Paprastų marškinėlių pagaminimo kaina Lietuvoje ir užsienyje, anot jos, skiriasi kaip diena ir naktis. Jei užsienyje pasiuvimas kainuoja centus, tai mūsų šalyje – keliolika ar net keliasdešimt eurų.
„Už tiek, už kiek siuva užsienyje, Lietuvoje drabužio pasiūti neįmanoma. Ką jau kalbėti apie sukūrimą, audinius... Kūrėjas investuoja savo laiką, visokeriopai stengiasi užtikrinti drabužio kokybę. O kokybiškas drabužis – garantija, kad nešiosi jį ilgai. Man itin svarbu, kad klientas po mėnesio nešiojimo neišmestų mano kūrinio, nepamirštų manęs“, – sako D. Vapsvė.
– Dažniau renkatės vilkėti savos kūrybos rūbus ar taip pat noriai puošiatės ir didžiųjų prekybos tinklų siūlomais drabužiais?
– Stengiuosi nedėvėti nuo galvos iki kojų „Diana Vapsvė“ kūrybos drabužių. Esu normali moteris, lygiai taip pat nueinu į „Zara“ ir nusiperku tai, kas man prie širdies. Nors kartais, pripažinkime, būna, kad nusiperki drabužį tik iš reikalo – tik tam, pasipuoštum šventei. Ir taip užgraužia sąžinė pagalvojus, kaip buvo pagamintas tas drabužis. Kas jį gamino? Tas vargšas vaikas, kuris neturi ką pavalgyti? Kuris už duonos kąsnį vargsta fabrike?
Kartais kaltinu save dėl to. Bet kur gi daugiau nueisi nusipirkti drabužių, kai tau jų reikia? Realiai, visi atvežami didžiųjų tinklų drabužiai yra gaminami panašiu principu. Arba spinta tuščia, arba esi priverstas nusipirkti tokį daiktą. Nors puikiai supranti, kad jo savikaina labai maža. Ir kas už tos savikainos slepiasi...
– Tarp Lietuvos dizainerių konkurencinė kova nėra didelė, bet tenka pripažinti, ji, vis dėlto, yra. Ar išeitumėte į viešumą vilkėdama kito kūrėjo drabužius?
– Savo spintoje turiu kitų dizainerių kurtų drabužių. Prieš šešerius metus, dar tik pradėjusi savo karjerą, nusipirkau lietuvių kūrėjos Agnės Biskytės kurtą megztinį. Ji buvo numezgusi labai įdomaus dizaino didelius megztinius, kurių dėvėjimo būdas buvo išties universalus – ir megztinis, ir suknelė. Drabužį Agnė vadino transformeriu. Tikrai nuoširdžiai nešiojau, nuoširdžiai reklamavau. Ir ne gėda, ir negaila! Juk ne visuomet kuriu tai, ką ir kiti. Šiandien, tarkime, nemezgu megztinių, nors vieną dieną planuoju tą daryti.
Tikiu lietuvių siūloma kokybe. Agnės megztinį turiu penkerius metus ir jis tiesiog nesudėvimas. Turiu ir Ramunės Piekautaitės megztinį. Pirkau jį jau dirbdama su savo prekiniu ženklu. Man garbė nešioti Ramunės kūrybą. Labai norėčiau, kad ir ji dėvėtų mano švarką.
– Pastaruoju metu Lietuvoje ženkliai padaugėjo mados kūrėjų, rinkoje siūlančių, tarkime, įvairiais piešiniais puoštų marškinėlių linijas. Laimė, skambiai vadinsi save dizaineriu dažnas nedrįsta. Kur slypi riba tarp paprasto kūrėjo ir dizainerio?
– Kol neišleidau savo pirmosios kolekcijos, kurią sudarė bent 20 skirtingų drabužių modelių, ir aš nedrįsau savęs vadinti dizainere. Vis sakydavau, kad esu mama, kurianti drabužius. Bet man augant kaip kūrėjai, kartais sulaukdavau klausimų, kodėl nedrįstu sau klijuoti dizainerės etiketės. Manau, kad dizaineriu gali save vadinti tik tuo atveju, jei sukuri rimtą, profesionalią kolekciją. Ypač, kai ji komercinė, kurią gali dėvėti kiekvienas pirkėjas.
Be abejo, dizaineriais save gali vadinti ir tie, kurie baigė kostiumo dizaino studijas. Mes privalome juos vadinti taip vadinti, juk jų rankose – tą bylojantis diplomas. Aš neturiu diplomo, nebaigiau mokslų, kurie sietųsi su mada, bet labai daug į save investavau ir mokiausi. Man reikėjo juodai dirbti, kad užsitarnaučiau savo vardą.
