K. Bauer, pasižyminti linksmu ir maksimalistiniu stiliumi, iš vintažinio gėlėto audinio, kurį įsigijo svetainėje „Etsy“, nusprendė pasisiūti „didelę, rauktą kūdikio apykaklę“. Ji parsisiuntė savo siuvimo mašinos instrukciją PDF formatu, kad išsiaiškintų, kaip įverti į adatą siūlą, ir iš „YouTube“ pamokų bei siuvimo tinklaraščių prisirinko pakankamai medžiagos, kad tekstilės gabalą nedrąsiai paverstų realiu, nešiojamu aksesuaru. Užbaigusi šį sumanymą, K. Bauer pasijuto tarsi burtininkė, gebanti kurti daiktus tiesiai iš oro.
„Jei atvirai, tai buvo siurrealistinis jausmas“, – prisipažįsta ji interviu „Harpersbazaar“.
Vos per vienerius metus K. Bauer nuo negrabiai pasiūtos apykaklės perėjo prie „siuvimo teismo ekspertizės“ – vos pažvelgusi į daiktą ji sugalvoja, kaip jį perdaryti. Tarp daugybės daiktų, kuriuos ji sukūrė, yra apykaklė, pasiūta iš patalynės su „Harley Davidson“ logotipu, ir plati suknelė, pasiūta iš „Ikea“ antklodės užvalkalo su braškių raštu.
Jei pandemijos pradžioje būriai siūti mokančių žmonių nupūtė dulkes nuo savo „Singer“ ir „Husqvarna“ siuvimo mašinų, kad pasisiūtų medžiagines veido kaukes, tai pandemijai tęsiantis toliau, pasaulyje atsirado visiškai nauja žmonių grupė, kurią suviliojo kūrybiškos galimybės sukurti kažką iš nieko.
Nuo 2020 metų bendruomenės „Seamwork“ – pradedantiesiems siuvėjams skirto šaltinio – narių skaičius šoktelėjo 50 proc. 2021 metais iškarpų parduotuvės „Muna and Broad“ pardavimai palyginus su ankstesniais metais išaugo 41 proc. O Floriane Cabanel, kuri savo įmonėje „Lysimaque“ taip pat prekiauja siuvimo iškarpomis, sakė, kad vos per kelis pastaruosius mėnesius pardavimai išaugo dvigubai. (Nors yra įsikūrusi Prancūzijoje, F. Cabanel teigia, kad 90 proc. jos pardavimų vyksta JAV.)
Skirtingai nei mezgimas ar nėrimas, kuriuos įvaldyti yra palyginus paprasta, siuvimas nėra skirtas baikštiems ir iššūkių vengiantiems žmonėms. Tradiciškai tam, kad išmoktum gerai siūti, reikia nemažai mokytis, ir istoriškai šie įgūdžiai šeimose būna perduodami iš kartos į kartą. Gali prireikti ne vienerių metų, kad įvaldytum sudėtingą žargoną, kurio reikia pažengusiam lygiui pasiekti (įstrižas apsiuvimas, sujungimas nuožambiais kampais ir kt.), ir net po visą gyvenimą trunkančios praktikos retai pavyksta pasiekti tikrą meistriškumą. Nepaisant to, šis senamadiškas pomėgis pastaruoju metu išgyvena renesansą, kai vis daugiau žmonių, nieko nenutuokusių apie siuvimą, vis dažniau griebiasi adatos ir siūlų.
„Siuvimas suteikia žmonėms kitokį santykį su tiekimo grandine“, – sako Pensilvanijos universiteto doktorantas Jimilas Atamanas, tyrinėjantis lėtąją madą. Šiuolaikinė greitosios mados pramonė yra toksiška degių audinių, tirštų chemikalų ir siaubingų darbo standartų maišalynė, kuriai vis daugiau žmonių ieško alternatyvų. Mokslininkai, nustatę, kad iš Kinijos mažmeninės prekybos tinklo „Shein“ pirktoje vaikiškoje striukėje švino kiekis 20 kartų viršijo leistiną normą, pavadino ją „pavojinga atlieka“.
„Pačiam siuvant savo drabužius, apima didžiulis pasididžiavimo savimi jausmas“, – teigia turinio kūrėja Erika Soerens iš Oklahomos valstijos Talsos miesto. E. Soerens, augusi 10-ajame dešimtmetyje, siuvimo pagrindų išmoko iš savo močiutės, kuri siūdavo tik servetėles ir virtuvinius rankšluostukus. Tačiau kai 2020 metų balandį užsidarymo proga kultinis ekoženklas „Elizabeth Suzann“ leido nemokamai atsisiųsti savo populiariausias iškarpas, E. Soerens nuskubėjo į „JoAnn Fabrics“ parduotuvę, įsigijo pigiausio įmanomo audinio ir ėmėsi siūti dėžutės formos „Harper“ tuniką.
