Šalyje veikiančių krematoriumų atstovai pabrėžia, kad norinčiųjų ant kaklo nešioti artimojo palaikus daugėja. Panevėžio vyskupijos ganytojas Linas Vodopjanovas tokią tendenciją vadina mirusiųjų išniekinimu. O panevėžietis kunigas Romualdas Zdanys pamena, kiek nervų, sveikatos ir baimės naktų velionio artimiesiems kainavo išmonė vieną dalį mirusiojo pelenų palaidoti kapinėse, o kitą – sodyboje.
Norinčiųjų daugėja Kėdainiuose veikiančio krematoriumo vyriausiasis administratorius Gražvydas Vaicieka sako sulaukiantis prašymų atseikėti dalį kremuotų mirusiojo palaikų.
„Nekasdieniai tokie prašymai, bet jų tikrai yra. Norinčiųjų pasilikti sau dalelę mirusių artimųjų pelenų daugėja“, – pasakojo G. Vaicieka. Medaliono užpildymas pelenais krematoriumo kainyne įvertintas devyniais eurais.
„Nereikėtų manyti, kad žmonės tų pelenų pasilieka kilogramą ar kelis. Į medalionus, įvairius kitus meno kūrinius įberiama vos kruopelytė kremuoto mirusiojo pelenų“, – aiškino krematoriumo atstovas. Pasak G. Vaiciekos, matant gedinčiųjų norus prie savęs turėti artimojo pelenų, krematoriumas netgi kreipėsi į menininkę Ireną Žukauskytę sukurti dirbinių pelenams saugoti. Ir patys kremuojamų mirusiųjų artimieji atsiveža įvairių gaminių – papuošalų, suvenyrų – pelenams suberti.
„Į mirusiųjų artimųjų pasirinktus kūrinius atskirtus pelenus supila, o vėliau nebeatidaromai juos užlituoja mūsų darbuotojai“, – pabrėžė krematoriumo atstovas. Lietuvoje darosi madinga nelaidoti dalies kremuotų mirusiojo palaikų.
Ir pelenai, ir plaukų sruogos
Pati menininkė juvelyrė I. Žukauskytė pasakojo pirmąjį medalioną pagaminusi savo dukrai, kad ši įsidėtų per šventos Agotos iškilmes pašventintos duonos gabalėlį.
„Esu išmokyta, kad tokia šventinta duona ypač saugo keliautojus“, – teigė juvelyrė. Pasak menininkės, į josios kurtus medalionus dedamos artimųjų nuotraukos, brangaus žmogaus plaukų sruogos. Taip pat medalionai perkami ir kremuotų velionių palaikams.
Asmeninis reikalas Klaipėdos rajone pernai liepą atidarytas Vakarų Lietuvos krematoriumas siūlo žiupsnelį kremuoto mirusiojo pelenų įdėti į stiklo suvenyrą. Užsisakius tokią paslaugą, pelenai gabenami į Čekiją, o iš ten, pasak krematoriumo savininko Stasio Gvažiausko, grįžta puikus kūrinys, kuriame artimojo kūno pelenai virtę šerkšną primenančiais savotiškais kristalais. Kad gimtų toks suvenyras, anot verslininko, pakanka tiek pelenų, kiek jų telpa ant arbatinio šaukštelio galo.
„Žinau, kad kunigai pelenus liepia laidoti, neleidžia barstyti, neleidžia iš jų gaminti meno kūrinių, tačiau valstybė to nedraudžia. Tad manau, kad kiekvieno asmeninis reikalas, kaip pasielgti su artimojo pelenais. Šiuo klausimu niekas neturi nurodinėti“, – įsitikinęs S. Gvažiauskas. Krematoriumo savininko teigimu, šiuo metu ieškoma bendradarbiavimo galimybių su Šveicarijos įmone, specialia technika mirusiųjų pelenus paverčiančia deimantais.
