– Diana, Lietuvos mados industrijoje ryškia žvaigžde tapote jau prieš daugiau nei dešimtmetį, ir visą tą laiką esate viena produktyviausių dizainerių. Jūsų manymu, kaip Jums pavyko rasti kelią į moterų širdis, o taip pat ir jų spintas?
– Jokios didelės paslapties čia nėra – tiesiog kuriu tai, kas patinka, tinka ir yra aktualu man pačiai. Tuomet ir kitos moterys tai priima, dėvi su malonumu. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų kurti ką nors, kuo netikiu, ir dar apie tai pasakoti, bandyti parduoti. O kai kuri iš širdies, viskas tiesiog vyksta savaime, nereikia daug reklamos ir įtikinėjimų.
Manau, kad moterys mato, kiek idėjų ir darbo įdėta į mano kolekcijas. Visada stengiuosi kurti tokius drabužius, kurie yra ne tik patogūs dėvėti, bet ir turi vizualinį ar funkcinį unikalumą – kai matosi, kad prie modelio yra prisilietęs dizaineris, kuris svarstė, bandė, dėliojo, galvojo kaip geriau, gražiau, patogiau. Pati drabužio kūrime stengiuosi dalyvauti nuo pradžios iki pabaigos – ir modeliuojant, ir maketuojant, ir konstruojant, ir dėliojant paskutinius akcentus ant jau gatavo prototipo.
Kiekvieną gaminį ant savęs išsimatuoju, ištestuoju, kritiškai įvertinu. Viską darau taip, lyg kurčiau pačiai sau, – kiekviena siūlė tiesi, viskas preciziškai sukonstruota, niekada netaupau audinių, kad tik kuo tiksliau įgyvendinčiau tokią idėją, kokią kurdama drabužį jau turiu savo galvoje. Būna, kad vienai suknelei sunaudoju audinio ir visus tris metrus. Žiūrint į ją gali atrodyti, kad ten – vos metras sunaudotas, o iš tikro išeiga būna ir trys, ir net keturi metrai. Dėl galutinio rezultato man nieko negaila.
– Kai toks tempas ir kai tiek procesų reikia prižiūrėti, ar nepritrūksta naujų kūrybinių idėjų, ar užtenka laiko joms brandinti?
– Po tiek daug madoje praleistų metų tikrai jau tampa sunkiau išrasti ką nors nauja, bet aš nepasiduodu, eksperimentuoju, nors ir stengiuosi per daug neįsismarkauti, laikausi savo braižo, savos estetikos, dirbu nuosekliai ir nesiblaškydama. Turbūt todėl pavyksta klientėms kiekvieną mėnesį pristatyti bent po kelias naujienas, jau dešimt metų savo kolekcijas rodau ir „Mados infekcijoje“. Praėjusį rudenį ten pristačiau ir pastarąją savo kolekciją – „Black Drama“ (liet. juodoji drama).
O laiko visada negana, nors per karantiną visi turėjome prabangą jo turėti daugiau. Man buvo visiškai nauja patirtis vienai suknelei skirti tiek laiko, kiek reikia, – nors ir visą mėnesį. Niekada tiek laiko neturėdavau. Su malonumu karantino laiką skyriau kūrybai, nors ir girdėjau aplink, kad nerimas paralyžiuoja kūrybingumą. Džiaugiuosi, kad man taip neatsitiko ir kad buvau produktyvi kaip niekad.
– Kaip apskritai atėjote į madą? Ir nors dabar esate žinoma kaip dailių suknelių dizainerė, pradėjote visai ne nuo jų, o nuo gatvės mados, tiesa?
– Viskas paprasta – evoliucionuojame, keičiamės kaip žmonės, keičiasi ir kūryba, požiūris save ir į pasaulį. Taip jaunystėje neišlįsdama iš džinsinių suknelių ėmiau jas kurti ir kitiems, džinsas tapo ir mano pirmųjų kolekcijų pagrindu. Vėliau kolekcijos natūraliai tapo moteriškesnės, ėmė labiau atspindėti ir pasikeitusią mane. Aišku, vėlesnės kolekcijos yra ir gerokai brandesnės, vizualiai patrauklesnės, nes, matyt, daug metų patirties ir darbo šioje pramonėje nepraėjo veltui. O dizainere norėjau būti nuo pat mažens. Nebuvo jokių kitų norų. Todėl nebuvo abejonių nei ką studijuoti, nei kokiu keliu eiti.
– Šiandien, kai realybę ir kasdienybę stipriai pakeitusi pandemija ir kartu su ja atsiradę karantinas, socialinė izoliacija ir namų rutina, kokį poveikį tai padarė moterų norui jaustis gražiomis, o kartu ir norui puoštis? Gal nuo šiol ne tik namie, bet ir už jų ribų, ir net darbuose taps priimtinas laisvesnis, patogesnis ir gerokai liberalesnis lounge tipo aprangos stilius?
