– Koks drabužis jums pačiam teikia daugiausia džiaugsmo?
– Juodas. Mano garderobe be proto daug šios spalvos drabužių.
– Esate projekto „Suprasti madą“ iniciatorius. Kaip gimė ši idėja? Manote, kad nesuprantame mados?
– Pavartę žurnalus, pasižiūrėję televizijos laidas pamatome tik dalį realybės. Iš tiesų ta realybė daug platesnė ir gilesnė. Yra žmonių, kurie mano, kad supranta madą ir viskas čia gerai. Ši iniciatyva skirta žmonėms, kurie, kaip ir aš, apie madą žino ir supranta ne viską. Mano galva, šiuo metu toks chaotiškas laikotarpis, sunku susigaudyti, kas vyksta. Bendraudamas su bičiuliais iš Lietuvos bei užsienio, kurie mados versle sukasi dešimtmečius, dažniausiai girdžiu, kad ir jie apie madą žino ne viską. Taigi, projekto „Suprasti madą“ esmė – įnešti šiek tiek tvarkos į tai, kas yra mada, kaip ji veikia kaip reiškinys ir pramonė.
– Minėjote chaotišką laikotarpį. Kaip tas chaosas pasireiškia?
– Per pastarąjį dešimtmetį madoje įvyko tiek pokyčių, kiek nebuvo per pastaruosius du mados istorijos šimtmečius. Tai susiję su daugeliu dalykų: įsivažiuoja greitoji mada, keičiasi pramonės ir kolekcijų pristatymo taisyklės. Anksčiau pakakdavo dviejų kolekcijų per metus – pavasario ir vasaros bei rudens ir žiemos, o dabar kasmet pristatoma dešimtys kolekcijų. Pavyzdžiui, vienas visiems puikiai žinomas prekės ženklas į parduotuves pristato apie 15 tūkstančių skirtingų modelių per metus. Tai reiškia, kad kolekcijos šio ženklo parduotuvėse keičiasi maždaug kas dvi savaites. Tiek pakanka, kad drabužis iš eskizo virstų preke vitrinoje.
Naujienas vitrinose lydi reklamos kampanijos. Prieš keturiasdešimt metų vartotojai pamatydavo apie penkis šimtus reklaminių žinučių per dieną, 2006 m. – apie penkis tūkstančius, o remiantis pernai atliktų tyrimų duomenimis, kasdien išvystame apie dešimt tūkstančių reklamų. Kaip žmogus turi susigaudyti tokiame triukšme? Kaip išsirinkti, ką dėvėti, avėti, valgyti ar kokį telefoną pasirinkti?
Įsivaizduokite, kiek mados industrijoje sukasi pinigų. Pernai mados apyvarta buvo trylikaženklė suma – trys trilijonai dolerių.
– Dvi savaitės – beprotiškas tempas. Greitoji mada mus ir džiugina, ir trikdo, kartu turi ir ne visai teigiamą šleifą... Kiek čia tiesos?
– Nemažai. Drabužis kainuoja nedaug, jei siuvamas ir prastos kokybės audinio, gaminamas ten, kur pigiausia darbo jėga (Madagaskare, Bangladeše, Nepale ar pan.), o žmonės siuvyklose uždirba apie 60 eurų per mėnesį ar dar mažiau. Mada – antra sritis po prekybos žmonėmis, labiausiai išnaudojanti žmones. Moderni vergovė madai tikrai ne svetima. Ir ši pramonė turi daugybę įvairių padarinių.
Tačiau norėčiau pastebėti, kad be reikalo diskusija apie greitąją madą visada yra į vienus vartus. Dažnai atrodo, kad keliolika eurų kainuojantys drabužiai yra blogai, o prabangioji, premium klasės mada – gerai. Iš tiesų ir tai, ką laikome prabangia mada, yra greitoji mada, siuvama tose pačiose gamyklose ir šalyse kaip vadinamųjų greitosios mados ženklų produkcija. Nereikia manyti, kad drabužiai, kuriuos matome ant Paryžiaus podiumų nebūtinai siuvami kitokiomis sąlygomis, nei pigūs drabužiai.
Remiantis tyrimais, tarp ženklų labiausiai išnaudojančių žmones trečiosiose pasaulio šalyse buvo ir labai žinomų prekės ženklų, laikomų labai prabangiais. Medvilnė, naudojama jų drabužiams, galbūt taip pat yra surenkama Uzbekistano vaikų rankytėmis.
– Kas tuomet yra lėtoji mada?
– Dažniausiai lėtosios mados gamintojai pasiuva tiek drabužių, kiek gali parduoti. Be to daugiausia produkcija yra gaminama ten, kur įsikūręs prekės ženklas, todėl savo šalyje kuria darbo vietas. Neretai lėtosios mados gamintojai gamina iš audinio likučių, remiantis „upcycling“ principais. Lėtosios mados ženklai bando įvairiais būdais sutaupyti ir žmonių, ir gamtos resursus, gamina iš patvaresnių audinių, kad drabužiai ilgiau nesusidėvėtų ir pan.
Kaip žinoma, greitoji mada gaminama iš prastos kokybės audinių, kad po kelių skalbimų daiktas nusidėvi ir tenka pirkti kažką naujo. Taip nutinka, kad vietoj poros džinsų per metus turime įsigyti septynias.
Kartais siūlau nueiti į dėvėtų drabužių parduotuves. Ne vien todėl, kad ten galima rasti spintos „perliukų“, bet ir todėl, kad ten galima rasti tokios aukštos kokybės drabužių, kokių šiandien pagaminama labai mažai. Net ir tie patys prekių ženklai, kuriuos ten galime surasti, dabar tokių kokybiškų daiktų nebesiuva.
– Esate sakęs, kad tapote abejingas madai, tiesa?
– Kai mada yra darbas, drabužiai vitrinose nebeteikia tiek daug džiaugsmo. Apskritai labai daug neeksperimentuoju, o ir juoda mano spintoje atsirado ne šiaip sau – juoda darbo spalva, raminanti, netrikdanti manęs ir aplinkinių. Dirbantys mados pasaulyje dažnai rengiasi tamsiai, lakoniškai, švariai. Tačiau nemanykite, kad juodą suderinti labai paprasta – tai ganėtinai kaprizinga spalva. Pabandykite puikiai suderinti skirtingus juodos atspalvius ir faktūras.
– Kas kiek metų mada sugrįžta?
– Įprasta sakyti, kad mada grįžta kas dvidešimt ar trisdešimt metų, tačiau iš tiesų visi procesai mados srityje priklauso nuo politinių, ekonominių, socialinių ir kitokių procesų. Globali mados pramonė veikia pagal tam tikras taisykles. Mados industrijoje egzistuoja mados tendencijų prognozavimas.
Šimtai žmonių renka informaciją, dažnai pasitelkdami ir dirbtinio intelekto inovacijas, analizuoja milžiniškus duomenų kiekius ir bando nuspėti, kas bus aktualu po poros ar trejeto metų. Tarkime, kad bus populiari sportinė mada, prognozuotojai nuspėjo dar prieš penkerius metus, atsižvelgdami į žmonių gyvenimo būdą ir jo spartumą.
Parengė Eimantė Juršėnaitė.
„Suprasti madą“ pirmojo renginio svečiai:
„Suprasti madą“ antrojo renginio svečiai: