Christianas Frattima patarė, ko galėtume pasimokyti iš italų stiliaus

Italiją galima vadinti meno ir kultūros sostine. Čia jau nuo seno puoselėjama mada ir ji turi labai gilias tradicijas. Dėl savo gilių ištakų italų stiliaus pajautimas yra neprilygstamas ir tie, kurie domsi mada, semiasi idėjų būtent iš šios šalies.

Apie italų madą pakalbinome dažnai mūsų šalyje besilankantį italų dirigentą, kultūros ekonomistą, televizijos prodiuserį ir kviestinį Vilniaus universiteto profesorių Christianą Frattimą. Jis atskleidė, kodėl italų mada yra tokia išskirtinė ir kuo italų vyrų stilius skiriasi nuo lietuvių.

– Italų mada yra viena labiausiai vertinama pasaulyje. Sakoma, kad šios šalies žmonės turi išlavintą skonį. Papasakokite apie italų mados ištakas.

– Italų mados istorija yra labai sena. Italai buvo vieni seniausių profesionalių siuvėjų – Neapolio siuvimo tradicija kilo XV a. Net ir šiomis dienomis siuvėjai iš Neapolio kartu su Londono Sevilio gatvės siuvėjais yra laikomi geriausiais visame pasaulyje.

Sunku pasakyti, kodėl italų skonis toks išlavintas. Drįsčiau teigti, kad italai mėgsta grožį visose gyvenimo srityse – nuo virtuvės iki meno ir mados. Net XVIII a. amžiuje Londone gyvenę italai pasižymėjo elegancija, originalumu ir juos anglai vadindavo „Macaroni“.

Aš pats suvokimą apie stilių perėmiau iš savo tėvo ir dėdės. Esu dėkingas jiems, kad viską man pasakojo apie vyrišką eleganciją. Taip pat esu dėkingas ir dizaineriui Gianni Versace – būdamas mano tėčio vaikystės draugas, darė man didelę įtaką.

Jis visada sakydavo: „Jei nežinai, ką rengtis, klasika – visada geriausias sprendimas, o paprastumas – elegancijos sinonimas.“

– Papasakokite daugiau apie savo pažintį su šiuo garsiu milijoninę pramonę sukūrusiu drabužių dizaineriu.

– Nors gyvenime su juo teko kalbėti tik keletą kartų, tačiau puikiai atsimenu šio vyro charizmą... Gianni buvo labai geras ir paprastas žmogus. Jis visada šypsojosi, buvo iš tų, kurie skleidė šviesą ir energiją. Atsimenu, jis turėjo tvirtą ir išlavintą nuomonę apie viską. Labai mylėjo meną, ypač senovės graikų ir Italijos renesanso. Jo mados idėjos dažniausiai kildavo iš statulų arba iš istorinių kasdienių daiktų. Net jo mados namų simbolis kilo iš „II Perseo“ statulos Florencijoje.

– Sakykite, kodėl itališki batai yra laikomi vienais geriausių pasaulyje?

– Išties „Made in Italy“ daug ką sako – tai senos amatininkų tradicijos, kurios asocijuojasi su dizainerių kūrybingumu ir menu. Italijoje yra keli batsiuviai, kurie vis dar gali pagaminti tobulai tinkančius ir atrodančius batus. Jie šį verslą ir batų gaminimo tradicijas perima iš kartos į kartą.

Aišku, kaina labai aukšta, tokie batai kainuoja nuo 1000 iki 4000 eurų. Vis dėlto kokybė žymiai geresnė – drįsčiau sakyti, kad batus galima avėti visą gyvenimą.

Aš turiu tik vieną batsiuvio darytą porą, kurią tėvai man dovanojo aštuonioliktojo gimtadienio proga, ir juos nešioju jau daugiau nei dešimt metų. Deja, ir pas mus atsirado nemažai prastos kokybės fabrikų, kurie savo produkciją pristato kaip „Made in Italy“, nors kokybė tikrai neatitinka šio formato.

Man pačiam labiausiai patinka „Oksfordo“ stiliaus avalynė. Šio tipo batų turiu įvairių spalvų. Manau, kad klasika visada graži, ji – nemirtinga. Italai vyrai mėgsta nesuvarstomus mokasinų tipo ir įspiriamus batus, tačiau man asmeniškai pastarieji nepatinka, nors ir yra elegantiški. Pastebiu, kad Lietuvoje tarp vyrų auga kokybiškų batų kultas, nors tikrai sutinku, kad čia sunkiau avėti gražius batus dėl nepalankaus klimato.

– O Italijoje populiarios batsiuvių ir siuvėjų paslaugos?

– Nemanau, kad užsisakyti batus pas batsiuvius yra populiari paslauga, nes ji labai daug kainuoja, o italai gerokai nukentėjo per krizę. Vis dėlto ši paslauga Italijoje populiaresnė nei bet kurioje kitoje šalyje.

