– Agne, labai nusiminei, kad kolekcijos pristatymą teko nukelti neapibrėžtam laikui? Kaip ši pasaulį užpuolusi nelaimė paveiks mados rinką?
– Kadangi toks atvejis yra beprecedentis, sunku viską įvertinti. Bet aišku, kad mados kūrėjai, kaip ir dauguma kitų, materialinių nuostolių neišvengs. Mados pasaulyje ypač svarbus planavimas sezonais į priekį – gamybos organizavimas, investicijos ir visa kita, tad nežinomybė viską keičia iš esmės: niekas nežino, kiek tokia padėtis truks, kaip dėliotis ateitį. Nežino ir to, kiek žmonėms iš principo tokioje situacijoje mada bus svarbi.
Galbūt yra ir geroji pusė – atsiras naujų būdų kurti, egzistuoti. Kita vertus, mados industrija Lietuvoje (jeigu taip galima pavadinti) dar nėra įsitvirtinusi ir viskas čia taip nestabilu, tad kažkuria prasme dizaineriai yra pratę prie nuolatinio bangavimo. Juk madoje viskas gana greitai keičiasi, nemažai dizainerių vardų ir prekės ženklų pranyksta net ir be didelių kataklizmų.
– Šį pavasarį jau turėjai kuo didžiuotis – tapai pirma ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių kūrėja, kuri pasirodė pagrindinėje Londono mados savaitės – vienos iš keturių didžiųjų mados savaičių pasaulyje – pagrindinėje programoje. Patekti ten ne tik sudėtinga – turi būti įdomi, išskirtinė, pastebėta. Tai taip pat ir kainuoja!
– Taip. Ir – nemažus pinigus. Tokia galbūt yra „tamsioji“ mados pasaulio pusė, apie kurią mažiau šnekama. Kiekvienas dalyvavimas panašiame renginyje kainuoja. Tai – nuotykis, man jis įdomus.
– Kuo Londone viskas kitaip nei, pavyzdžiui, Kijevo, Rygos, Berlyno mados savaitėse, kuriose dalyvavai?
– Mados savaitėse, kuriose teko dalyvauti iki šiol, dizainerių pristatymai vykdavo vienoje erdvėje, bendrai, o Londone kiekvienas dizaineris atsakingas už savo kolekcijos pristatymo lokaciją, visą infrastruktūrą. Kitaip sakant, pats sprendi praktinius klausimus: kur, kokiu būdu bus pristatoma kolekcija, koks apšvietimas, scenografija, kur grimo kambariai. Tai – vėl atitinkami kaštai. Net ir Vilniuje yra ką veikti, kai tai turi suorganizuoti. Kadangi Londone jau esu rengusi pristatymą, man tai nebuvo visiškai nauja. Be to, mados savaitė Londone vyksta daugybę sezonų, tame didžiuliame mieste apstu reikiamas paslaugas teikiančių agentūrų. Tikrai nebuvo taip, kad niekas nieko nežino, o tau reikia išrasti dviratį.
Londone pristatyta kolekcija supinta iš trijų dalių. Viena – drugelių rašto, tas specialus audinio marginimas, keliaujantis per mano darbus, antra – iš dėvėtų drabužių parduotuvėse supirktų daiktų kurti modeliai ir trečia – spalvoti rūbai iš plunksnų. Man visą laiką norisi spalvų, nes kūryba asocijuojasi su džiaugsmu: nepaisant visokiausių pasaulyje tykančių pavojų, reikia džiaugtis kasdienybe.
– Mažai dizainerių dabar apskritai rengia kolekcijų pristatymus. Ar pasirodymai, kaip, pavyzdžiui, šis Londone duoda kokios nors praktinės naudos?
– Po bet kurio šou dažnai manęs klausia: „Ar apsimokėjo?“ „Kokia iš to nauda?“ Neturiu atsakymų, nes tai darau be jokio išskaičiavimo. O jei jau po pristatymo kas nors gero nutinka, būna smagu (šypsosi). Man smagus ir pats kolekcijos kūrimo procesas, bet pristatymas – svarbus momentas, kaip vyšnia ant torto. Kitam galbūt pakanka visai ko kito, tad rengti šou nemato prasmės.