Faktą, kad žmonės nepalaidoja visų mirusiojo pelenų, o juos išdalija ir pilsto į meno kūrinius, Panevėžio vyskupijos vyskupas Linas Vodopjanovas įvertino kaip nepagarbą velioniui bei nusižengimą Katalikų bažnyčios principams, laidojimo taisyklėms, o ir pačiam tikėjimui.
„Man pačiam kol kas nėra tekę susidurti, o ir vyskupijos kunigai neatkreipė dėmesio, kad per laidotuves jiems būtų pasakyta, jog va iš tos urnos pasiėmėm dalį pelenų, jie supilti į medalionus. Tokiu atveju net nebūtų galima laidoti, nes dalis mirusiojo nelaidojama – laidojamas jis visas. Nebent būtų kokie ypač išskirtiniai atvejai“, – aiškino vyskupas.
Dvasininko akimis – nesusipratimas
Vysk. L. Vodopjanovo teigimu, Katalikų bažnyčia apskritai ilgai priešinosi palaikų deginimui. Visgi Bažnyčia nusileido atsižvelgusi į įsigalintį tokį procesą ir matydama, kad kapinėse ima trūkti vietų laidoti mirusiuosius karstuose.
„Tačiau ir kremuoti palaikai turi būti urnose padėti į kolumbariumus, arba užkasti į žemę. Ir tikrai privalu palaidoti juos neišskaidytus“, – tvirtino ganytojas. Vyskupas svarstė, jog ant kaklo nešiojantieji medalionus su mirusiojo pelenais veikiausiai mano taip išreiškiantys velioniui didelę pagarbą, rodantys meilę.
„Mano požiūriu, tai ir nesusipratimas, ir dar egoizmas, o galiausiai ir paties mirusiojo išniekinimas neleidžiant jo palaikams būti palaidotiems. O kita vertus, ką gi apie mirusįjį pasako, kaip jį primena pelenai?“ – stebisi dvasininkas. Ganytojas patarė mirusįjį prisiminti žvelgiant į jo nuotrauką, taip pat meldžiantis už jį.
„Nešiodami pelenus pasikabinę ant kaklo, žmonės ir patys neatsiplėšia nuo mirusiojo, jo nepaleidžia. Ir kokia tai turi būti kančia visiems“, – konstatavo vysk. L. Vodopjanovas.
Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebono Romualdo Zdanio teiravomės, kodėl Bažnyčia, neleisdama dalyti kremuotų mirusiųjų palaikų, į relikvijorius deda mirusių šventųjų kūno dalis. Tokios relikvijos vežiojamos po pasaulio bažnyčias, o tikintieji renkasi jų garbinti.
„Nereikėtų painioti to, kas vyko viduramžiais, ir kas daroma dabar. Išnarstyti šventųjų kūnai – viduramžių palikimas. To meto žmonėms reikėjo apčiuopiamų dalykų. Prieš akis matydami šventojo pirštą ar kitą jo kūno dalį, jie melsdavosi prašydami tų šventųjų užtarimo. Šiais laikais pripažintų šventaisiais kūnų tikrai niekas nebenarsto“, – paaiškino klebonas.
Kunigas patarė ir mirusius artimuosius laidoti visus, nepadalytus.
Gąsdino nebūti vaizdai
R. Zdanys prisiminė nelinksmą atvejį, nutikusį žmonėms, dalį mirusiojo palaikų palaidojusiems kapinėse, o likusią dalį užkasusiems sodyboje.
„Į mane kreipėsi žmonės prašydami pašventinti namus, nes praradę ramybę. Jie tvirtino namie girdintys keistus bildesius, matantys nebūtus vaizdus. Išsišnekėjęs išsiaiškinau, kad artimo žmogaus pelenus palaidojo dalimis ir vieną užkasė toje sodyboje“, – pasakojo dvasininkas.
Anot jo, pelenų dalį, užkastą sodyboje prie šaltinio, perlaidojus kapinėse, į sodybą sugrįžo ramybė: šeimininkų girdėti balsai nutilo, reginiai liovėsi. Ir tai, pasak R. Zdanio, pavyzdys, kad privalu laikytis Bažnyčios nustatytos mirusiųjų laidojimo tvarkos.