Tuo metu E. Soerens dar niekada nebuvo siuvusi pagal iškarpas. Tačiau dabar ji savo „Instagram“ paskyroje @modernconsciouslife savo 15 tūkst. sekėjų reguliariai demonstruoja savo „pasidaryk pats“ kūrinius. Dabar E. Soerens garderobe pagrindinę vietą užima jos pačios siūti drabužiai – su jais ji ne tik ne jaučiasi patogiau ir labiau pasitiki savimi, bet ir gali mėgautis natūralioms medžiagoms, pavyzdžiui, linu.
„Kodėl turime priklausyti nuo to, kokį audinį ar stilių tam sezonui pasiūlys didžiosios kompanijos?“ – klausia ji.
Dėl geros kokybės audinių kainos ir darbo laiko sąnaudų savo paties siūtas drabužis retai atsieina pigiau, negu pirktas iš parduotuvės. Ironiška, tačiau būtent tai, kad drabužis siuvamas ne dėl būtinybės – ir dėl to būna naujoviškas ir unikalus, o ne masinis – iš dalies lemia šio amato populiarumą.
„Asmeninis stilius iš tiesų pradėjo žengti mados priekyje, ir žmonės siuvimą pradėjo vertinti ne tik kaip tvaraus vartojimo būdą, bet ir kaip galimybę originaliai bei individualiai apsirengti“, – sako K. Bauer. Nuo 8-ojo dešimtmečio pirmenybė buvo teikiama ne rankų darbo, o parduotuvėje pirktiems, firminiams daiktams.
Dėl 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose siautėjusios logotipų manijos tokių prekės ženklų kaip „Calvin Klein“, „Ralph Lauren“, „Armani“ ar „Fendi“ buvo neįmanoma atkartoti namuose.
„Mano mama iki šiol pasakoja, kaip ji nekentė [savo mamos siūtų drabužių], nes ji negalėdavo įsigyti madingų rūbų iš parduotuvės“, – teigė E. Soerens. Tačiau kai Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimas (angl. NAFTA) paskatino lenktynes į dugną ir dauguma parduotuvėje pirktų drabužių tapo vienkartiniai (ar bent jau mūsų požiūris į juos), kultūrinis naratyvas, jog rankų darbo drabužiai yra „prasti“ ar „antrarūšiai“, pasikeitė.
„Žmonės vėl pradėjo vertinti rankų darbo daiktų kokybę“, – sakė biomechanikos profesorė Leila Kelleher iš Ontarijo provincijos Londono miesto, kartu su partneriais įkūrusi iškarpų įmonę „Muna and Broad“. Ištaigingų prekių ženklų etikečių svarba užleido vietą kilmės istorijoms – kuo jos unikalesnės, tuo geriau. Kilmė tapo svarbiausiu elementu, lemiančiu daikto vertę – iki tokio lygio, jog dabar praktiškai neįmanoma pradėti prekybos nauju prekės ženklu, jeigu jo atsiradimas nepagrindžiamas kokiu nors (dažniausiai) dirbtiniu tvarumo naratyvu.
Nors siuvimas namuose yra svarbi alternatyva ydingai sistemai, labai svarbu pripažinti, kad tai toli gražu nėra lengvas sprendimas. Daugelis šiuolaikinę mados sistemą kamuojančių trūkumų ištinka ir šį amatą. Pavyzdžiui, L. Kelleher nerasdavo savo dydžiui tinkamų iškarpų, todėl ji nusprendė įkurti savo pačios „plius dydžio“ iškarpų bendrovę. Be to, daugumai siuvėjų pakaktų žvilgterėti į savo audinių sankaupas, jog pripažintų, kad siuvimas savo rankomis nebūtinai sprendžia pernelyg didelio vartojimo problemą.
Nepaisant to, siuvimas neabejotinai išliks populiarus.
„Turint galvoje, koks jis tapo matomas ir kaip siuvėjai reiškiasi socialinėje žiniasklaidoje, manau, kad ši sritis augs toliau, – sakė Sarai Mitnick, įkūrusi pradedančiųjų siuvėjų bendruomenę „Seamwork“, taip pat turinčią iškarpų biblioteką. – Pandemija tikrai pakeitė žmonių santykį su materialiuoju pasauliu ir pakoregavo jų laiko praleidimo būdus, ir nebūtinai manau, kad tai laikinas pokytis.“