– Laikas parodys, kaip viskas bus, bet aš manau, kad po karantino, grįžus į „normalybę“, moterys norės išlipti iš treningų ir pasipuošti. Kaip pasipuošti – čia jau kitas klausimas. Juk ir darbų būna visokių, ir juose galioja skirtingi aprangos standartai – turbūt nebūtų logiška lyginti reklamos agentūroje ir teisininkų kontoroje galiojančių dress-kodų, bet kad laisvalaikiu vėl visi ir visos puošimės su vienodu užsidegimu – tai beveik faktas.
Galbūt po beveik metų, kuriuos praleidome namuose, viešos aprangos suvokimas išties bus kiek pasikeitęs, ir galbūt tai bus labiau hibridinis, universalesnis drabužis, su kuriuo gali dirbti ir biure, ir iš namų, bet puošnumo, šventės, kažkokio „cinkelio“ elementas bus privalomas, nes jis yra labai išsiilgtas.
Turbūt pastebėjote, kad drabužio nuėjimas į universalumą, funkcionalumą, patogumą buvo jaučiamas dar iki pandemijos, juk jau ne pirmus metus pasaulis gyvena pagreitintu tempu, kuris reikalauja ir atitinkamos aprangos. Niekas nenori nepatogaus rūbo, kuris atlieka tik vieną funkciją – yra gražus. Žmonės tampa vis labiau praktiški. Bet kad noras puoštis dings visai – tuo tikrai netikiu. Manyčiau, kad atvirkščiai, – po karantino jausime to noro puoštis paūmėjimą ant savęs, stebėsime jį ant kitų, ypač ant moterų. Sutikite su manimi, kad jokia pandemija nesunaikins moters noro jaustis moterimi.
– Nuolat komunikuojate su savo klientėmis, girdite jų norus, galų gale matote pardavimų statistiką. Kaip pastaraisiais metais, o ypač per paskutinius metus keitėsi moterų pageidavimai – kokie šiandien yra geidžiamiausi drabužiai?
– Iki karantino mano klientės pirko drabužius darbui biure, laisvalaikiui mieste, kelionėms, šventėms. Marškiniai ir suknelės – štai kokie buvo einamiausi produktai. Prasidėjus karantinui ir drastiškai sumažėjus progų dėvėti šiuos rūbus, moterys ėmė pirkti labiau kasdienius drabužius – trikotažo sukneles, džemperius, marškinėlius. Visgi, tokia tendencija nėra absoliuti, nes liko klienčių, ir jų buvo ne taip ir mažai, kurios ir toliau pirko puošnesnius drabužius. Pasikartosiu, bet noras puoštis ir būti gražiomis kasdien, nepriklausomai nuo aplinkybių, matyt, yra mūsų – moterų – prigimtyje.
Ilgai nesiryžau siūti džemperių ir kitų laisvalaikio drabužių, nes atrodė, kad rinka yra užpildyta, nesinorėjo kartotis. Bet karantinas daugelį kūrėjų paskatino eksperimentuoti ir reaguoti į pasikeitusią rinką, į kitokius žmonių poreikius. Sukūriau lounge stiliaus suknelių kolekciją, ir ji sulaukė didžiulio pasisekimo. Atvirai – tiesiog nesitikėjau, kad laisvalaikiui namuose skirtų drabužių poreikis toks didelis. Stengiausi, kad tai nebūtų dar vienas džemperis ar dar viena basic suknelę, kokių pilna, todėl kiekviename modelyje atpažįstamas ir mano autorinis stilius.
– Jūsų kūryboje patogumo netrūksta. Tiesą sakant, nesvarbu ką kurtumėte – ar trapias nėriniuotas ir ažūrines, ar paprastas kasdienes sukneles, jos visos atrodo labai patogios ir beveik visada oversized silueto. Atrodo, kad dėvėjimo komfortas Jums yra svarbesnis už eleganciją, o gal tos elegancijos ir nebereikėtų suprasti tik kaip klasikinės aptemptos suknelės, perlų vėrinio ir smailių aukštakulnių?
– Absoliučiai sutinku – eleganciją kiekvienam suprantama savaip, nėra kažkokio universalaus jos apibrėžimo. Gal nereikėtų savęs apriboti terminais ir užbrėžti ribas, kad tik su prigludusiu drabužiu ir ant kulnų-žudikų gali tapti elegantiška. Visada sakiau, kad pirmu smuiku griežti turėtų ne suknelė, o ją dėvinti moteris. Būtent moteris ir kaip ji jaučiasi dėvėdama tą suknelę yra svarbiausia, o drabužio paskirtis yra papildyti, pabrėžti, pridėti charizmos, bet tikrai ne užgožti.
