„Darbuodamasi prie naujausios savo knygos „Iris Apfel: Accidental Icon“, netikėtai išsiaiškinau, kad turiu per 750 tūkst. sekėjų socialiniame tinkle „Instagram“. Tai išties stebina, nes pati net el. pašto adreso niekada nesu turėjusi.
„Mano“ paskyrą iš tiesų prižiūri Vienoje gyvenanti moteris, vardu Paris, o aš dorai nė nežinau, iš kur ji traukia mano nuotraukas, kurias kelia į internetą. Vis dėlto esu labai patenkinta, kad galiu kuo nors padėti: manau, kad šių dienų jaunimui išties neprošal nurodyti kryptį. Jauni žmonės turi išmokti būti savimi, nuolatos aiškintis, o ne gyventi mėgdžiodami visus tuos socialiniuose tinkluose stebimus personažus, kurių nė asmenybėmis nepavadinsi.
Daugelis žmonių šiais laikais neatrodo nei ypač harmoningai, nei ypač dailiai. Atrodo taip, tarsi būtų ką tik išsiritę iš lovos arba iššokę iš skudurų krūvos. Sportinis stilius gali atrodyti tiesiog komiškai. Jis turi savo paskirtį, todėl yra tinkamas laisvalaikiu arba sporto salėje, tačiau šiaip jau reikia jausti atsakomybę kad ir prieš aplinkinius ir atrodyti taip puikiai, kaip tik įmanoma. Juk taip malonu žvelgti į ką nors gražaus, o ne į kažkokį balaganą.
Visiškai neseniai lankiausi restorane „Le Cirque“. Man besėdint, pro duris įžengė žavinga jauna dama, akivaizdžiai atvykusi iš kažkur kitur. Buvo sekmadienio vakaras. Ji dėvėjo puikią ilgą suknelę. Jos palydovas taip pat buvo dailiai apsirengęs. Tačiau abu buvo pasodinti tiesiai priešais du nevalas ir visas įspūdis kaipmat išblėso. Taigi, jei jums rūpi tik šlaistytis, verčiau niekur nesilankykite.
Beje, tie, kurie iš tiesų atrodo gražiai, vaikšto tarsi su uniformomis. Kuriems galams atrodyti kaip visi, kai dabar toks didelis daiktų pasirinkimas? Sunku duoti universalų patarimą, tačiau tiesiog manau, kad jei visi demonstruotų maksimalią pagarbą sau patiems ir visomis išgalėmis stengtųsi būti įdomūs, pasaulis tikri taptų geresnis. Taigi, sutelkite protą ir pagalvokite apie kitus žmones, be to, bent kartkartėmis pažvelkite į veidrodį!
Mano galva, stilius užkoduotas genuose, tačiau vis tiek būtina dirbti. Negalima sėdėti rankų sudėjus. Jei esate apdovanoti puikiu balsu, bet visiškai jo nelavinate, operos solistu tikrai netapsite. Jei jums nuskilo, jei turite potencialą, turite jį išnaudoti. Man viskas prasidėjo, kai buvau 11-os. Tada buvo daugybė gerų mados žurnalų, kuriuos galėjome studijuoti ir šio to pasimokyti. Dėkui Dievui, kad bent „Harper‘s Bazaar“ išliko. Malonu žinoti, kad kažkas yra senesnis ir išmintingesnis nei aš!
Stiliaus pojūčio formavimas – tai bandymų ir klaidų kelias. Būtina suvokti, kas esi ir kas tau tinka, o ko geriau vengti. Pavyzdžiui, „Chanel“ kostiumėlis – puikus ir madingas daiktas, tačiau tikrai ne man. Pirmenybę aš teikiu plačiam švarkui iš „Balenciaga“. Mėgstu provokuojančius modelius, tačiau gausūs papuošimai man nepatinka. Mėgstu, kai dailūs ir puikiai krentantys audiniai dera prie mano pasirenkamų aksesuarų. Jei kartais neakivaizdu, tiesiog iš proto einu dėl aksesuarų.
