikrųjų veža.
Šios kūrėjos rankines neseniai Instagrame rodė nešiojančios žinomos stilistės. Jos darbus išgyrė ir Londone dirbusi stilistė Greta Žvinklytė.