– Paradoksalu, bet nepaisant platėjančių siluetų, sluoksniavimo ir drapiravimo, kurie būdingi Jūsų kuriamai madai, Dianos Paukštytės kolekcijos visada itin moteriškos ir jausmingos, o ir stilizuojate Jūs savo kolekcijų modelius kaip trapias poetes ir kaip paslaptingas mūzas. Sakykite, o kokios moterys iš tikrųjų perka ir dėvi Jūsų kurtus rūbus?
– Tiesa, kad tarp mano klienčių daug kūrybiškų asmenybių, meniškos sielos moterų, kurių darbai susiję su menais, – jos yra aktorės, rašytojos, muzikantės. Bet taip pat daug tarp mano klienčių ir medikių, verslininkių, politikių, valstybės tarnautojų, daugelio kitų profesijų atstovių. Sustoti ties viena profesija būtų nelengva, o ir nežinau ar tikslinga – manau, kad mada yra universali, ir ją arba pajauti, arba ne. Turbūt tai ir yra pagrindinis kriterijus, pagal kurį renkamės ką dėvėti.
– Ant „Mados infekcijos“ podiumo savo kolekcijas pristatote kasmet, ir taip jau dešimt metų iš eilės. Apie ką naujausia Jūsų kolekcija ir ko joje yra tokio, ko nebuvo ankstesnėse?
– Kaip sufleruoja pavadinimas „Black Drama“, joje yra dar daugiau dramos (juokiasi). Tai, ką matote nuotraukose, yra stilizavimas reklaminei fotosesijai ir podiumui, – kasdien gatvėmis su odine liemenėle juk nevaikštoma. Kolekcijos komunikacijai atrenkami ryškiausi modeliai, drąsesnis ir jų derinimas, o šiaip modelių visada sukuriama gerokai daugiau, nes moterims reikia ir ramesnių, santūresnių, tačiau mano braižą turinčių drabužių. Beje, šios fotosesijos kadrus viešiname pirmą kartą.
Kaip visada savo kolekcijose, taip ir šįkart žaidžiau kontrastais – lengvą, dažnai permatomą audinį derinau su tvirtu ir nepermatomu, nuogumą – su draperijų gausa, trapius suknelių siluetus – su sunkiais paltais. Likau ištikima ir spalvinei gamai, kuri taip pat nesikeičia jau daugelį metų.
– Juoda, balta ir raudona – pasirodo iš šių trijų spalvų galima sukurti visą pasaulį. Kaip savo kūryboje apsistojote ties šiomis spalvomis ir ką jos Jums reiškia?
– Taip, jau ne pirmus metus šios spalvos mano kūryboje dominuoja, ir pasižiūrėjus į mane ir mano tipišką aprangą turbūt nekyla minčių kodėl (juokiasi). Pasakysiu taip: mano kūrybai juoda ir balta yra idealios spalvos, o raudona labai harmoningai ir ryškiai jas papildo. Kai drabužiuose daug detalių, nesinori ir daug spalvų – juk tada būtų chaosas.
– Kalbant apie chaosą, ar pandemija ir karantinas labai sujaukė Jūsų pačios buvimą, ir kokį antspaudą šis jau, ko gero, besibaigiantis etapas paliks Jūsų gyvenime ir kūryboje?
– Pirmiausiai, karantinas labai pakoregavo visus grafikus – juk kolekciją tradiciškai turėjau pristatyti pavasarį, o dėl force majeure aplinkybių festivalis „Mados infekcija“ persikėlė net į rudenį... Ką gi – turėjau net šešis papildomus mėnesius tobulinti savo kolekciją tiek, kiek niekada nemaniau, kad galėsiu sau leisti! Anksčiau prieš pristatymą visuomet pritrūkdavo tos paskutinės nakties, o dažnai ir ne vienos, tačiau šįkart su komanda turėjome laiko kiekvienai smulkmenai pabaigti – nušlifuoti dekorą, drapiravimą, siuvinėjimus.
Šiaip mano darbai nesustojo, neturėjau kada liūdėti, o atsiradusį kiek laisvesnį laiką nukreipiau į darbą, kūrybą ir šeimą, ir man tai patinka. Šis periodas žmonijai buvo ir yra kitoks, galbūt nebūtinai malonus, paženklintas netekčių ir pasimetimo, bet tai yra ir atradimų bei pokyčių laikas, kuris mus moko prisiderinti, keistis, tobulėti, nebijoti. Niekas nesitikėjo, kad kažkas panašaus atsitiks, bet kad jau atsitiko – bandykime visi iš to pasidaryti išvadas, asmeniškai ir profesiškai patobulėkime, skirkime daugiau laiko sau ir artimiausiems žmonėms. Ir nepamirškime puoštis, nes gyvenimas tikrai per trumpas to nedaryti.
