Nuoširdžiai galima pasakyti, kad renginys vizualine prasme atrodė kur kas gražiau nei prieš penkerius metus.
Žmonės arba iš tiesų prakuto ir įsigijo padoresnių rūbų, arba, kaip sakė prezidentas, čia susirinko geriausia visuomenės dalis.
Kalbant apie vyrus – nors kvietime buvo nurodytas smokingas, be abejo, karštis daugelį bent jau teoriškai išgąsdino. Pasirinkus smokingą kiltų reali grėsmė sukaisti ir perkaisti. Nemažai vyrų pasirinko juodą ar tamsų kostiumą kaip alternatyvą. Vis tik maloniai nustebino, kad nemažai svečių, vyrų vilkėjo smokingą. Ir vėlgi, leiskite pabrėžti, ne nuomotu, bet daugeliu atveju asmeniniu. Tai rodo tikrai aukštą Lietuvos lygį – smokingas kabo spintoje lygiavertėmis teisėmis su kitais apdarais. Ir tai yra geras mūsų stilistinės brandos indikatorius.
Kalbant apie moteris. Moteris vertinti, traukti per dantį ar girti visada yra lengviausia, kadangi moterų apranga yra nepalyginamai įvairesnė negu vyrų ir prie moteriškos aprangos ir įvaizdžio yra daugiau galimybių prikibti – ar tai būtų manikiūras, pedikiūras, ar makiažas, ar apranga, aksesuarai ir t.t.
Kvietime buvo nurodyta vakarinė suknelė, tačiau tikiu, kad daugelis moterų, atsižvelgdamos į oro temperatūrą, sunerimo – kaip čia su ta vakarine suknele būti tokiame karštame ore. Todėl visiškai logiška, kad daug moterų vilkėjo bet kokias sukneles.
Kaip ir smokingo atveju, vis dėlto, buvo visai nemažai moterų pasirinkusių vakarines sukneles. Kodėl aš paminėjau tą judrią, atleiskite už išsireiškimą, minią? Kai minioje moteris pasirodo vilkėdama vakarine suknele, o aplinkui ją, įsivaizduokite, yra įvairiausiai apsirengusių žmonių, ta vakarinė suknelė ima atrodyti lyg iškritusi iš konteksto. Jei matai devynis žmones, kurie apsirengė bet kaip kaip ir staiga pamatai dešimtą, tikrai garbingą, gražią, simpatišką damą, kuri apsirengė pagal visas taisykles ir kanonus, jos vakarinė suknelė kontrastuoja su tais devyniais apsirengusiais bet kaip.
Na, o du tūkstančiai svečių yra daug, todėl norėjosi griežtesnės logistikos. Sunkiai liežuvis apsiverčia svečius vadinti minia, bet tokią žmonių gausybę reikia kontroliuoti. Ir kai tie žmonės pasklinda nemažame plote, tada tampa neaišku, ką daryti – ar brautis prie prezidento ir jį pasveikinti, ar nusifotografuoti su juo, ar autografą gauti, ar vaikščioti po prezidentūros sodą, ar valgyti, ar gerti, tad norėjosi daugiau struktūros. Bet čia yra mano toks buržujiškas, miesčioniškas poreikis, kai lauki kažkieno suorganizuoto veiksmo ir proceso.
Tad tokioje didelėje minioje ta vakarinė suknelė praranda savo esybę, savo šarmą. Jeigu dešimt moterų iš dešimties vilkėtų vakarines sukneles, tada jau būtų į ką akis paganyti. Dabar nepriklausomo stebėtojo akimis žiūri į kažkokią eklektiką, gerąja arba blogąja prasme, tie 2 tūkst. svečių savo gausybe ištirpina stilingus, gražius ir ypatingai atrodančius žmones.