– Ar Lietuvoje įmanoma išgyventi iš kūrybos?
– Ar ar gerai gyvenu šią dieną? Sakyčiau, kad nesiskundžiu. Žinote, reikia turėti daug kantrybės. Pradėjau geriau gyventi tik praėjus keturiems metams po mūsų sunkios pradžios.
Pastebiu, kad kartais žmonės migruoja – imasi dizainerio amato, po to, žiūrėk, jau nebe dizaineris... Nemanau, kad taip yra dėl to, kad rinka per maža. Manau, kad žmogui tiesiog trūksta kantrybės. Ne viskas atsiranda per vieną dieną.
Atsakant į klausimą – taip, išgyventi tikrai įmanoma, bet tam reikia daug įdirbio. Turi būti ne tik kūrybiškas, bet ir verslus. Jei pats nesugebi sukurti verslo, surask, kas tau padės. Nesame žmonės-orkestrai, todėl dažniausiai reikia surinkti gerą komandą.
Jei būčiau pati viską dariusi, greičiausiai, jau būčiau užvėrusi duris. Labai svarbu turėti žmonių, kurie tau padės tose srityse, kuriose turi spragų. Tarkime, mano atveju – marketinge.
– Kalbant apie lietuvišką madą, kodėl mūsų kūrybos drabužiai nėra taip išpopuliarėję užsienyje?
– Ne taip viskas paprasta. Kartais noras išeiti į užsienio rinką reikalauja beprotiškų investicijų. Gali sudalyvauti užsienio parodoje, pristatyti save kaip kūrėją, pristatyti kolekciją. Galbūt atsiras koks nors didmenininkas, kuris norės ja prekiauti, tarkime, Paryžiuje.
Bet nepamirškite, kad neužtenka tiesiog sukurti kolekciją. Turi turėti resursų pasiųti drabužius dideliais kiekiais. O Lietuvoje tai pakankamai sudėtinga – turime tam tikrų problemų su gamyba, su siuvyklomis. Lietuvos siuvyklos labiau linkusios dirbti su užsienio gamintojais, užsakymų dydžiai skiriasi dešimtimis kartų.
– Regis, jūs iš to ir išlošiate. Viską turite po ranka: vienoje gatvės pusėje parduotuvė, kitoje – nedidelė jums priklausanti siuvykla.
– Kūrybos gyslėle: ji įgimta ar įgyjama?
– Esu kilusi iš menininkų šeimos, tad, manau, tam tikras kūrybiškumo krislelis ateina iš tavo giminės. Visa kita galime išmokti ir ištobulinti.
Pavyzdžiui, aš dažnai lyginu savo kolekcijas. Tai labai naudinga, nes matau, kad kiekvieni metai mane moko kažko naujo. Aš mokausi iš padarytų klaidų, neretai pastebiu ir kūrybinius šuolius.
– Kaip prasidėjo jūsų, kaip kūrėjos, gyvenimo etapas?
– Didieji gyvenimo pokyčiai įvyko, kai buvau motinystės atostogose. Svarsčiau, ar turėčiau grįžti į savo senąją darbovietę, ar gyventi taip, kaip noriu ir taip, kaip svajoju.
Kaip šiandien pamenu – riedu Vilniaus-Panevėžio autostrada ir sakau vyrui, kad nenoriu grįžti į darbą, kad noriu kurti drabužius... Jaučiau, kad tą galiu ir turėjau be proto daug vizijų. Vyras tikriausiai pagalvojo, kad žmona kliedi, juk nė neįsivaizdavau, kas tas drabužių dizainas!
– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai?
– Vyras man pasiūlė kurti elektroninę parduotuvę. Tai turėjo būti saugesnis ir pigesnis variantas. Tačiau aš, jam nė nežinant, ėmiau ir išsinuomojau patalpas „Ogmios mieste“.
Žinote, ne visada reikia labai atsakingai skaičiuoti ir galvoti. Jei būčiau smulkiai skaičiavusi, kiek turiu pasiūti, kiek turiu parduoti, kiek turiu uždirbti, kiek turiu už nuomą mokėti... Jei būčiau tiksliai skaičiavusi, tikriausiai, „Dianos Vapsvės“ niekada ir nebūtų.
Pačioje pradžioje viskas tebuvo apytiksliai apžiūrėta, paskaičiuota. Dabar, žinoma, viskas kitaip – tikslūs skaičiavimai yra gyvybiškai būtini sklandžiam verslo vystymui. Vis dėlto, džiaugiuosi, kad tuo metu tiksliai neskaičiavome, negąsdinome savęs ir tik dėl to šiandien esu ten, kur esu.
