Nepalaikau radikalaus požiūrio, kad kūno svorio priežiūra prilygsta higienai – jeigu turi viršsvorio, esi nevala ir apsileidėlis. Jeigu žmogus susidraugauja su savo kūnu tokiu, koks jis yra, kitiems, ši draugystė neturėtų kelti nei klausimų, nei pasipiktinimo, nei užuojautos.
Jau nekalbu apie tuos, kurių kūnai didesni dėl taip sukritusių genų loterijos ar pasirinkto gyvenimo būdo, tarp jų ir kultivuojamos sporto šakos specifikos. 185 cm mergina su 42 dydžio kojos pėda jau laikoma milžine Neringa, o ledo ritulininkas, kurių Lietuvoje ne taip ir mažai, dėl plačių pečių, didelių šlaunų ir kieto kvadratinio užpakalio vadinamas spinta ar banginiu.
Neslėpsiu – rašydamas šį komentarą nesu objektyvus, nes pats mėgstu gerą maistą ir žinau, kaip galima truputį užsimiršti suleidus dantis į šokoladinį pyragą su vyšniomis. Bet būkime sąžiningi: juk beveik visi turime jeigu ne pilvus, tai pilvukus, o jeigu ne pilvukus, tai jų užuomazgas. Ypač po trisdešimties. Ypač gyvenimą mylintys žmonės.
Bet mūsų kultūroje jau taip yra, kad didesnį žmogaus kūną mėgsta komentuoti visi, kas netingi – ir gąsdinantį toną pasirenkantys visuomenės sveikatos specialistai, ir pasišlykštėjimo negailintys garsūs dizaineriai. O kur dar smerkiantys praeivių žvilgsniai ar net garsiai ištariamos frazės „kūdintųsi karvė, o ji ledus ėda“. Žodžiu, kad turėti nestandartinį kūną nėra lengva, sutiksime visi, ypač jeigu sunku priimti save tokį, koks esi.
Tačiau visuomenės spaudimas – toli gražu ne viskas, ką tenka patirti didesnių kūnų turėtojams. Grįškime prie pavadinimo – tai kodėl tiems, kurių kūnai nėra tobuli standartiniai „emai“ (M dydis – aut. past.), gyventi Lietuvoje negera? O todėl, kad netekę dalies savo orumo dėl tų tobulų „emų“, nuolatinių kritiškų žvilgsnių, atėję nusipirkti drabužių jie kitą didelę dalį savo orumo turi išmesti į savartyną.
Jeigu nori apsipirkti ne internetu, o realioje parduotuvėje, pliusinio dydžio (plus size – angl.) arba kitaip vadinamo teigiamo koeficiento kūno (angl. positive body) savininkai turi gerokai pasistengti, kad jų orumas neištirptų akyse kaip smiltys smėlio laikrodyje. Beje, pirkti nestandartinių dydžių rūbus internetu yra be galo rizikinga, nes tikimybė pataikyti taip, kad rūbas gulėtų idealiai, yra menka. Tačiau daugeliui interneto parduotuvės tampa tikru išsigelbėjimu. Net jeigu tai reikštų nuolatinį rūbų grąžinimą, kol jis pagaliau tiks, o pristatymo tarnybos kurjeris jau mintinai žino ne tik pirkėjo adresą, bet ir šuns vardą.
Apie parduotuvę „Dručkiai“, kurios pavadinimas turėtų patvirtinti kvailą nuomonę, kad didesni žmonės visiškai nekompleksuoja dėl savo figūrų ir mėgsta pasijuokti iš savęs, turiu savo nuomonę. Jo pavadinimas ne mažiau įžeidus nei „Begemotai” ar „Storašikniai”. Juolab, kad ten prekiaujama vyresniems žmonėms skirtais rūbais, nes būtent vyresni turbūt jau turėtų būti susitaikę su faktu, kad atrodyti patraukliai ir harmoningai didesnis žmogus niekada nebegalės. Ir taškas.
