– Kada supratai, kad mados pasaulis yra būtent tai, kur nori dirbti visą gyvenimą? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Kartais pajutimas ateina anksčiau, nei pats tai suvoki. Mokykloje pastebėjau, kad man šiek tiek labiau nei kitiems vaikams rūpi mano pačios ir kitų išvaizda, pradėjau labiau stebėti žmones, kas ir ką yra apsirengęs, tai analizuoti, galiausiai giliai viduje pajutau, kad man tai tikrai įdomu.
Tėvai labai mėgo per Kalėdas dovanoti man drabužius. Vieną kartą pasakiau: „Nedovanokite man rūbų, kuriuos patys išrinkote, nes vis tiek nedėvėsiu. Dovanokite man pinigus ir aš pati išsirinksiu, kas patinka.“ Tėvai tai priėmė labai asmeniškai, galbūt net šiek tiek įsižeidė, bet nepriekaištavo. Taupiau pinigus, atsidėdavau jų ir iš tų, kuriuos man duodavo pietums, o susitaupiusi eidavau į tuomet madingąjį „Utenos trikotažą“, vėliau – „Aprangos galeriją“ ir ten rinkdavausi, kuo apsirengti. Nuo mažens norėjau atrodyti kitaip, įdomiau.
Visada tikėjau, kad drabužis padeda save realizuoti, išreikšti, parodyti savo charakterį. Pati to nesuvokdama, nuo mažų dienų per drabužį norėjau išreikšti savo emocijas, požiūrį, paauglystėje – vidinį maištą…
– O kada tai tapo profesija?
– Turbūt tada, kai pradėjau iš to uždirbti (šypteli). Baigusi mokyklą mąsčiau studijuoti mediciną, netgi tam ruošiausi, bet atsitiktinai susipažinau su Giedre Fledžinskiene. Prireikė tik vieno pokalbio, kad suprasčiau, jog noriu kurti drabužius. Atėjo rugsėjis, išlaikiau stojamuosius ir nė nepajutau, kaip į visa tai įsisukau: iš pradžių – „Mados injekcija“, po to – „Mados infekcija“… Kurdama drabužius visada jaučiausi savo vėžėse.
Menininkai paprastai savo kūrybinį kelią pradeda nuo avangardo. Aš – jokia išimtis: turbūt norėjosi stebinti, idėjas perteikti nepaprastai, konceptualiai. Bėgant laikui avangardo mano kuriamuose drabužiuose ėmė mažėti, nes puikiai suvokiau, kad jis mažai vartojamas ir labai siauram ratui įdomus bei suprantamas. Po truputį pradėjau atsižvelgti į tai, ko žmonėms reikia, norėjau artimiau bendrauti ir kurti jiems. Atsakiau sau į klausimą, kas yra mano žmogus.
– Ir kas jis?
– Turbūt tai yra sunkiausias klausimas, į kurį dizaineriai paprastai atsako vienodai. Pas dizainerį paprastai ateina į jį patį panašūs žmonės. Kokie susiranda mane? Pirmiausia – moterys, nes vyrams šiuo metu nekuriu. Mano klientė – stipri, pasitikinti savimi, nors kartais ir dvejojanti, įkvepianti. Man patinka natūralūs, paprasti ir smalsūs žmonės, kuriems nereikia įspūdingų fanfarų ir ryškių spalvų. Noriu, kad mano drabužiai moteriai padėtų išreikšti save, o ne paslėptų ją ir užgožtų.
Kurdama labiau vadovaujuosi jausmu nei tendencijomis, kurios svarbios, kai nesinori pabėgti nuo to, kas yra aktualu. Stengiuosi atsižvelgti į vartotojiškumą, prikelti senas idėjas, derinti nauja ir sena. Tendencijos ir mada labiau skirtos tiems, kurie dirba šioje srityje arba ja labai domisi. Nereikia iš teisininko ar buhalterio reikalauti, kad jis žinotų, kas šiuo metu madinga, o kas – ne. Mada – kiekvieno pasirinkimo laisvė.
– Kurdama madą jautiesi laisva?
– Jaučiuosi atsipalaidavusi, nestresuoju, ji man kelia džiaugsmą. Man patinka bendrauti su žmonėmis, jiems kurti ar patarti. Mada nėra vien tik grožis ir kalbėjimas apie nieką. Mada gali tapti įrankiu kalbėti apie socialines problemas, apie tai, kas gera ir bloga. Jei žmogus domisi mada, tai nereiškia, kad jis yra paskutinis kvailys, kad jis negali kalbėti apie politiką. Mada nėra tuštybių mugė.
– O kaip į tavo profesinį gyvenimą įžengė stilistės darbas?
– Kurdama kolekcijas dažnai sulaukdavau prašymų patarti stiliaus klausimais, padėti fotosesijose, vėliau atsirado ir televizijos projektų. Visa tai man atrodė be galo įdomu.
– Kaip išgyventi šioje konkurencinėje kovoje, kai naujų dizainerių ir stilistų atsiranda kone kasdien?
– Lengviau tiems, kurie turi istoriją, identitetą, savo idėją. Kurdama pasitikiu savo stiliumi, savo klientais, todėl gerai miegu naktimis ir nesijaudinu.
– Kaip manai, kodėl mūsų dizaineriams taip sunku išlįsti už Lietuvos ribų?
– Sunku ne tik lietuviams. Visi dizaineriai turi tas pačias žaidimo taisykles. Ir vargu ar vienas dizaineris galėtų ką nors padaryti tarptautinėje arenoje, svarbu turėti padedančią komandą: ištikimus siuvėjus, gerai dirbančią vadybą ir finansų. Suvokti, kokiai rinkai kuri ir į kurią reikėtų plėstis. Juk ne iškart po visą pasaulį. Esu sulaukusi kvietimo dalyvauti Paryžiaus ir Londono mados savaitėse. Tačiau paskaičiavusi, kiek reikės nertis iš kailio, kad visa tai atsipirktų, entuziazmas išblėso. Kiekvienas dizaineris pasirenka savo kelią ir turi skirtingų galimybių bei gebėjimų tam kad plėstųsi ir augtų.
– Lyg ir jaučiu apmaudo gaidelę...
– Visai ne. Šiuo metu man nereikia pasaulinio pripažinimo. Patinka lipti po laiptelį, neskubėti, kurti taip, kad po penkerių metų neišprotėčiau ir nesinorėtų visko mesti.
– Esi sakiusi, kad grožio paieškos kartais tampa sėkmingiausiu keliu į tuštybę. Ar egzistuoja ribos tarp saikingo ir nelabai saikingo domėjimosi išvaizda?
– Žinoma, egzistuoja. Dažniausiai nesaikingas domėjimasis mada atsiranda iš didelio staigaus noro ką nors pakeisti ar pasikeisti. Tuomet perlenkiama lazda, nes pasirinkimai tampa neišjausti. Mada staiga nepakeičia gyvenimo, nepadaro šviesesnio per besaikį vartojimą.