Manau, kad labiausiai (lyginant su visais kitais aksesuarais) įvaizdį transformuoja papuošalai. Su skirtingais papuošalais ta pati juoda suknelė gali atrodyti visiškai skirtingai. Dar mama man sakė, kad jei galimybes riboja biudžetas, reikia įsigyti kelis kokybiškus drabužius ir derinant papuošalus suteikti įvaizdžiui išskirtinumo. Pasirinkti papuošalai automatiškai tampa individualūs ir neatsiejami nuo jūsų stiliaus. Šis patarimas atkeliavo iš Didžiosios depresijos laikų, bet yra aktualus ir šiandien. Net blusų turguje galima rasti apyrankių, kurios nuostabiai tiks prie suknelės iš aukštosios mados kolekcijos. Galbūt kas nors pasakys, kad dėvint ką nors prabangaus tikrai nedera rinktis beverčio šlamšto, tačiau aš tikrai mėgstu taip daryti.
Pastebiu, kad šiandien kai kurios moterys nenori prisipažinti, kiek joms metų. Tai kvaila. Pati esu 97-erių ir tikrai manau, kad reikia jausti dėkingumą už kiekvienus papildomai atseikėtus metus. Nenoriu pasakyti, kad reikia nebijoti atrodyti kaip sena ragana, tačiau ar ne Coco Chanel yra pasakiusi, kad niekas nesendina moters taip, kaip desperatiškos pastangos atrodyti jaunai. Nėra jokių taisyklių, kuriomis privalu vadovautis, sprendžiant, ką dėvėti jaunystėje arba sulaukus garbaus amžiaus. Tiesiog pasirinkti reikia tinkamai, nors net šis žodis vartojamas vis rečiau.
Sulaukus 75-erių tikrai nebeturėtumėte nešioti mini sijonų arba drabužių giliomis dekoltė. Jei pavyksta, aš ir dabar apsivelku kitados dėvėtus drabužius. Iki šiol nešioju Normano Norell sukurtą suknelę, kuria buvau apsivilkusi per pirmąjį pasimatymą su būsimu savo vyru, o tai buvo net prieš 70 metų. Tai paprasta, bet žavinga juoda suknelė, ir, laimei, aš iki šiol esu beveik tokių pat apimčių kaip tada.
Man kelia pasitikėjimą vertingi daiktai, tačiau jie turi būti ne tik brangūs. Jūs galite atrodyti kaip apgailėtina mados auka net ir tada, kai garderobui skirsite visą kapitalą. Mane žavi galimybė tuo pačiu metu dirbti ir „Home Shopping Network“, ir „Bergdorf Goodman“. Į derinius, už kuriuos buvau atsakinga „Bergdorf“, įtraukiau keletą fantastiškų Ralpho Rucci vakarui skirtų apdarų, žaismingų „Alice + Olivia“ kailinukų, austų batelių ir karolių, ir, žinoma, vizitine mano kortele tapusius akinius.
Taip pat manau, kad šiandienos jaunimui tikras išganymas gali būti greitoji mada. Jei norėdavau paeksperimentuoti, tai būdavo brangiai atsieinantis sumanymas. Anksčiau 35 doleriai už suknelę man buvo išties aukšta kaina, turint omeny, kad pirmajame savo darbe „Women’s Wear Daily“ uždirbdavau 15 dolerių per savaitę, taigi, kartais tekdavo darbuotis daugiau nei porą savaičių, kad galėčiau įpirkti drabužį. Dabar gi galima užsukti į „H&M“, „Zara“ ar bet kurią kitą panašią parduotuvę ir viską išmėginti. Nieko nėra geriau, kaip galėti įsigyti, dėvėti, suprasti, kaip tada jautiesi. Ir nieko nėra geriau už patirtį.“