Visgi išvardintos varžybos nėra lygiavertės ir dalyvių išvaizdos įtaka rezultatui taip pat nėra tolygi. Tad, pakalbėkime apie aistromis apsuptą „Euroviziją“. Tai tikrai nėra konkursas, skirtas tik muzikinio turinio taurumui šlovinti. Renginio publika yra pabrėžtinai laisvamaniai žmonės, ištroškę įspūdžių ir staigmenų. O, kaip žinia, vertina jie – žiūrovai...
Taigi, muzikos pasaulis plačiosioms masėms patrauklus tada, kai ta muzika kalba ir vaizdų, mados, choreografijos ir efektų kalba. Neabejoju, kad sėkmę lemia visuma. Bet svarbu suprasti, kad visuma gimsta iš detalių.
Nežinau, ar amžinai kritikuoti mėgstanti lietuviška prigimtis kada nors bus nuoširdžiai patenkinta „Eurovizijos“ atstovų parinkimu, jų atliekama daina ir galiausiai tų atlikėjų stiliumi. Bet aš mėgstu ne emocijomis grįstą masių kritiką, o argumentuotas nuomones. Tad, ką siunčiame į nacionalinės atrankos finalą ir kaip sekėsi tiems išrinktiesiems savo dainą pateikti dar ir įvaizdžio pavidalu?
Nacionalinėje atrankoje aš pasigendu nuoseklumo, kartais atrodo, kad dalyviai neįsivaizduoja kaip norės atrodyti galutiniame pasirodyme ir tiesiog ieško savęs atrankų metu. Tokį elgesį vertinčiau kaip šiokį tokį atsakomybės prieš save ir savo žiūrovus trūkumą, bet, matyt, svarbiausia – rezultatas.
Manau, kad šis atrankų periodas kada nors turėtų išsivaduoti iš niekam negirdėtų atlikėjų tramplino į televiziją statuso. Bet gal aš klystu, gal yra galima ir tokia kasmetinė startinė misija.. Juk tikėtina, kad kažkada pavyks atrasti tikrų užslėptų grynuolių – tų tikrųjų talentų. Nepaliaujam tikėtis!
Taigi, apie scenoje matytus finalininkų įvaizdžio eksperimentus.
Aš kaskart iš anksto jaudinuosi laukdama vyriškų pasirodymų „Eurovizijos“ atrankose... Tikrai nėra taip, kad merginų įvaizdžiai visada tobuli, bet vyriška eurovizinės scenos mada tikrai stokoja polėkio ir atrodo nykiai. Klasikinis įvaizdis gali būti sėkmingas, bet tuomet ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas kokybei.
Truputį kitaip yra su „neįpareigojančiais kasdieniniais“ aprangos deriniais.. Toks vaikinas tarsi nori būti „kietas“ – jis tiesiog atėjo sceną, kuri jam tokia sava, kad net nebūtina ypatingai ruoštis.. Tam, kad tokio tipo atlikėjas tikrai taptų „kietas“, o tokie stilistiniai sprendimai suspindėtų ir žiūrovų akyse, dainininkas privalo gebėti tokį įvaizdį dėvėti! Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kuo paprastesnis ar kasdieniškesnis drabužio sprendimas – tuo stipresnės atlikėjo vidinės energijos tikisi žiūrovas. Charizma, charizma, charizma ir drąsa tą charizmą išleisti į paviršių.
Būtent dėl to aš ir organizuoju „Vyrų Mados Savaitę“ Vilniuje. Lietuvos vyrams reikia išmokti savo individualumą bei gerąsias talento savybes pabrėžti ir per savo aprangą. Nes drabužis gali parodyti jus tokiu, koks esate, sėkmės atveju tinkamas drabužis gali žymiai pagerinti kuriamą įspūdį apie save, o nesėkmės atveju tas pats drabužis gali ir pakenkti. Už laisvesnę vyriškos mados ateitį su kūrybiškesniu polėkiu!