Praktinė nauda net ir Lietuvoje atsitinka ne po vieno pristatymo. Penkis kartus dalyvavau festivalyje „Mados infekcija“, septynis kartus surengiau asmeninius šou. Šis, kurį teko atidėti, bus jau aštuntasis. Ir tikrai ne po pirmo pristatymo Vilniuje atsirado naudos. Užsienyje – lygiai taip pat. Pristatymas yra labiau rinkodaros, reklaminis dalykas, tad niekada nežinai, kaip ta investicija grįš. Nebūtinai įdomus užsakymas ateis iš Londono. Jis gali būti iš Lietuvos (šypteli).
– Arba – Niujorko?
– Arba iš jo (juokiasi). Londonas yra svarbus, nes tai – anglakalbė mados sostinė, joje daug galimybių būti pastebėtam. Į šią mados savaitę įsitraukia visa anglakalbė pasaulio žiniasklaida, o tai yra svarbu skleidžiant savo vardą. Be to, smagu prisistatyti, kur rinka nėra maža. Ten mada besidominčių žmonių procentas santykinai daug didesnis nei Vilniuje.
– Galima sakyti, kad Agnės Kuzmickaitės prekės ženklas jau yra vienas tų, kuris pamažu įsitvirtina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinkoje?
– Pristatymai ir pardavimo rodikliai nėra vienas ir tas pats. Įsitvirtinusiais galima vadinti Gucci, Balenciaga ir kitus, kurie kiekvienam žinomi, priklauso korporacijai. Drąsiau galima sakyti, kad mano prekės ženklas įsitvirtinęs Lietuvoje. Tikiuosi, kad tą drugelį jau daug kas atpažįsta.
– Drugeliais margintais drabužiais ne taip seniai scenoje puošėsi ir visame pasaulyje populiari dainininkė Rita Ora!
– Kai matau tokius pavyzdžius, kyla noras nenuleisti rankų ir dirbti toliau, kol dar turiu jėgų. Man tikrai buvo malonu, kad Rita Ora, kuri dabar ypač „ant bangos“ Jungtinėje Karalystėje, bendrauja su įvairiausiais pasaulinio garso dizaineriais, pasirinko būtent mano rūbus. Smagu atsidurti tokiame kontekste.
– Galbūt bėgant metams savo firminį drugelį kaip nors keisi?
– Nemanau. Juk prekės ženklas turi būti atpažįstamas. Jei, tarkime, Rita Ora scenoje būtų vilkėjusi juodas kelnes ir švarką, kokių yra begalės, būtų neaišku, kieno tai drabužiai.
Dar nuo studentavimo laikų man patiko kūryboje naudoti įvairius simbolius. Kažkada tai buvo musmirė, stilizuotas arkliukas, bet labiausiai išpopuliarėjo drugelis. Jis žmonėms iškart patiko – tiesiog mielas, gražus simbolis, kuriam nereikia jokių paaiškinimų. Ir pati mačiau šio simbolio potencialą, jis gali būti trimatis, dvimatis, organiškai įsikomponuoja prie įvairių elementų. Kadangi kiekvienam reikia savo logotipo ar prekės ženklo, man atrodė, kad būtų prasmingiausia, jei juo taptų drugelis. Jis ir visur tinka, yra pozityvus, manau, niekam nekelia neigiamų asociacijų.
– Drugelius sėkmingai pritaikei ir dirbdama su įvairiais gamintojais – daug kas tebeturi jais margintos patalynės, trikotažo įmonės drabužių, kūdikių vežimėlių, ritininių užuolaidų, užrašinių, net elektros jungiklių. Ką duoda toks bendradarbiavimas?
– Visai paprastai sakant, pinigų (šypteli). Kalbant rimtai, tai man atrodo tobulas dalykas, nes dizaineris gauna galimybę dirbti pagal specialybę, kurti produkto dizainą ar raštą. Tuo pat metu sukuriamas toks gaminys, kurio vien savo jėgomis menininkas padaryti negalėtų, nes tam reikėtų techninės bazės, išmanymo, didelių investicijų. Bendradarbiaujant su įmone galima sukurti kokybišką masinės gamybos produktą. Beje, visus juos, kiek turiu, pati mielai naudoju, nes kurdama bet kokio daikto dizainą stengiuosi, kad jis patiktų man pačiai. Tad vidinio konflikto naudodama patalynę, pižamą ar užrašinę tikrai nejaučiu. Kartais net kaip koks didelis prekės ženklas pasijuntu – nemažai tų daiktų prisikaupė (juokiasi).
Taip dirbti įdomu, nes plečiasi kūrybos ribos. Drugelis – universalus, jis gali nutūpti ant daugybės dalykų. Dar likę galimybių, kaip stipriau tą ženklą įtvirtinti.