Taigi, atmetus specializuotas parduotuves su labai vulgariu asortimentu, kurį siuva toje pačioje gamykloje kaip ir parašiutus, užuolaidas bei šarvojimo aprangą, o taip pat negaištant laiko turgavietėms, nes ten asortimentas dar baisesnis, didelis žmogus eina į prekybos centrą. Ten jis užsuka į bet kokio pasaulinio tinklo aprangos parduotuvę. Ir ką jis ten pamato? Ogi nieko! Tiksliau, pamato skyrelį su keliais rūbais, virš kurio didžiausiomis raidėmis parašyta PLUS SIZE. Suprask – mes turime kelis rūbus ir jums, storuliai! Bet dažniausiai didžiausias siūlomas dydis yra XL, o pasirinkimas būna itin skurdus. Ypač vyrams, kurių platesni pečiai, aukštesnis ūgis ir kiek stambesnis torsas automatiškai juos įrašo į milžinų gretas. Ypač turint galvoje, kad Lietuvoje žmonės iš prigimties yra aukštesni ir stambesnių kaulų nei ispanai, kuriems priklauso „Zara“ ir kiti nesuskaičiuojami prekių ženklai. Kas ispanui XXL, lietuviui yra vos L. Pats užsukęs į šį tinklą iškart slenku prie didesnių dydžių, o raidžių kombinacija X ir L iškart sugadina nuotaiką ir priverčia dairytis veidrodžio – gal šokoladinio pyrago pastaraisiais mėnesiais visgi buvo per daug?
O gal problema ne tame? Kai anksčiau šiemet garsus prekės ženklas „Calvin Klein“ panoro parodyti savo tariamą socialinę atsakomybę ir sukūrė apatinių kelnaičių liniją apkūnioms moterims, ant reklaminių plakatų jis užkėlė vos 14UK dydžio manekenę su vos vos moteriškesnėmis kūno linijomis. Užrašas reklamoje bylojo – „Pirmasis mūsų pliusinio dydžio modelis“. Ar tikrai? Gal tai viso labo savaitę daugiau pavalgiusi S dydžio manekenė? „Calvin Klein“ už tokį pliusinio dydžio suvokimą buvo plačiai pasmerktas, ir tas įvykis dar kartą atkreipė dėmesį į problemą – ar tikrai didesni žmonės turi galimybę apsirengti patraukliais rūbais ir jaustis oriai, ar tai tik reklaminiai triukai?
Jeigu parduotuvė ir turi tikro pliusinio dydžio skyrelį, jį pasistengia atskirti taip, kad visi matytų – čia ganosi begemotai. Jeigu vis dėlto didesnis žmogus ir užklysta į šitas valdas, tenka nusivilti – rūbų siluetai platūs, viską slepiantys po nesibaigiančiomis draperijomis ir metrais audinio. Paltas būtinai bus panašus į bulvių maišą, tunika – į užuolaidą. Arba atvirkščiai – moteris yra įvyniojama į aptemptą, dažnai dar ir permatomą audinį kaip virta dešrelė. Arba pagyvenusi prostitutė.
Vyrams pliusinio dydžio rūbų išvis nėra, todėl turintys galimybę juos perka užsienyje, o neturintys atrodo juokingai ir makabriškai, nelaimingi ir pažeminti su visais tais neaišku kur per stebuklą gautais labai negražiais drabužiais. Gerai, kad Lietuvoje yra tokių prekių ženklų kaip „Julia Janus“, „Marina Rinaldi“ ar „Marks&Spencer“, kurie nors ir nepigūs, grąžina didesniems žmonėms viltį atrodyti patraukliai. Jų parduotuvėse mačiau tikrų tikriausius XXL ir nepamažintus 24UK dydžių rūbus. Pastaruoju metu pradžiugino ir tinklas „Lindex“, didesnėms moterims pasiūlęs kažko daugiau nei beformių maišų ar neskoningų striptizo šokėjų apdarų.
Ne kartą girdėjau kalbant, kad visi mūsų kompleksai slypi tik mūsų galvose, ir kad mes patys nusprendžiame, ar mes kažkam jau per seni ar per stori. Gal ir tiesa. Bet kai žmogus nusprendžia, kad jis nori būti patrauklus net ir su didesniu užpakaliu, nei visuomenė pasiruošusi laikyti normaliu, vien jo apsisprendimo neužtenka. Tikiu, kad jau netrukus tai supras ir drabužių gamintojai. Ir kad vieną dieną „Calvin Klein“ išdrįs visuose pasaulio didmiesčiuose ant švieslenčių užkelti bent 20UK dydžio gražuolę su pilvu, kurį paliks neretušuotą.