Ir visgi, noriu pasidžiaugti sėkmės atvejais.
Monika Marija yra tas žmogus, kuris transliuoja kitokį požiūrį ir tas kitoks požiūris nėra aklas užsispyrimas daryti priešingai, o solidus bandymas savo apranga išeiti iš klasikinės „gražios atlikėjos“ statuso ribų. Neabejoju, kad savitas grožis yra visada gražesnis už tiesiog gražų grožį. Skoningi nestandartiniai sprendimai yra daugiau nei sveikinti. O šios merginos stiliaus viražuose atrankų metu skonio aš nepasigedau.
Raudonas įvaizdžio pasirinkimas būtų mano favoritas, jei tik praeitais metais nebūtume rinkęsi tos pačios spalvos. Bet idėja puiki. Ačiū, kad nustojome šiai atlikėjai rišti plaukus. Kodėl? Sakoma, kad plaukuose slypi visa moters energija – tad, prašau, leiskime ją į laisvę.
Jaunatviškas sportinių elementų prisotintas stilius yra puikus šiuolaikinės mados tendencijų derinys. Jis beveik visada patraukus gatvėje, tačiau scenoje žavi tik tokiu atveju, jei atlikėja pribloškia savo charizma, talentu ir dinamiškomis visa aprėpiančiomis atlikėjo galimybėmis.
Paula maloniai nustebino savo baltai baltu viso pasirodymo įvaizdžio išpildymu. Reikia pripažinti, kad šios atlikėjos sceninis ryžtas ir energija tikrai sukuria kosmopolitišką atmosferą, kurios neretai stokojame lietuviškos scenos grandų pasirodymuose.
Ne veltui sakoma: „ateitis jaunimo rankose“. O ir sąvoka jaunystė pasaulyje visai kitaip suprantama. Talentui reikia leisti drąsiai skleistis, o ne laukti tariamos brandos. Pirmyn dabar, o ne kažkada, kai kitiems atrodys, kad jau laikas!
Kotryna Juodzevičiūtė – dar vienas itin profesionalus, jaunatviškas energijos sprogimas, tik jau kitame amplua. Šį kartą dėmesį traukia ypatingai dinamiškas spalvų ir choreografijos žaidimas, kuriantis dabar taip visų mėgiamą funk nuotaiką.
Būtent tokio laisvo, neįpareigojančio, tačiau tikrai kokybiško džiaugsmo scenoje ir laukia dauguma popkultūros mylėtojų. Smagu, kad lietuviškas kuklumas ir ribotumas lieka praeity, o šis ypač laikmečio tendencijose patrauklus pasirodymas sėkmingai pasiekė finalą.
Ieva Zasimauskaitė – harmonijos ir pusiausvyros pergalė. Štai pavyzdys, kai muzika tarsi natūraliai tampa scenoje matomo atlikėjo asmenybės išraiška. Ir ta visuotina harmonija nenutrūksta net ir aptariant aprangą. Čia, matyt, taikliausias pavyzdys, kai paprastume slypi genialumas. Bet ši taisyklė galioja tik tokiu atveju, kai viskas yra tikra ir nesuvaidinta. Net ir atrodytų daugybę kartų matytos basos kojos šį kartą atrodo laiku ir vietoje. Tiesiog žaviuosi pavydėtina harmonija: paties atlikėjo pasirodymo, dainos ir galiausiai – pasirinkto įvaizdžio.
Tad kas skris į Portugaliją ir kaip mūsų atstovai atrodys šiemet? Aš nenuvertinu plačiosios žiūrovų auditorijos galutinio verdikto ir net neretai maloniai stebiuosi, kad dažniausiai pelnytai laimi geriausias. Svarbiausia, kad laimėtojas atsakingai įvertintų savo atsakomybę ir privilegiją atstovauti Lietuvai ne tik savo muzika, bet ir harmoningu pasirodymo išpildymu. Tikiu, kad taip ir bus!