Beje, esu jį patentavusi. Kol studijavau, net kalbos nebuvo, niekas neaiškino, kad savo sukurtus prekės ženklus reikia vertinti, pasirūpinti teisine apsauga. Gyvenime patyriau situaciją, kai supratau, kad tai būtina.
– Kas pasikeitė patentavus?
– Pasirašant rimtas teisines sutartis su didelėmis įmonėmis, tai buvo vienas esminių punktų. Niekas nesiryš bendradarbiauti ir investuoti, jeigu yra rizika, kad kažkas gali pareikšti pretenzijų. Prekės ženklas, logotipas tebėra ir bus labai svarbūs.
– Ar daug žmonių dirba tavo komandoje? Juk tenka ne tik kurti – ir rūpintis teisiniais, ir organizaciniais dalykais.
– Labai mažai. Priklausomai nuo situacijos, dirbu su kitais laisvai samdomais menininkais – dizaineriais, maketuotojais, vadybininkais, koordinatoriais, taip pat turiu asistentę. Organizavimas, strategavimas, administravimas užima vos ne aštuoniasdešimt procentų laiko. Man patinka ne tik romantiška kūryba. Dar įdomiau tampa, kai ji virsta kažkuo apčiuopiamu – tikrais gaminiais su didele sklaida. Tada, man atrodo, atsiranda tam tikros jėgos. Mados dizainas – labai praktiška specialybė. Nemanau, kad įmanoma būti geru profesionalu, jei esi atitrūkęs nuo praktinės darbo pusės. Sezonai keičiasi kas pusę metų, teoriškai turi būti parengta vis nauja kolekcija, organizuota gamyba. Romantikai čia nėra daug vietos, o ir ant laurų nėra kada užmigti.
– Kaip keičiasi Agnės Kuzmickaitės kūryba bėgant metams?
– Kol mokiausi, o ir paskui man buvo labai svarbu konceptualumas. Ne tiek pats rūbas, kiek idėja, kuri įkvėpė jo atsiradimą. Bet, paradoksalu, pastebėjau, kad tai lieka įvertinta tik siauro mados profesionalų rato ir neišeina plačiau. Žmonėms tai nėra taip svarbu. Jiems nereikia, kad kolekciją vienytų idėja, kad reikėtų įsiskaityti į modelius. Žmonės madą vertina momentaliai – patiko arba ne. Dabar man svarbu rasti kontaktą su platesniu vartotojų ratu. Ir tas duris atvėrė būtent drugelis. Kurti labiau masinį produktą man pavyksta paprasčiau nei ilgo tyrimo reikalaujančias konceptualias kolekcijas, kurios po to lieka kabėti. Arba atsiduria parodose. Dabar daugiau pasitenkinimo suteikia greitesnis įvertinimas, kai žmonės gali iškart įsigyti rūbus ir jais džiaugtis. Ankstesnė mano kūryba buvo labiau idėjinė, nišinė, avangardas, o dabar tapo prieinamesnė, masine. Popsine (juokiasi).
– Bet tai juk nėra blogai!
– Netgi gerai. Juk daugybės menininkų toks kelias – nuo nišos iki pagrindinės pozicijos, viskas yra dėsninga. Svarbiausia, kad toks mano perėjimas pasiteisina – tai žmonėms reikalinga, tai jie perka. Nesijaučiu negalinti imti ir sukurti konceptualios kolekcijos, tiesiog kol kas sąmoningai to nedarau, nes nėra aktualu, nematau prasmės. Mados vertės neapibrėžia, konceptuali ji ar – ne. Nors, jeigu ką, drugelis yra labai konceptualu. Populiarumas ir masiškumas jo vertės nė kiek nesumenkina.
Turbūt nėra dizainerio, kuris norėtų taip ir likti tik nišinis?
– Daug kuri teatre – nuo Nacionalinio operos ir baleto teatro darbuotojų aprangos iki kostiumų didžiausiems spektakliams. Ką tai duoda?
– Tai dariau nuo studijų laikų, pažintys, meninis laukas niekur nedingęs. Stengiuosi dirbti su režisieriais, dėl kurių kūrybos meninės vertės nekyla dvejonių. Mada – daugialypė, joje daug praktiškų dalykų, kurie net nėra kūrybiški, tad teatras – puiki atsvara. Žinoma, turint šeimą dirbti teatre sudėtinga, nes ten laiko sąnaudos visai kitos: repeticijos gali trukti ir po dvylika valandų, jose turiu dalyvauti. Bet man tai įdomu. Veiklos kaitaliojimas garantuoja, kad nepavargsiu nuo monotonijos.