Be to, ta minia yra visada judri. Lietuviai iš esmės mėgsta judėti. Mūsų žmonės net ir atėję atsipalaiduoti visada atrodo tokie užsiėmę, skuba nuo vieno stalo prie kito, ten su kažkuo persimeta keliais žodžiais ir vėl bėga tolyn, siekdami pabendrauti su kuo daugiau žmonių. Ir tokiame judrume, kuris iš viršaus pradeda atrodyti tarsi turgaus šurmulys, būk apsirengęs pačia įspūdingiausia pasaulyje suknele, vis tiek tu niekada nebūsi dėmesio centre. Kai aplinkui tave žmonių bangos, tai išsklaido dėmesį, kurį būtų galima koncentruoti į vieną ar kitą apdarą, įvaizdžio detalę.
Atsiradimo istorija
Man visada keistai atrodo tatuiruotas moters kūnas su vakarine suknele, nes tai yra visiškai nesuderinamos kultūrinės dimensijos, kultūrinės orbitos ir visa kita. Tatuiruotės, juk vis tiek jos demonstruoja laisvumą, polėkį, jaunatviškumą, entuziazmą, energiją ir t.t.
O vakarinė suknelė atvirkščiai – visada simbolizuoja kažkokį tai aristokratiškumą, stabilumą, sėslumą, stovėjimą vienoje vietoje, buvimą dėmesio centre ir t.t. Ir jokiu būdu ne jaunatvišką veržlumą ir pan.
Remiantis istoriniais šaltiniais, vakarinė suknelė buvo sukurta tam, kad ji pridengtų senstantį moters kūną – ypač rankas, kaklą, kelius. Tai yra trys didžiausi moters amžiaus indikatoriai. Žinoma, tokie aprangos pasirinkimai ėmė formuotis prieš maždaug 300 metų.
Pagal kanoną vakarinės suknelės paskirtis yra ne kuo labiau atidengti, bet kuo labiau uždengti. Kaip ir sako pats pavadinimas, vakaras reiškia visai kitą apšvietimą, visai kitą makiažą, vakaras reiškia visai kitą žmonių tarpusavio santykį.
Atkreipkite dėmesį, kaip rengėsi Anglijos karalienė Elžbieta II. Kai ji buvo jauna, jos vakarinės suknelės atidengdavo pečius, bet kelių ji neatidengdavo. Ji nebuvo tokia kaip princesė Diana. Kai karalienei sukako 70 metų, ji nė sykio nedėvėjo drabužio, kuris būtų parodęs jos pečius arba kelius. Kodėl? Nes tai buvo kūno dalys, kurios fiziologiškai pabrėžia senstantį kūną, o vakarinė suknelė tam ir buvo sukurta, kad leistų moteriai išlikti elegantiškai, geidžiamai, gražiai, paslepiant tuos dalykus, kurie gali suveikti kaip mažiau patrauklūs elementai.
Tačiau prieš kokius 60 metų, kai mados dizainerių pasaulyje ėmė dominuoti vyrai, kurie nelabai supranta moters poreikius, atkreipkite dėmesį, jie pradėjo atidenginėti moterų rankas ir kaklus, visiškai nesuprasdami, ką moterims tai reiškia, t.y. apnuogino kūno vietas, kurias moteris įprastai stengiasi paslėpti.
Vakarinėje prezidento inauguracijos šventės dalyje buvo tikrai labai gražiai apsirengusių, simpatiškai atrodančių moterų. Tačiau kai kurio leisdamos išsitatuiruoti savo kūną, meta iššūkį tai vakarinės suknelės koncepcijai, nes vakarinė suknelė turėtų paslėpti visas tatuiruotes, užuot jas atidengusi.
Lietuvoje yra gana paprasta, nes pas mus griežto kanono nėra, niekas tavęs nepasmerks, nebent feisbuko komentatoriai. Teoriškai į tokį renginį gali ateiti apsirengęs bet kaip ir gali ten simbolizuoti ar atstovauti kokį nors kūrybinį sluoksnį. Pavyzdžiui, buvo vyrų, kurie pasirodė Prezidento inauguraciniame vakare be kojinių, trumpomis kelnėmis. Taip, aš suprantu, kad tai yra madinga vasaros metu, kažkokioje jaunatviškoje, urbanistinėje aplinkoje, kur aplinkui yra tokie pat, kaip ir tu, hipsteriai ir pan.