Galiu drąsiai pasakyti, jei būčiau daugiau gilinusis, kas manęs laukia ateityje – būčiau neišdrįsusi eiti šiuo keliu.
– Per daug iššūkių?
– Beprotiškai. Buvau labai sunkūs laikai, pačioje karjeros pradžioje dirbau vienui viena: buvau ir įmonės direktorė, ir sukirpėja, ir valytoja, ir pardavėja, ir tiekėja... Teko daug ką išmokti, daug knygų perskaityti.
Dvejus metus diena iš dienos dirbau iki išnaktų, be jokių atostogų. Kartais nematydavau vaiko. Galiu pasakyti, kad praleidau vienerius dukros Gustės gyvenimo metus, nemačiau, kaip ji užaugo. Aš net nepamenu šio savo dukros gyvenimo etapo. Tai vienintelis dalykas, kurio gailiuosi.
– Kaip apibūdintumėte savo, kaip kūrėjos, braižą? Kas vyrauja jūsų kūryboje?
– Ar kurdama kolekciją atsižvelgiate į sezonines mados tendencijas?
– Nesivaikau ateinančių metų mados tendencijų. Tarkime, kitais metais madingas pieštuko formos sijonas. Bet juk žinau, kad visi dizaineriai siųs pieštuko formos sijoną. Ar dar vienas pieštukas reikalingas? Tikrai ne. Tam, kad išsiskirčiau, stengiuosi nežiūrėti į tai, kokie siluetai bus „ant bangos“. Kuriu savo siluetą.
Vienintelis dalykas, kuris man imponuoja – spalva. Juoda spalva yra mano kolekcijų dominantė – to paprasčiausiai reikalauja mano pirkėjai. Bet tam, kad nuspalvinčiau kolekciją, kad ji nebūtų tik juoda, visuomet žiūriu į kito sezono spalvų tendencijas.
– Viename interviu esate minėjusi, kad niekada nekurtumėte vestuvinių suknelių...
– O šiemet sukūriau! Neveltui sakoma: niekada nesakyk niekada. Šiemet labai norėjau pamėginti. Suknelę jaunajai sukūriau iš idėjos, ją pasiuvau kaip dovaną. Kaip buvo gera būti tos ypatingos dienos dalimi... Man buvo didelė garbė pamatyti jaunąją su savo kurta suknele bažnyčioje.
Tai visai kitoks jausmas nei kurti komercinę kolekciją. Man buvo smagu pajausti ir suprasti tą skirtumą, kai pildai nuotakos svajones, dalyvauji visame kūrybiniame procese. Buvo be proto daug emocijų. Kartu ir verkėme, ir jaudinomės. Buvo labai malonu jausti, kad ji manimi pasitikėjo, neabejojo mano pasiūlymais.
– Galbūt ateityje dažniau kursite pagal užsakymą?
– Man baisu dirbti su žmogumi. Esu užsispyrusi, pripratusi dirbti viena, su niekuo nesitarti. Bijau, kad man bus per sunku įtikti žmogui, nes nesu tas kūrėjas, kuris siekia įtikti. Nenoriu kurti drabužio, kuris man nėra gražus. O aš manau, kad pildant klientų norus taip dažnai nutinka.
– Ne kiekvienas žmogus galį įpirkti lietuvių dizainerių kūrybą. Į kokį vieną universalų drabužį pasiūlytumėte investuoti?
– Į klasikinį juodos spalvos švarką. Jis tarnaus ilgai, derės su visais rūbais ir kuris niekada neišeis iš mados.
Dizainerė sako, kad jai, kaip ir kiekvienam žmogui, taip pat pasitaiko silpnumo akimirkų, kai, atrodo, niekas šiam pasauly nebemiela.
„Kartais visiškai normalu mylimam darbui nebejausti meilės. Būna, kad visą savaitę neturiu minčių. Aš turiu turėti idėjų, kad jausčiausi gerai. O jei jų nėra – darosi baisu. Galbūt tai pabaiga? Ne visuomet juk taškaisi idėjomis. Kai jų pritrunku, imu galvoti – kaži, kada aš išsisemsiu? Ar dar galėsiu kurti? Ar dar galėsiu stebinti žmones?“ – retoriškai klausia D. Vapsvė.
Kaip jai pavyksta išbristi iš niūrių minčių liūno ir vėl pasisemti naujų idėjų?
„Ką gi... Atsipurtau, pailsiu, pakeičiu aplinką ir vėl džiaugiuosi savo veikla“, – šypsosi kūrėja.