– Meno daktarės laipsnis nepridėjo naujų darbų, pavyzdžiui, su studentais?
– Pasiūlymų yra buvę, bet kol kas neturiu laiko tuo užsiimti. Nesakau, kad ateityje to nedarysiu. Bendrauti su jaunais, kuriančiais žmonėmis visada įdomu. Bet disertaciją gyniausi pirmiausia dėl savęs. Iš pradžių nesitikėjau, kad įstosiu į doktorantūrą, kai tai atsitiko, mokslai mane disciplinavo, galbūt iš dalies dėl jų pradėjau rengti asmeninių kolekcijų pristatymus, nes tai buvo mano meno projekto dalis. Iš pradžių tie šou buvo konceptualūs – nuo scenografijos, muzikos, viską vienijo idėja. Esu naudojusi ir savo dukters piešinius. Tas raštas, net ne drugelis, irgi tapo populiarus. Doktorantūros studijos praplėtė akiratį, buvo perskaityta nemažai literatūros – su kai kuriais autoriais kitomis aplinkybėmis galbūt ir nebūčiau susipažinusi. Jaučiu, kad laikas nenuėjo veltui. Mano šeimoje beveik visi turi daktaro laipsnį, tad žmogus su knyga tikrai nebuvo neįprastas vaizdas. Tėtis (filosofijos mokslų daktaras, profesorius Bronislavas Kuzmickas, – red. past.) knygų pasaulyje, galima sakyti, tebegyvena.
– Šeima – vyras muzikantas Saulius Prūsaitis, jųdviejų dukrytė Leonarda neleidžia atitrūkti nuo žemiškų reikalų?
– Taip, nors ir pati esu gana žemiška. Leonardai šįmet sukaks devyneri. Šeimos, vaiko atsiradimas gerąja prasme grąžina į realybę, nes supranti, kad, jei nori kažką nuveikti, turi tai daryti dabar. Gal dar ir su amžiumi ateina suvokimas, kad nebus kito – geresnio – laiko, nebegali leisti sau nieko atidėti. Stengiuosi ir dukros auginimo patirtį paversti įkvėpimu. Kodėl gi ne, nes tai – unikalu, ne visi dizaineriai tai turi.
– Leonarda domisi tuo, ką daro jos mama?
– Dar anksti pasakyti, bet yra pirmųjų požymių – ji mėgsta puoštis, persirenginėti, kurti visokius įvaizdžius. Nežinau, kuo čia baigsis, bet tai jai patinka.
– Turint vaiką neįmanoma pabėgti nuo puodų, buities.
– Ir vyrą, ne tik vaiką (juokiasi). Man labai pasisekė su vyru. Saulius – kūrybiškas, bet kartu ir praktiškas, realistiškas. Jis ne iš tų, kuriam atrodo, kad moteris turi laikyti keturis namų kampus, kol JIS užsiims savo kūryba. Mes viską tvarkomės dviese, taip lengviau. Stengiuosi nieko nedramatizuoti, ką reikia padaryti, imu ir darau. Gal tik nelabai puolu gaminti. Juk ir gyvenant vienam buities dalykai neišvengiami, turint šeimą daugelis dalykų, pavyzdžiui, šventės, įgauna daugiau prasmės.
– Vienas Leonardą vežate į mokyklą, kitas pasiimate. Regis, ir gyvenime jūsų grafikai dažnai prasilenkę – jo koncertai vakarais, tavo darbai ir reikalai – dieną.
– Tai turi ir pliusų, ir minusų. Koncertai dažniausiai vakarais ir savaitgaliais, tad aiškiai dalijamės, kuris kada prižiūrime dukrą. Iš prigimties esu labiau vienišė, todėl nejaučiu diskomforto, kad vyro dažnai nebūna namie, man nereikia, kad jis kiaurą parą būtų šalia. O jei to pristinga, kažkaip organiškai išeina pabūti abiem, – nereikia specialiai pasimatymų organizuoti. Dinamikos mūsų gyvenime netrūksta, bet turime nusistovėjusias schemas. Ir jos veikia (šypsosi).
Straipsnyje panaudotos SHOT BY LUKAS nuotraukos.