Interviu su Ž. Maslausku ištrauka:
– Na va, iš karto nusivylimas, batsiuvys su batais atėjo.
– Taip jau susiklostė, kad batai dėvimi mūsų šeimos yra mūsų vizitinė kortelė, tai turbūt, jau kokius 20 metų mes be savo batų nevaikštome. Išskyrus kedus.
– Neužkniso jūsų tas posakis, būna kad žmonės pokštauja: kaip čia tu Žanai su batais?
– Ne, viskas tvarkoje, aš prie humoro, bet labai nervuoja, kai politikai sako viskas kaip ant visko kurpalio, nors jie net nesupranta kas tas kurpalis.
– Nuo ko prasidėjo batsiuvystė? Kiti norėjo būti kosmonautais, policininkais…
– Ne, aš 1988 metais susirgau cukralige ir mama mane kažkaip nuvedė, visi gal pamena, būdavo namuose dirbantys meistrai. Va sako, taisysi batus, vis tiek tau sveikatos ne per daugiausiai. Užsidirbsi sau pinigų. Sakau, mama, gal tu durna, aš tikrai tokio darbo nedirbsiu. Ir susiklostė taip, kad netyčia teko padirbėti savaitę, tada aš staiga supratau, kad ten didžiulės galimybės yra, nėra ribų tobulėjimui. Štai Rusų dramos teatrui darėme carinius batus pagal istorinį maketą, kada kulnas kuo aukštesnis ir kuo daugiau nosis riesta, tuo turtingesnis bajoras buvo. Tai buvo mano kūrybos viršūnė, kada pavyko tuos batus padaryti, ir tikrai įspūdingas spektaklis buvo.
Daugiau apie batsiuvio kasdienybę, bendravimą su užsakovais ir sveikatą „Laisvės TV“ pokalbyje:
– Kokie buvo brangiausi pasiūti batai?
– Brangiausi turbūt iš pitono odos, per krizę, ko visai nesitikėjome. Sulaukėme pastovaus kliento užsakymo, kainavo 5000 litų, šešis mėnesius užtruko juos padaryti.
– O kur jūs Kėdainiuose pitoną radote?
– Jis atsivežė pats.
– Pats? Ta prasme atsivežė pitoną?
– Pačią odą. Darėme pradžioje maketą iš panašiai išdirbtos odos, pataisėme kas patinka, kas nepatinka. Ir tada tik perkelėme visą tą grožį į tikrąją odą.
– O koks keisčiausias dekoravimas? Aš girdėjau, kad gintaru reikėjo dekoruoti visus batus?
– Teko iš gintaro daryti. Labai įdomus užsakymas, berods 2010 metais jį turėjau. Batai, kur atvažiavęs iš Rusijos šamanas, išrinko odą. Arklio oda, bet ploninta visa.
– Šamanas ne sau batus darė, kaip konsultantas?
– Taip, šamanas atvažiavo į Lietuvą kaip konsultantas ir mes padarėme tuos batus.
– Čia ne Uspaskichui darėte tą batą? Aš tik tikslinuosi, nes man atrodo jisai pas mus nuėjo į šamanizmą.
– Ne. Ir tiesiog buvo labai įdomu, ten reikėjo ir atsiklaupti, mes ten visokiomis pozomis tą batą matavome, nes reikėjo, kad ant kelių užeitų. Gintarai čia per vidurį gintaras, čia per vidurį. Iš vienos pusės gyvatė kyla, o čia driežas, kad bloga energija įeina ir išeina į žemę vėl.
– O buvo nesėkmingų užsakymų?
– Buvo ir ne vienas. Įdomiausias gal buvo kai atvažiavo iš Kauno dukra su mama. Mamai gal virš šešiasdešimt metų ir ji staiga užsimanė lakuoto tigro batų, virš kelių kad užeitų. Aš sakau: „ponia, neužpykite, bet kur jūs su jais eisite? Ne jūsų amžiui tie batai“. Tai jinai sako: „ne“, dukra irgi kategoriškai: „darome ir viskas“. Padarome tuos batus, pamatavome, jau matau, kad veidas ne toks. Kada padarėme batus, po kokių trijų savaičių skambina, sako ta moteris: „ar galiu atvažiuoti?“.
Atvažiavo, padėjo man tuos batus, sako: „aš noriu juos grąžinti“. Aš sakau: „kur aš juos dėsiu?“. Sako: „man jie irgi netinka, nes turėjai spėti“. Tai tokie tikrai būna, kaip mes sakome, kad reikia kažkur dirbtuvėje kabinti kameras. Tai dabar labai paprastai sprendžiame. Pavyzdžiui, turiu klientę, kuri kokį trečią kartą pakeičia: tai natūralus kailis viduje, tai odiniai batai, tai iš verstos odos.
Tai dabar labai paprastai sprendžiame. Sakau: „ponia, aš tikrai pamiršiu, pas mane vaistų kiekis didžiulis eina, jūs man SMS parašykit“.
– Pakalbėkime apie kitą dalyką. Jūs kelis kartus jau paminėjote ir darbų apimtis ir tempus. Turite problemų su sveikata dėl šito dalyko ir jums visi tai sako, bet jūs neklausote. Kiek jūs turėjote infarktų?
– Septynis.
– O kiek planuojate?
– Sakė aštuoni buvo daugiausia.
– Ir jums po kiekvieno infarkto medikai pasako protingus žodžius, kodėl jūs jų neklausote?
– Matote, infarktas yra cukraligės komplikacijų pasekmė. Mano kraujagyslinė sistema tiesiog yra labai prasta. Galima sėdėti sirgti, bet gali sirgdamas kažką nuveikti. Tai aš gal tos nuomonės, kad aš kažką geriau nuveiksiu. Nes jei kiekvienas darytų ką mes darome – mažiau dejuotų, daugiau dirbtų, tai mažiau tų vaistų reikėtų. Aš taip pat elgiuosi. Aišku, gal per daug aš į tuos darbus įnikęs, bet negalima visiškai užsidaryti.
