Vilnietė Goda papasakojo, kokių perliukų yra radusi padėvėtų drabužių parduotuvėse.
„Esu radusi vintažinės vardinės bižuterijos, aksesuarų, rūbų. Vienas iš tokių įsimintiniausių – „Celine“ rankinė, kurią nusipirkau net neatkreipusi dėmesio į prekės ženklą. Tačiau apie tai, kokį lobį nusipirkau, pasakė tiesiog moteris gatvėje, pagyrusi mano rankinę. Tik vėliau internete suradau, kad tokia rankinė kainuoja 3500 eurų. O aš už ją mokėjau vos 10 eurų!
Pigiausias mano įsigytas daiktas buvo vintažinė odinė striukė už eurą. O brangiausias... Tikriausiai mados namų „Rochas“ auskarai, už kuriuos mokėjau 60 eurų, bet čia jau dėvėtų rūbų parduotuvėje Berlyne“, – prisiminė moteris.
Kada ir į kokias parduotuves geriausia eiti – čia dažniausias padėvėtų drabužių ieškotojų klausimas. Tarkime, ar į populiariąją „Humaną“ – verta? Jei taip, ar kai atvežamos naujos siuntos, ar kai išparduodama po eurą? O gal verčiau ieškoti kitų, nežinomų, mažesnių padėvėtų rūbų parduotuvių?
„Nesu tokia užkietėjusi pirkėja, nes šiaip nemėgstu apsipirkinėti. Užsuku eidama pro šalį, jei turiu laiko, arba jei ieškau kokio nors darbužio. Jei esu kokiam Europos didmiesty ir turiu šiek tiek laiko, taip pat užeinu į mėgstamas vintažines parduotuves.
Dažnai pirmiausiai apeinu „Humana“ ir panašias parduotuves, o tik tada ieškau kitur, jei nerandu. Bet, atsakant į klausimą, mano nuomone, eiti į „Humaną“ tikrai verta. Ir negaliu pasakyti, kad verta tik tada, kai atveža naujas prekes. Esu radusi puikių daiktų per akcijas, kai prekės kainuoja po vieną ar kelis eurus. Esu radusi kažką ir tiesiog užėjusi netyčia, esu radusi ir tada, kai atveža naują siuntą. Tiesa, man labiausiai patinka vintažinė „Humana“, ten dažniausiai einu ir geriausių prekių randu. Kalbant apie mažytes parduotuves, bent jau aš asmeniškai nesu ten radusi nieko ypatingo. Tikriausiai reikia daugiau kantrybės“, – pastebėjo vilnietė.
Ji patarė ir kaip atskirti originalų daiktą nuo padirbinio.
„Atskirti originalumą galima pagal medžiagas, įvairius paženklinimus (kartais ir labai subtilius) ir kitas ypatybes. Dažnai padirbinį paėmus į rankas iš karto jaučiasi, kad kažkas ne taip – tai medžiaga, tai siūlės, tai siluetas kažkoks, kaip sakau, „ne iki galo“. O jei originalaus daikto įkvėpto stiliaus paprastas gaminys yra geras ir kokybiškas, už kelis eurus, nematau nieko blogo ir jį nusipirkti, jei tik patinka“, – sakė Goda.
Kokius daiktus padėvėtų rūbų parduotuvėje geriausia pirkti? Vilnietė atkreipė dėmesį ir į tai, ką reikia įvertinti prieš perkant.
„Pirkti ten galima visus, kokius tik nori daiktus, ko tik reikia! Galima rasti ir geros būklės paltų, ir megztinių. Su batais gal sudėtingiau, bet atkaklesni tikrai ras. Dėvėtas rūbas tikrai nereiškia nudėvėto. Tiesa, aš neperku apatinių – dėl higienos priežasčių.
Renkantis rūbą pirmiausia reikia įvertinti medžiagą. Ar ji maloniai jaučiasi prie jūsų kūno? Aš, pavyzdžiui, negaliu pakęsti poliesterio, net jei rūbas labai patinka, iš karto atmetu, jei jo sudėtyje yra poliesterio. Jei tai yra aksesuaras ar avalynė, visada patikrinu, ar odinis.
Stengiuosi nepirkti dėvėtų greitosios mados prekinių ženklų rūbų, nes jie ir nauji būna prastos kokybės. Taip pat visada apžiūriu nusidėvėjimo lygį: ar nenublukusi medžiaga, ar nėra dėmių, kurių neišeis išskalbti, nusivėlimų ir pan. Žiūriu į tokius labai praktiškus ir paprastus dalykus.
Apsipirkinėti nemėgstu, parduotuvėje ilgai neužsibūnu. Tikriausiai, sėkmės reikalas, ar užkliūva kažas, ar ne. Visi mano apsipirkinėjimai parduotuvėje trunka iki pusvalandžio (čia tuo atveju, jei matuojuosi daug rūbų). Taigi, jei randu, randu labai greitai!“ – sakė Goda.