Pati seniausia sagė buvo smeigtuko formos ir atliko praktinę funkciją – turėjo susegti, prilaikyti audinį ar kailį, dengiantį kūną. Kadangi paskirtis buvo tik utilitarinė, sagės buvo labai paprastos ir nedekoruotos.
Pirmosios medžiagos, iš kurių buvo gaminamos sagės, buvo kaulas, medis ar akmuo, vėliau – metalas. Sudėtingesnės konstrukcijos sagės, kurias sudarė lankelis ir smeigiamoji dalis, atsirado kiek vėliau. Jas pradėta gaminti iš įvairių, vis brangesnių metalų, imta dekoruoti įvairiais akmenimis. Taigi sagė maždaug nuo XV amžiaus tapo prabangos ženklu, kurį sau leisti galėjo didikai. Ir taip praktinė sagės paskirtis užleido vietą dekoratyvinei ir statuso funkcijoms.
Sages imta puošti deimantais, rubinais ir safyrais, nuo XVIII jų gamybai imtas naudoti stiklas.
Nuo 1920 m. sage įsitvirtino kaip kostiumo dekoras. Sagės itin paplito, kai buvo pradėtos gaminti ne iš brangiųjų metalų. Prie populiarinimo labai prisidėjo ir Coco Chanel, itin mėgusi jomis puošti rūbus ir puoštis pati.
Pastaraisiais sagės grįžta įvairiausių formų, segamos įvairiose vietose, įvairių dydžių ir formų. Į rūbą dizaineriai ir stilistai siūlo segti vieną įspūdingą sagę arba daug mažyčių, segti į plaukus, rūbus ar net jomis dekoruoti rankines. Svarbu – turėti fantazijos!