Dabar laikomasi dviejų nuomonių: dalis dar tiki amatininkyste ir kostiumus, batus užsisako tik pas siuvėjus, batsiuvius. Yra ir tokių, kuriems amatininkystė nėra vertybė, jie labiau pasitiki prabangiais prekių ženklais. Tai pastebima vis dažniau, todėl amatininkai, siuvėjai, batsiuviai nyksta. Beje, kartais siūloma rankų darbo prekių, tačiau jos vis tiek yra masinė produkcija, o siuvėjai per mėnesį pasiuva 2–3 kostiumus.

Siuvėjai pas mus laikomi didžiausia prabanga. Jų pasiūtas kostiumas kainuoja nuo 2000 iki 7000 eurų. Dažniausiai juos pasiuva per mėnesį ir tenka bent 5 kartus ateiti pasimatuoti. O, pavyzdžiui, „Armani“ kostiumas gali kainuoti lygiai tiek pat arba nuo 1500 iki 3000 eurų.

Žmonės dabar kitaip interpretuoja prabangą – jiems garsus prekių ženklas svarbesnis už kokybę. Beje, aš pats visai neseniai nusipirkau audinį ir iš jo siuvėjas man siuva kostiumą.

– Kalbant apie stilių, sakykite, kokių drabužių italai niekada neapsirengtų ir kuo jūsų stilius skiriasi nuo lietuvių?

– Italai neitų į gatvę su treningais. Net ir žemiausio sluoksnio žmonės dažniausiai turi savo stilių, jis gali atrodyti kaip kičas, per ryškus ir visų kritikuojamas.

Italai niekada neitų į pasimatymą su sportiniais batais ir, svarbiausia, nesimautų trumpų baltų kojinių. Mes sakome, kad tai yra didžiausia stiliaus klaida.

Lietuvoje pastebiu, kad, nors čia yra daug stilingų vyrų, jiems kartais trūksta originalumo, skonio ir paprasčiausių žinių. Netgi elegantiški kostiumuoti vyrai dažnai dėvi marškinius su per daug laisva apykakle ir nežino, kaip gražiai surišti kaklaraištį. O iš tikrųjų yra daugiau nei dvidešimt mazgų ir kiekviena proga – vis skirtingi surišimo variantai.

Lietuviai mėgsta arba visiškai sportinį, arba darbinį stilių ir retai nešioja kaklaraištį kaip stiliaus detalę (nebent eidami į darbą). Tokius aksesuarus, kaip skrybėlės, skepetaitės, marškinių rankovių sąsagos, lietuvių vyrai nešioja rečiau, tad čia atvykęs jaučiuosi išskirtinai apsirengęs.

Reikia pasakyti, kad lietuvių vyrų stilius labai pagerėjo per pastaruosius dešimt metų, ypač sostinėje, nors „Dandy“ stilius dar neužkariavo Lietuvos.

Galvoju, kad italės moterys reikalauja tikrai daugiau pastangų iš vyrų nei lietuvės, dėl to italai labiau atkreipia dėmesį į detales, nors pirmiausia sau nori atrodyti tobulai. Todėl tai, kas italams atrodo visiškai normalu, kitiems gali būti per daug ar net nereikalinga, efemeriška.

– O kaip rengtis patinka jums?

– Mėgstu „Dandy“ stilių, jam būdinga detalių paieška, dėmesys derinimui ir tradicijų interpretacija. Šis stilius yra ir gyvenimo filosofija, atsirado Prancūzijoje XVIII a. pabaigoje, kilus intelektualų reakcijai į pilką buržuazijos gyvenimą ir stilių. Žymiausias „Dandy“ istorijoje buvo airių rašytojas Oskaras Vaildas.

Drabužis, kurį labiausiai mėgstu, yra švarkas. Dažniausiai jį dėviu kartu su džinsais arba „Jeckerson“ stiliaus kelnėmis. Nepatinka vienspalviai monotoniški švarkai, renkuosi dryžuotus, languotus, eglutės rašto, o idealiausi – su dviguba krūtine.

Labai daug pastangų dedu į spalvų ir raštų derinimą, man patinka įvairovė. Jei švarkas dryžuotas, kaklaraištis turi būti kontrastingo rašto, pavyzdžiui, taškuotas. O marškiniai turi būti vienspalviai. Į kišenę įsidedu vienspalvę arba raštuotą skepetėlę.

Man patinka spalvos, jų nebijau, tačiau bandau suderinti kuo elegantiškiau. Pagal italų tradiciją, nesiūloma derinti daugiau kaip tris spalvas ar tris raštus, ir aš su tuo sutinku.

– Išduokite, kokia yra italų vyrų elegancijos paslaptis?

– Negalvoti, kad vyriškumas asocijuojasi su grubumu. Vyriškiausias vyras tas, kuris moka pasielgti taip, kad kiti jo kompanijoje pasijaustų saugiai ir patogiai. Žanas Polis Sartras yra pasakęs: „Elegancija – tai elgesio kokybė, kuri kultūrą ir išvaizdą paverčia maksimalia.“