Bet mes kalbam apie Prezidento instituciją, valstybingumo simbolį, kuris ir per amžių amžius nusistovėjo, susicementavo, ir kurį mes puoselėjam šimtus metų. Tad toks jaunatviškumo įsiveržimas gali suteikti kolorito, bet pagyvenusiam žmogui jis elementariausiai nesižiūri, kadangi gali kilti klausimas – ar yra kas nors švento šioje valstybėje? Jei taip, tai koks tada kitas žingsnis? Kunigai lips į bažnyčių sakyklas šortus mūvėdami, nes jiems taip patogu, arba taip jaunatviška, gal ir kunigai pradės savo kūnus tatuiruotis, nes XXI amžius ir pan. Norisi tokio stabilaus fundamento, kuris yra vienintelis, į kurį mes galime atsiremti, kaip į savo nacionalinį, etinį, vertybinį, moralinį identitetą.
Apie Prezidento ir pirmosios ponios aprangas
Prezidentas vilkėjo smokingą, arba kitaip – pagerintą smokingą, o pirmoji dama vilkėjo pilką, tiesioginę to žodžio prasme, vakarinę ilgą suknelę. Viską dengiančią, kaip ir privaloma.
Po oficialiosios dalies ir kalbos, prezidentą apspito svečiai, norėdami pasveikinti jį asmeniškai, nusifotografuoti, toks pat likimas ištiko ir gerbiamą Valdą Adamkų. Tokia apranga paskęsta, nes tu visada esi žmonių marmalynėje. Taip, garbingi svečiai, geri draugai, geri lietuviai, nuostabūs piliečiai, užsienio svečiai, įvairiausi visuomenės sluoksniai, bet atrodo, kad žmonės tikrai būtų patogiau jautęsi vilkėdami laisvesnę apranga. Nes yra toks senovinis priežodis, kurį sako, kad galybė yra distancijoje, galybė yra atstume, galybė pasireiškia tada, kai esi šiek tiek nuo žmonių nutolęs. Gal per metrą, gal per tris, gal tu esi ant scenos ar sėdi kažkokiam krėsle, tada tu gali parodyti, kad tai yra smokingas, tai yra vakarinė suknelė, tai yra tam tikri aksesuarai, tokios regalijos, medaliai ar medalių juostelės. Taip, aš esu prezidentas, taip aš esu karalius, aš esu imperatorius, o jūs esate mano svečiai. O dabar gaunasi toks truputėlį turgus. Norėjosi tokio labiau struktūrizuoto renginio, kad būtų aišku, jog nuo to ir to laiko tu gali prieiti prie prezidento ir jį pasveikinti, o dabar reikėjo grūstis, laukti, eilė susiformuoja, ištįsta ir t.t. Tiek pirmosios ponios, tiek prezidento aprangos buvo puikios, bet jos turėjo būti ant scenos visą laiką.
Mes, lietuviai, kaip nacija, kaip valstybinis aparatas, renkantis aprangą tokio lygio renginiam tų klaidų darome vis mažiau ir mažiau. Ir tą labai malonu konstatuoti. Palyginkime, kas buvo prieš penkerius metus, tai mūsų elitas pradeda atrodyti geriau, nebeatrodo toks niūrus, tapo linksmesnis, žmonės atrodo taip, kad jiems gyvenimas klostosi gerai. Anksčiau mūsų žmonės mėgo tokią labai užimto žmogaus veido išraišką, kur žmogus jaučiasi apgautas, nes jį pakvietė į niekinį renginį ir dabar jis gaišta savo laiką ir yra nepatenkintas tuo. Šį kartą žmonės atrodė patenkinti gyvenimu ir tuo, ką jie turi šiandien.
